MariukasM.LT

Gavosi labai jau nepadoriai ilga pauzė tinklaraštyje, tačiau aš vis dar gyvas. Gyvas, nežiūrint to, kad praktiškai visą energiją suryja darbas. Svarbus ir įdomus projektas, bet ryjantis laiką, nes reikia padirbėti ir po darbo. O tada tesinori tik vieno – kuo greičiau grįžti namo. Namie teužtenka energijos dar bent jau paskaityti ką rašo mėgstami tinklaraščiai, o viska kita RSS skaityklėje paprasčiausiai pažymima kaip skaityta. Per išeigines taip pat nebesinori niekur keliauti, mieliau laisvalaikį praleidžiu namuose.

Iš tikro, nėra viskas taip blogai. Kadangi daugiau laiko praleidžiu namie, vėl atradau knygų skaitymo malonumą. Tik skirtumas toks, kad didžiąją dalį perkaitytų knygų sudaro elektroninės, o ne tradicinės knygos. To priežastis – paprasta kaip trys kapeikos: man taip patogiau. Nereikia vaikščioti po knygynus ir gaišti laiką arba laukti kol pristatys internetinėje parduotuvėje nupirktą knygą. Čia viskas paprasčiau. Tiesiog atsisiunti nusipirktą ar nemokamą elektroninė knygą ir tuoj pat gali pradėti skaityti.

Dar vienas tokio lindėjimo namie privalumas – pagaliau atsirado laiko eksperimentams mano virtualiame tamsiajame kambariuke. Tikrai taip, fotoaparatas neguli be darbo, bet šį kartą tikslas yra išsiaiškinti šiokius tokius man iškilusius klausimus. Tikrai taip. Nepaisant to, kad rimčiau bandau fotografuoti jau kokius du metus, bet vis atrandu dalykų, kur jaučiuosi visišku naujoku. Todėl ne viskas gaunasi kaip noriu ir kartais vis užlipu ant kokio grėblio. O be to, dar reikia susitvarkyti kai kuriuos dalykus savo skaitmeninės fotografijos procesuose. Apie tai tikrai parašysiu, nes būtent tokių temų pasigendu lietuviškoje blogosferoje. Todėl dvi apklausos, kurios vaidenasi dešinėje skiltyje, paleistos ne šiaip sau.

Taigi, viskas juda kaip ir teigiama linkme. Tereikia tik laiko ir kantrybės…

Nuo šiandien visam tinklaraščio MariukasM.LT turiniui bei nuotraukoms, kurios saugomos Flickr’e, yra taikoma nauja turinio apsaugos arba autorinių teisių Creative Commons Attribution-Noncommercial-No Derivative Works 3.0 Unported licencija.

Tai reiškia, kad dabar galima laisvai, neprašant mano atskiro sutikimo,  dalintis anksčiau paminėtu turiniu, t.y. kopijuoti, platinti ir persiųsti tiek tekstus, tiek foto bei kitą medžiagą, kuri yra patalpinta šiame tinklaraštyje, jei nenurodytos kitos turinio apsaugos sąlygos.

Be to, visgi galioja šiokie tokie apribojimai:

• Būtina nurodyti turinio savininką ir pateikti nuorodą į šaltinį bei licencijos tipą. Kad būtų paprasčiau, galima pasinaudoti pateiktu kodu:

<div xmlns:cc=http://creativecommons.org/ns# about="http://www.mariukasm.lt/"><a rel="cc:attributionURL" property="cc:attributionName" href="http://www.mariukasm.lt">MariukasM.LT</a> / <a rel="license" href="http://creativecommons.org/licenses/by-nc-nd/3.0/">CC BY-NC-ND 3.0</a></div>

Praktiškai prie panaudoto turinio turi atsirasti štai tokia nuoroda:

• Negalima nurodyto turinio naudoti komerciniais tikslais.
• Negalima turinio keisti, transformuoti ar kitaip perdaryti bei panaudoti kito turinio kūrimui.

Visas turinio panaudojimo sąlygas jūs visada rasite tinklaraščio apatinėje dalyje, paspaudę ant licencijos nuorodos.

Taigi, truputi daugiau laisvės nei su “© Visos teisės saugomos”.

© Solar Navigator

Linkiu, kad atlekiantys Tigro metai jums tyliai murktų į ausį, o ne medžiotų ! 

Sėkmės ir laimės !

Tegu tai, kas sugalvota – būtų įgyvendinta !

Tegu tai, apie ką svajota – taptų realybe !

Sveiki sulaukę Šventų Kalėdų !

Vakar su žmona aptūrėjome savotiškai linksmą siurprizą. Reikalas tame, kad jau eilę metų mes namie Kalėdoms statome mažytę dirbtinę eglutę, nes kažkaip visada būna gaila po švenčių išmetinėti tikrą medį. Žinau, kad eglutės auginamos specialiai šventėms, bet vis tiek man gaila gyvo medžio.

Tai štai, vakar vakare, kai jau buvome susėdę vakarieniauti, suskambo lauko durų skambutis. Įsivaizduokite mano nustebimą, kai atidaręs duris pamačiau vienos žmonos mokinės tėvą su eglute rankose. Gaila, kad jis nesileido įkalbinamas užeiti, nes būtų pavaišintas tikrai neblogu vynu, kurį gavau iš kolegų gimtadienio proga. Tai va koks smagus bei netikėtas siurprizas, o ir savotiška gimtadienio dovana (na, bet čia, sakysime, sutapo ).

Rimtai, gyvenimas tikrai smagus, kai laikas nuo laiko susiduri su tokiais žmonėmis .

Nors paprastai visada skeptiškai žiūriu į visokias viešųjų ryšių akcijas, tačiau šį kartą nusprendžiau prisidėti prie IKI rengiamos akcijos, kurios pagalba renkami pinigėliai kalėdinėms dovanėlėms vaikams iš mažiau pasiturinčių šeimų, Jei galima kam nors suteikti nors truputėlį džiaugsmo, tai ko dėl to nepadarius taip paprastai?

Tereikia paspausti ant skydelio, esančio šio tinklaraščio šoninėje skiltyje, ir sąskaita pasipildys 5 centais. Todėl nepasididžiuokite, užeikite į tinklarašti bei spustelėkite ant skydelio. Gal Kalėdos kažkuriam vaikui bus truputi linksmesnės?

Pagaliau namie. Tiksliau grįžau jau šeštadienio vakare.

Kol buvau Berlyne, praktiškai buvau visai atitrūkęs nuo to, kas darosi Lietuvoje. Sėdėti internete praktiškai visiškai nebuvo laiko nei konferencijos metu, nei tuo labiau vakare. Na nebent retkarčiais perskaitydavau el. paštą ar pabendraudavau su artimaisiais ar bendradarbiais. Vienu žodžiu, visiškas atotrūkis nuo lietuviškos informacinės erdvės ir blogosferos. Jau sėdėdamas lėktuve, kuris skrido iš Rygos į Vilnių, paėmiau pavartyti porą lietuviškų laikraščių, bet tuoj pat to pasigailėjau. Tas pats per tą patį, kas buvo ir prieš savaitę. Numečiau tuos popiergalius taip, tarsi į rankas būčiau paėmęs kažką šlykštaus. Pasirodo, kad pakako tik savaitės pabūti kitur ir įdomiai bei naudingai praleisti laiką, kad kitaip pradėtum žiūrėti į tai, apie ką ir kaip rašoma. Paklausite o kaip buvo prieš kelionę? Tikriausiai buvau pripratęs prie to viso fono, tarsi buvau įgijęs savotišką imunitetą. Vėl prisėdęs prie kompiuterio namie, tuoj pat atsikračiau visais susikaupusiais RSS skaityklės įrašais apie politiką ir tais, kurie prenumeruojami iš lietuviškų portalų. Perskaičiau tik tai, kas naujo prirašyta mėgstamuose tinklaraščiuose.

Tai tokie tie pirmieji įspūdžiai po savaitės buvimo svetur. O dabar bandau kažkiek susidėlioti į savotiškas lentynėles visą tą nemažą kiekį Tech-ed’e gautos informacijos. Aišku, kad reikės dar grįžti prie sukauptos medžiagos, o taip pat reikės dar ir parsitempti likusių seminarų kuriuose nepavyko sudalyvauti arba jie vyko tuo metu, kai buvau pasirinkęs kitą, tuo metu man atrodančią svarbesnę temą, medžiagą. Kas be ko, taip pat dar reikia sutvarkyti ir visą foto medžiagą. Bet tai bus truputi vėliau. Na o šiandien mėgaujuosi tuo, kad niekur nereikia lėkti, dar ir dar kartą perplanuoti savo tvarkaraštį ir keliauti po didžiulį konferencijų centrą, kuris į savaitės pabaigą pradėjo mane rimtai užknisti.

Taigi, dar bus ir apie Microsoft Tech-ed Europe 2009 bei, savaime suprantama, ir nuotraukų.

Sveikinus visus besimokančius ir mokinančius Rugsėjo 1-osios proga!

Šiandien pasijutau kiek įsipareigojęs pratęsti vakarykštę istoriją su objektyvu. Kodėl? Atsakymas – sulaukiau skambučio iš Fotofabriko. Juos tikrai užkabino tai ką parašiau ir jiems rūpi firmos reputacija. Šiaip nesu linkęs pasakoti pokalbio detalių, galių pasakyti tik tiek, kad ir jie suprato situacijos su kainų skirtumu kurioziškumą ir pažadėjo kaip nors tą dalyką kompensuoti . Kaip ir sakiau anksčiau, reikalas ne piniguose, o moralinėje satisfakcijoje. Taigi, pačią reakciją bei pokalbį jau būtų galima pavadinti tokia satisfakcija. Kaip dėl pasiūlymo – žiūrėsim kaip jiems seksis. Bet kokiu atveju Fotofabrikas  iš manęs užsidirbo kažkiek teigiamų karmos taškų savo naudai. Bet jei apskritai, tai visgi problema lieka, t.y. Lietuvoje tikrai sunku įsigyti rimtos įrangos, net ir garsių firmų. Apie tai jau anksčiau rašė Nezinau.lt. Tad jei tokios tendencijos išliks ir ateityje, tai negelbės net ir geras bendravimas su klientais, nes jie paprasčiausiai nukeliaus pas tuos, kurie turi ir gali greitai pristatyti norimą prekę.

P.S. O šiaip man vis viduje kirba toks niekšiškas klausimėlis: o jei nebūtų šio tinklaraščio ir aprašytos istorijos, tai ar sulaukčiau skambučio? Įdomu gi

Kai vakar perskaičiau kaip Grumlinas mėgavosi namuose kepta duona, nebeišlaikiau ir tą pačią dieną savo brangiausiąją prikalbinau  taip pat nusipirkti tokį aparatą. O tačiau, jau susiruošus išbandyti šiuolaikinį duonkepį pečių, paaiškėjo, kad namuose nėra jokio padoraus svėrimo prietaiso. Vis kažkaip išsiversdavome matuodami iš akies. Bet instrukcijoje griežtai prigrasinta viską matuoti tiksliai, jei nenorima nusivilti šio technikos stebuklo galimybėmis. Kadangi reikalas jau buvo vakarop, tai tikimybė mūsų miestelyje įsigyti reikiamą daiktą lygi nuliui. Tad nori ar nenori, teko dar kartą prasivažinėti iki Vilniaus. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Visus ingredientus į aparatą sukrovėme iš vakaro, nustatėme laikrodį ir šviežia, dar garuojanti duona mūsų laukė ryte pusryčiams. Mmmm kaip buvo skanu su pienu. Aišku, tai neatstoja tos tikrame pečiuje keptos naminės duonos, kurią vaikystėje ragaudavau per atostogas kaime, bet sava duona yra sava, todėl ir skaniausia .