Paskutiniu metu važiuoti dviračiu trūko kažkokios vidinės motyvacijos. Tad praktiškai daugiau nei savaitę Trek’as taikiai sau tūnojo laikiklyje. Bet šiandien iš darbo grįžau nerealiai pasikrovęs blogos energijos. Praktiškai namie neradau sau vietos. Todėl nusprendžiau panaudoti dviratį kaip “garo” nuleidimo priemonę. Maršrutas nenaujas, bet apvažiuotas priešinga kryptimi ir tais keliukais, kurie aną kartą buvo praleisti. Tai va, gerai kad tada ten ir nesukome, nes dalis to keliuko yra paprasčiausia šlapia pieva, kur teko dviratį neštis ant pečių, mintyse siunčiant Lietuvos TOPO žemėlapio kūrėjams “linkėjimus”. Šiukšlynų šioje prieblandos zonoje, kaip ir palaidų šunų, žymiai padaugėjo, o daugiau nei pusė maršruto – praktiškai įkalnės. Tad su “garo” nuleidimu problemų kaip ir nebuvo, nors ta nevažinėjimo pertrauka bent jau pirmos dalies įkalnėse apie save pasistengė priminti.
Norėdami šiokios tokios įvairovės besivažinėjant dviračiais aplink Nemenčinę, ir kad kojos neatprastų nuo pedalų, o užpakaliai nuo dviračio balnelio, šiandien apvažiavome dar vieną, mūsų sugalvotą ratuką.
Veriškės, tiek ir ten esantis dvaras, net ir po to, kai ten apsilankėme šeštadienį besivažinėdami ant dviračių, taip ir liko man savotiška terra incognita. Kodėl? Paprastai, kai nusprendžiame aplankyti kokią vietovę, aš pasistengiu bent jau internete paieškoti kokios nors informacijos apie mane dominančius objektus. Šiuo atveju tokios paieškos rezultatas praktiškai gavosi nulinis. Neradau jokios informacijos nei apie pačias Veriškes, nei apie patį dvarą. Vien tik užuominos. Iš rastų informacijos trupinių apie kaimą aišku tik tiek, kad Veriškėse būta dvaro, ir kad jis galbūt priklausė Tiškevičiams, o dabar jame yra įsikūrusi Veriškių pradinė mokykla. Kaip ten bebūtų, tai tik dar labiau pakurstė mano norą ten apsilankyti, o tuo labiau, kad visa tai netoli mūsų gyvenamos vietos. Kaip mums sekėsi keliauti jūs tikriausiai jau skaitėte, o dabar apie tai, ką aptikome Veriškėse.
Šeštadienio pasivažinėjimui dviračiais iš tikro buvo sumanytas ir į dviračio kompiuterį įvestas truputi ilgesnis maršrutas: Nemenčinė-Veriškės-Raudondvaris-Skališkės-Nemenčinė. Bet dėl oro sąlygų teko jį kiek patrumpinti.
Toks maršrutas atsirado dėl kelių priežasčių. Pirma, ko gero pati svarbiausia ir pagrindinis išvykos tikslas – aplankyti Veriškių dvarą. Kitos dvi – dar karta apvažiuoti jau anksčiau aplankytas vietas, t.y Raudondvario dvarą ir Skališkių olą, nes kaip tik ten yra paslėpti lobiai. Taigi, apie viską iš eilės.
P.S. Aš vis galvoju, ko tikisi šių rajonų valdžios? Investicijų iš Vatikano ar tai tik noras užsitikrinti pačių tamsiausių rinkėjų balsus? Šiaip kiekvienas sveiko proto žmogus, norėdamas klestėjimo savo kraštui, už tokius tikrai nebalsuotų.
O dar sako, kad durnumas nėra užkrečiamas. O jei rimtai – tai dar viena kompanija, kuriai Lietuvos konstitucija tėra bulvarinis skaitalas.
P.S . Remdamasis pusmetine gyvenimo “Dievo karalystėje” patirtimi pastebėjau, kad čia vis dar tas pats jovalas ir pagerėjimo perspektyvų kaip ir nenusimato.
Geriau jau būtų paprašę proto, tai nors nekrėstų panašių cirkų. O jei jau patys nesugeba susitvarkyti, tai gal geriau pasiieškotų kitokios veiklos. Nes, kaip bebūtų gaila, man, bekeliaujant po Lietuvą, susidarė toks vaizdas, kad Vilniaus rajonas vienas prasčiausiai tvarkomų. Sutvarkyta tik ten, kur nesikiša savivaldybė.
Ir kita vertus. Jei neklystų, Lietuvoje bažnyčia atskirta nuo valstybės. Todėl, mano galva, kiekvieno piliečio asmeninis reikalas tikintis jis ar ne ir kieno mokymą pripažįsta. Todėl tikrai ne Vilniaus rajono savivaldybei spręsti ką privalo pripažinti visuomenė, o ko ne.
Paskutinėmis dienomis aš šiame tinklaraštyje džiaugiausi bei tuo pačiu stengiausi ir jus pradžiuginti bundančios gamtos vaizdais. Bet šitame krašte, kurį, dėl jame gyvenančių priebliūdžių mentaliteto, aš vadinu prieblandos zona, pavasario atėjimas kaip taisyklė pasireiškia štai tokiu vaizdu:
O taip pat netrukus pasimato ir priebliūdžių pavasarinių “darbų” rezultatai:
Sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Panašiai, ko gero, galima būtų pasakyti, kad jei nori susidaryti pirmą dalykinį įspūdį apie miestą, rajona ar panašiai – apsilankyk savivaldybėje. Bet kokį įspūdį galima susidaryti, kai atėjęs tvarkyti savo reikalų į Vilniaus rajono savivaldybę, pamatai tokius vaizdelius?
Taip šį įrašą pavadinau tikrai neatsitiktinai ar norėdamas pritraukti daugiau skaitytojų. Dažniausiai taip juokais vadinu savo pasivažinėjimus po Vilniaus rajoną. Kodėl prieblandos zona? Tikriausiai kad tai suprasti, reikia pačiam pagyventi čia. Kita vertus, tikriausiai ne vienas yra pastebėjęs, kad kai iškeliauji iš Vilniaus, tai tarsi persikeli ne tik erdvėje, bet ir laike atgal, į ne tokią jau tolimą praeitį. Nežiūrint puikaus oro, žvelgiant į nuotraukas, tikriausiai suprasite, kodėl šias vietas aš taip vadinu.
Bet apie viską iš eilės. Šio pasivažinėjimo dviračiais tikslas – aplankyti Skališkių olos atodangą, kuri dar kartais vadinama verkiančia arba šventąja ola.
Ele: Iejau nuoroda i sita blog i savo kelioniu blog. Labai tikiuosi pasisemti idomios info is Jusu kelioniu.
MariukasM: Nesu profesionalus fotografas, o sutuoktuvės - tikrai rimta šventė, todėl tikrai nesutiksiu. Geriau pasisamdykite profesionalų fotografą.
ina: norejau pasiteirauti ar nesutiktumete foto sesija pravesti vaikams per ju sutuoktuves gruodzio 27d. Lauksiu atsakymo.
Gediminas: Laba vakara. Turiu klausima. Ar nebutu galima kelias Jusu nuotraukas su Zeimenos tiltu patalpini Facebooke? Konkreciai zr.
http://www.facebook.com Sodininkai Santaka
Jei atsakymas teigiamas- parasykite [...]
Loading ...
grumlinas (1)
Ilona (1)
Įrašų RSS srautas