Zackagirio pažintinis takas

Dziackagiris sightseeing route

 

Jau vien žiūrint į čia pateiktus lietuvišką ir anglišką pavadinimus galima būtų pagalvoti apie taip pas mus paplitusias vertimo kliurkas. Tačiau tai tikrai ne kliurka, o savotiško pavadinimų dzūkinimo pasekmė, kurią jau ne pirmus metus stebiu Dzūkijos nacionalinio parko tinklalapyje. Kai tik atsirado pirma informacija apie šį pažintinį taką, tai pradžioje jis vadinosi Žackagirio, vėliau Zackagirio (toks pavadinimas naudojamas lankstinukuose), kol galiausiai tapo Dziackagirio pažintiniu taku. Panašu, kad dabartinis oficialus pavadinimas dabar yra Zackagirio (Dziackagirio) pažintinis takas.

Pats maršrutas tikrai nėra iš trumpųjų, t.y 13.8 km, kas tikrai yra žymiai daugiau, nei daugumoje panašaus pobūdžio maršrutų Lietuvoje. Tačiau jį galima sutrumpinti iki 10 ar 7 km, priklausomai kaip jūs busite nusiteikę ir pasiruošę. Kadaise bandėme šį taką apeiti “ant durniaus”, t.y be jokio pasiruošimo, tarsi būtume sumanę pasivaikščioti kokiame Vingio parke ar Dūkštos ąžuolyne. Tačiau greitai supratome, kad norint įveikti net ir trumpą atkarpą, o ypatingai dar vasarą, kai karšta, reikia bent jau pasiimti pakankamai vandens, nes take tikrai yra ką veikti.

Šį kartą, t.y antradienį atvykome nusiteikę rimtai ir buvome pasiryžę apeiti visą taką. Kadangi senasis Marcinkonių lankytojų centras, prie kurio prasideda šis takas, dabar yra rekonstruojamas, tai Alfą priparkavome prie Dzūkijos nacionalinio parko etnografinės sodybos-muziejaus, kuris mus pasitiko spyna ant durų, nors čia pat pakabinta lentelė su darbo laiku skelbė, kad muziejus turėtų veikti. Šiaip atvykus apie pusiaudienį, pasirodė, kad visas Marcinkonių kaimas tarsi išmiręs, nors tikrai nujaučiu, kur tuo metu dzūkai leidžia savo laiką.

Prieš patraukdami link maršruto pradžios, nusprendėme prasivaikščioti iki Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos
Marcinkonių lankytojų centro, į kurį laikinai perkeltas senasis. Tad teko ne taip jau mažai prasivaikščioti į šoną, bent nors ten gavome tako schemą su aprašymu, kuri tikrai pravertė.

Pirmas dalykas, kuris iš karto, tik išlipus iš automobilio, atkreipė į save dėmesį – tai linksmai nudažyta Marcinkonių geležinkelio stotis:

Marcinkonių geležinkelio stotis

Marcinkonių geležinkelio stotis

Toliau, kaip jau minėjau, mes aplankėme perkeltą lankytojų centrą ir nuo jo keliu nužygiavome iki kelio sankirtos su maršrutu, kuris toje vietoje pažymėtas kaip Girinio takas. Galite nesibaiminti susipainioti, nes šie takai turi skirtingus žymėjimus. Iš anksto galiu pasakyti, kad takas tikrai neblogai sužymėtas ir tai labai svarbu, nes be to vargu ar pavyktų apeiti maršrutą net ir su GPS pagalba, Tad kiekvienoje vietoje, kur kildavo dvejonės, pamatyti ženklai tikrai džiugindavo.

Kai jau nusukome nuo plento, pati maršruto pradžia pasirodė gal kiek nuobodoka. Keliavome smėlėtais keliukais ir takeliais pro įvairias sodybas, pakeliui lodydami įvairaus dydžio šunis, kurie, mūsų laimei, buvo arba pririšti, arba tvoros buvo neskylėtos. Kadangi jau buvo pats vidurdienis, tai eiti smėlėtu keliu tikrai buvo karšta. Tad tikrai apsidžiaugėme, kai pagaliau priartėjome prie Grūdos upelio ir lieptelio per jį:

Lieptas per Grūdos upelį

Pats upelis yra tikras slapukas, kuris besirangydamas tarsi gyvatė, vis bando pasislėpti aukštoje žolėje:

Grūdos slėptuvė

Todėl jį gali pamatyti arba eidamas per eilinį lieptą, arba iš aukštai, užlipus ant aukštos kalvos:

Grūda iš aukštai

Kai baigėsi sodybos, mes pasinėrėme praktiškai į laukinę gamtą, kur turi stengtis laiku pamatyti tako žymėjimus ant medžių, nes vos pramintas takelis yra sunkiai įžiūrimas aukštame papartyne:

Papartynas

Čia paparčiai tarsi pirmykščiame miške yra vos ne žmogaus ūgio:

Papartynas

Tad tikrai turi žiūrėti, kur statai koją ir kur eini, nes čia nieko nereiškia susitikti su ant takelio saulėje besišildančiu žalčiu:

Žaltys

Ar su aukštoje žolėje sau ramiai varlinėjančiu gandru:

Gandras

Kurio visiškai negąsdina du iš miško išlindę ir į jį spoksantys dvikojai padarai. Mums pasirodžius, šis paukštis ir toliau sau ramiai vaikštinėjo po pievą, o vėliau neskubėdamas patraukė tolyn į mišką. Vienintelis dalykas, kuris mus erzino bekeliaujant per šią augalijos karalystę – visokie įkyrūs ir skaudžiai kandantys kraujasiurbiai, kurių neatbaido jokie purškalai, nes šiuos paprasčiausiai nuplauna nuo drėgnos tvankumos gausiai žliaugiantis prakaitas. Vienintelė atgaiva nuo jų – tai retas, sausas ir kiaurai lengvo vėjelio prapučiamas pušynas ar koks aukštas kalnas, kur vėjo dar daugiau. Todėl pagaliau užlipus ant Šaudzyklos kalno, čia buvo galima ramiai pailsėti:

Poilsis ant Šaudzyklos kalno 

Bei pasigrožėti atsiveriančiu vaizdu:

Vaizdas nuo Šaudzyklos kalno

Šaudzyklos kalnas ne šiaip sau taip vadinasi:

“Lenkų okupacijos metu čia buvo įrengta šaudykla, vėliau ja naudojosi vokiečiai. Kalno papėdėje buvo mediniai bėgiai, kuriais traukdavo vagonėlį su pritvirtintais taikiniais. “

Nusileidus nuo Šaudzyklos kalno, lankstinuko maršruto schema rodė, kad norint keliauti toliau, reikia vėl persikelti į kitą Grūdos krantą. Ką mes ir padarėme pasinaudoję čia pat esančiu lieptu:

Lieptas per Grūdos upelį

Ir tai buvo mūsų klaida. Čia nebuvo nei jokio takelio, vedančio link drevinės pušies, nei jokio ženklo ant medžių. Aplink buvo brūzgynais apaugusi klampynė. Teko grįžti atgal. O pasirodo, kad visgi žymėtas takas veda link smėlėto kelio ir normalaus tiltelio per upelį.

Perėję tiltu, mes jau nebeieškojome tos pušies, o patraukėme toliau žymėta trasa, kuri vėl nuvinguriavo į mišraus miško tankmę ir nusitęsė palei upelį:

Grūda 

Tačiau grožėtis Grūda iš arti nebuvo jokio džiaugsmo, nes einant siauručiu takeliu teko ne tik apeidinėti ir perlipinėti per išvartas, brautis per lapuočių ir spygliuočių susipynusias šakas, bet ir kovoti su visa armija uodų ir erkių, kuriuos saujomis braukėme nuo savęs. Lyg būtų šito per mažai trasa nusuko į saulės įkaitintą brūzgyną:

Pirmyn per bruzgynus

Čia uodus ir erkes pakeitė ne ką draugiškiau nusiteikusios sparvos ir akliai. Laimei, per šiuos brūzgynus teko brautis neilgai, tad greitai vėl patekome uodų ir erkių globon prie eilinio lieptelio per Grūdą:

Lieptas per Grūdos upelį

Beeinant šiame žaliame pragare, beliko tik nusiteikti filosofiškai, kad gamtą reikia priimti tokią, kokia ji yra. Tai bemąstant netrukus pasiekėme savotišką trasos tašką prie eilinės Grūdos kilpos, nuo kur vėl pradėjome artėti link Marcinkonių:

Grūda

Kai ir ši filosofija jau nebegelbėjo, pagaliau baigėsi mišri tankynė ir mes vėl atsidūrėme smėlėtame ir sausame miške, kur galėjome lengviau atsikvėpti:

Smėlynas

O dar kiek paėjus, vėl pamatėme plentą, o už jo neužilgo jau ilsėjomės pavėsyje ant Marcinkonių bažnyčios laiptų:

Marcinkonių bažnyčia

Kol Žmogutis ilsėjosi, aš dar pasidairiau aplink pačią bažnyčią, kuri šiaip jau nelabai kuo išsiskiria nuo kitų panašių medinių bažnyčių:

Marcinkonių bažnyčia

Marcinkonių bažnyčia

Tačiau jos aplinka tikrai yra kitokia. Jos tvoroje yra įmūryta 14 koplytėlių, vaizduojančių Kristaus kančios kelią:

Marcinkonių bažnyčia

Paprastai, bent jau Lietuvos bažnyčiose, visa ši istorija būna pavaizduota viduje.

Čia besiilsint, dar buvo galima apsispręsti, ar norime keliauti toliau, ar apsiribosime trumpuoju variantu. Kaip sakoma, smalsumas nugalėjo ir, nežiūrint nuovargio ir nuo įkandimų peršančių kūno vietų, mes patraukėme toliau.

O toliau trasos ženklai mus kiek pavedė per patį kaimą, greitai nukreipdami į jo pakraštį. Ten, iš karto už paskutinių sodybų, mums prieš akis iškilo didelė, panašaus į pajūrio smėlio krūva:

Klonių (Gaidzų) kopa 

Tai Klonių arba dar kitaip vadinama Gaidžių kopa:

Klonių (Gaidzų) kopa

Taip tai tikrų tikriausia kopa, kokių pilna mūsų pajūryje. Ji ir elgiasi kaip tikra kopa, kuri vis dar besistengia užgrobti naujus plotus. O ir jausmas ant jos užlipus toks, kaip būnant pajūrio kopose. Taip pat karšta, tik šalia trūksta jūros ošimo, o ir pati jūra atsigaivinimui tikrai praverstų:

Klonių (Gaidzų) kopa

Klonių (Gaidzų) kopa

Čia tikrai ne ta vieta, kur norisi pabūti ilgėliau, ypač nukeliavus beveik 8 km, tad greitai judame toliau:

Klonių (Gaidzų) kopa

Eiti pasidaro kiek lengviau, nes vėl judame smėlėtų kaimišku keliuku, tik vietoj mašalų mus dabar lengvai svilina saulė. Pakeliui, sukdami į kitą kelią, mes praeiname seną, lyg ir nieko iš pirmo žvilgsnio neišskirtinę sodybą su medine tvorele, kuri pasirodo nėra tokia jau paprasta:

Dzūkiška tvora

Dzūkiška tvora

Tokio žodžio kaip “Strikoliai” aš iki šiol nežinojau. Bet ką padarysi – ne dzūkas aš, o dar ir miestietis. Bet gyveni, keliauji ir mokaisi.

Toliau kelias mus vėl veda per mišką, kur po mažu miško samanas keičia pelkių augaliją. Priėjome aukštapelkę, kurią vietiniai kažkodėl išvadino Meškos šikna:

"Meškos šikna"

Nežinau kuom ši vieta jiems neįtiko, bet tai lyg ir visai graži vieta ir tikrai ne pati blogiausia iš šiandien aplankytų:

"Meškos šikna"

Tik priėjus arčiau supranti, kad vis gi toliau eiti gali ir nėra labai protinga mintis.

Todėl mes judame tolyn miško keliu, kuris, pasibaigus miškui mus atveda į didelį dilgėlių lauką, kur dilgėlės tęsiasi kiek tik akys užmato:

Dilgėlių laukas

O po to vėl tai miškas, tai kirtavietė, tai vėl miškas, kol miško kelias baigiasi ties brūzgynais ir už jų esančių Aklažeriu, kurio per juos net nesimato:

20130702-DSC06615

Iš tikro, tai Aklažeris jau visa ne ežeras. Tokiu jis buvo gal prieš 50 metų. Dabar tai tikrų tikriausia pelkė. Bet kad tai pamatyti, mums dar reikėjo jį apeiti palei jo krantą ir labai sausu mišku vingiuojančiu takeliu. Tokiu sausu, kad apsvilę medžių kamienai rėkte rėkia, kad su ugnimi čia geriau nejuokauti:

Sausas miškas

Po to žymėta trasa suka į pelkę per ją paklotu lentų taku:

Aklažeris

Šio tako vidury, ant pačios pelkės yra įrengta poilsio aikštelė su suoliuku, kas mums labai patiko:

Aklažeris

Ir būtent nuo šios vietos geriausiai matosi tai, kuo dabar yra virtęs Aklažeris:

Aklažeris

Ši poilsio aikštelę taip pat yra savotiškas lūžio taškas, o tai reiškia, kad nuo šios vietos mes vėl judėsime jau atgal.

Perėjus pelkę lentų taku ir kiek paėjėjus pakrante, trasa šauna aukštyn į kalną, tuo parodydama, kad grįžti tikrai nebus taip lengva, kaip galėjo pasirodyti čia ateinant:

Trasa

Tarsi patvirtindami rimtus ketinimus apsunkinti keliaujantiems gyvenimą, trasos ženklai išsirikiuoja palei suartą miško pravarą:

Trasa

Trasa

Taigi, tenka žygiuoti arba miško paklote šalia, arba klampoti suartu smėliu. Laimei tai netrunka taip ilgai, kad labai nuvargintų ir trasa vėl nuvinguriuoja įprastu miško takeliu, kuris patinka ne tik mums, bet ir juo pirmyn-atgal zujančioms didelėms skruzdėlėms. Vėl keliaujame tai mišku, tai einame palei paparčių jūrą:

Papartynas

O takelis vėl staigiai neria žemyn ir gilyn į mišrią tankmę, o mes išeiname tiesiai prie pelkės. Ši vieta vadinama Bebraviete, nes būtent šių dėka upeliai, iš kurių vėliau susiformuoja Zackagirio upelis, tapo savotiškomis pelkėmis:

Bebravietės

Dabar jau aišku, kad ženklai, pranašaujantys sunkų grįžimą kaip ir pasitvirtino. Antra, mes čia nematėme jokių bebrų, nei jų namelių. Trečia, mes vėl buvome savo senų prietelių globoje, t.y mus vėl apspito uodai ir erkės. Ir nors gan greitai mes išėjome į tą trasos dalį, kuri eina palei geležinkelį, ten mums gyvenimas nei kiek nepalengvėjo, nes ir čia buvo tamsu, šilta ir drėgna:

Palei geležinkelį

Tačiau kai takas vėl nuo geležinkelio nusuko į tankmę, mes supratome, kad viskas, ką mes nelabai malonaus patyrėme šiame maršrute, tebuvo tik žiedeliai. Visos kliūtys tebuvo tik treniruotė. Mes pamatėme tai, kas tikriausiai ilgiausiai išsilaikys mūsų prisiminimuose apie Zackagirio trasą. Supratome, kad šikna buvo išvadinta tikrai ne ta vieta, kurią derėjo taip pavadinti. Tai buvo tikrai šios trasos perliukas, galima sakyti, trasos vinis. Tikroji Bebravietė, tikra Bebro šikna ar net šiknaskylė:

Bebravietės 

Ir ją mums reikėjo pereiti kažkuo panašiu į tiltelį, kuris laikėsi ant bebrų inžinerijos genijaus garbės žodžio:

Bebravietės

Bebravietės

Ir mes, visos mus apspitusios dūzgiančios ir kandančios palydos džiaugsmui, tai darėme lėtai ir atsargiai, abiem rankom bandydami pasilaikyti už kažko, kas nenukristų vos prisilietus. Mūsų išėjimas iš viso šito jovalo į vėl normalų mišką priminė net ne bėgimą, o greičiau kamščio skrydį iš suplakto šampano butelio. Kokia kelias minutes mes po to bandėme atgauti kvapą ir nusivalyti upeliais žliaugiantį prakaitą bei nusirankioti prilipusius pakeleivius.

Po to jau buvo viskas parasta. Dar kiek paėjėjome miško takeliu iki pirmų sodybų. Čia nusukome nuo trasos kitu keliuku, kuris mus išvedė ten, kur mes tikriausiai tuo momentu labiausiai troškome patekti – prie maisto prekių parduotuvės Marcinkonyse. Čia, nusipirkę mineralinio vandens butelį, prisėdę ant pavėsyje prisiglaudusio suolelio, bandėme kiek atsigauti po savo nuotykių ir kiek susiorientuoti, kur gi mes iš tikro išėjome.

Vis gi šešios su viršum valandos pėsčio žygio miškais padarė savo. Visa likimo ironija tame, kad mes po to nuėjome ne į tą pusę, nors Alfa stovėjo už kokių 50 m, tik jos iš už posūkio nesimatė. Taigi, dar prasivaikščiojome kokį kilometrą pirmyn ir atgal, kai supratome mūsų klaidą.

Tai buvo pasakojimas apie tai, ką aš nuveikiau per antrą savo atostogų dieną. Galiu atvirai pasakyti, kad jau buvau pasiilgęs tokių išvykų. Nors pavargome šuniškai, bet vis gi tai buvo savotiškas poilsis ar netgi gamtos terapija, kad pagaliau atsijungti nuo to visa įtraukiančio šiuolaikinio gyvenimo tempo.

8 komentarai

  1. Mes svarstėme, gal kurį savaitgalį pabandyti nueiti šį takelį per 2 dienas.. Bet dabar panašu atidėsime ne metams ir ne dviems, o geram penkmečiui.. Kol mergaičių galvos kyšos virš paparčių.. 😉
    Ačiū už reportažą!

Parašykite ką nors