Žvėrinčiaus miško takas

Žvėrinčius trail


EveryTrail – Find hiking trails in California and beyond

Kas nors lengvo, neilgo ir nesudėtingo – taip nuskambėjo žmogučio pageidavimas šiandien ryte aptarinėjant galimus pasivažinėjimo dviračiais variantus.  Begalvodami užsibrėžta linkme, kažkaip prisiminėme Birštoną, kuriame kadaise gan dažnai lankydavomės, o tiksliau Žvėrinčiaus miško taką.

Su šia trasa jau buvome turėję reikalų prieš keletą metų. Atrodo, kad paprasta trasa ir viskas aišku, bet tada paaiškėjo, kad klydome, paskui kažkur užbludijome, nes su ženklinimu ten visai prastai. Teko grįžti tuo pačiu keliu taip jos ir neapvažiavus.

Šį kartą pasiruošėme kiek geriau, t.y navigatoriuje, kurio žemėlapiai nei velnio nežino apie keliukus šioje Nemuno kilpoje, buvo suvesti kontroliniai trasos taškai, kuriuos gavau sujungus ir sukalibravus trasos schemą su turimais žemėlapiais (kaip tai padariau, gal papasakosiu kitą kartą). Aišku, jei mano dviračio Garmin’as būtų paskutinio modelio, tai užtektų tą schemą jam pakišti ir tiek žinių. Bet yra kaip yra, o be to vis tiek tektų atlikti tą patį darbą, kaip ir dabartiniam navigatoriui.

Tai neužėmė daug laiko, tad neužilgo supakavome dviračius ant Alfos stogo ir po poros valandų jau žvelgėme į Nemuną Birštone. Pradžioje pasukome link miesto centro, kur parkelyje bandėme surasti “lobiuką”, bet paaiškėjo, kad ta vieta intensyviai tvarkoma, o darbininkų ten daugiau nei medžių. Taigi, teko atsisakyti tos minties ir grįžti į starto tašką bei paupiu patraukti į Žvėrinčiaus trasą.

Pradžioje viskas aišku: riedi sau asfaltu, paskui miško keliuku, o pamatę ženklą link Žvėrinčiaus ąžuolo, aplankome ir šį jau mirusį galiūną:

Žvėrinčiaus ąžuolas

Po to grįžtame vėl iki ženklo, bei važiuojame tolyn gruntiniu miško keliuku. Pakeliui sutinkamos pavėsinės bei stovyklavietės rodo, kad važiuojame teisinga kryptimi. Pavėsinės tikrai praverčia, nes laikas nuo laiko tenka paieškoti kur pasislėpti nuo periodiškai prapliumpančio lietaus. Viskas paprasta kol vėl nepasiekiame asfaltuotos Ramybės gatvės. Vėliau pasukame Birštono gatve ir miname praktiškai iki asfalto pabaigos. Štai čia ir prasideda galvosūkis dėl tolesnės maršruto eigos. Čia nėra jokio ženklinimo, todėl kaip ir praeitą kartą pralėkėme reikiamą miško keliuką. Bet šį kartą buvome tam pasiruošę, t.y turėjome įrašytą kontrolinį krypties tašką. Tad kai patekome į aklavietę prie pat upės, grįžome iki kažkokios estrados likučių ir, užsitempę dviračius į kalniuką, vėl atsidūrėme ant trasos.

Toliau važiavome miško keliuku kol pasiekėme Paprienės poilsiavietę, kur besiilsėdami pasigrožėjome atsiveriančiu vaizdu:

Nemunas

Kadaise, nuo šios vietos pajudėję, greitai pasiklydome keliukų labirinte ir buvome priversti grįžti atgal praktiškai tuo pačiu keliu. Šį kartą ryžtingai mynėme pirmyn link sekančio orientacinio taško. Tačiau iki jo  neprivažiavome, nes mus sugundė siaurutis takelis, kuriuo tikrai nebūtume bandę važiuoti senaisiais savo dviračiais. Dabar mes mynėme savo Trek’us apimti tikro sportinio azarto, kurio neatvėsimo nei eilinį kartą prapliupęs lietus, nei stačiu šlaitu klastingai vingiuojantis takelis, pilnas slidžių šaknų ir įvairiausių kliūčių:

Miško takelis

Atvirai pasakius, mes dėl to orientacinio taško per daug nepergyvenome, nes borto kompiuterio ekrane jau matėsi vienas iš kelionės tikslų – stovyklavietė prie paukščių salos. Takelį vėl pakeitė vos įžiūrimas, žole apaugęs keliukas. Bet stiprėjantis ir aiškiai girdimas paukščių klegesys liudijo, kad mes tikrai esame netoli tikslo. Ir neužilgo mes jau pamatėme paukščių salą:

Nemunas prie paukščių salos

Deja, net ir pakeitus objektyvą į mano turimą tele, sala vis tiek buvo tolokai, kad pafotografuoti stambiu planu:

Paukščių sala

Paukščių sala

Aišku, kad šioje vietoje mūsų nuotykiai dar nesibaigė. Taigi, iki valiai prisižiūrėję į paukščius, keliuku patraukėme pirmyn. Netrukus pasiekėme keliukų sankryžą, kurių vienas vedė link Žvėrinčiaus ąžuolo, o mums reikėjo atspėti, kuris iš likusių mums reikalingas. Jau tikriausiai supratote, kad neatspėjome. Tad greitai keliukas baigėsi ties sodyba, kur mus pasitiko ne itin draugiški šunys. Visa laimė, kad palaidas buvo mažesnysis, na o rotveileris buvo “prisegtas” grandine prie budos. Gerai, kad nereikėjo stipriai grįžinėti, nes palei sodybą vinguriavo keliukas link upės, kuriuo nusileidus mes vėl buvome trasoje, Ši atkarpa labai patiko. Buvo smagu riedėti lauko keliuku palei pat upę. Tačiau mūsų dėmesį patraukė iš priekio artėjanti liūtis, tad teko užgulti pedalus ir pasistengti pasiekti mišką greičiau, nei mes susitiksime su liūtimi. Lenktynes laimėjome mes, bet, kaip paaiškėjo vėliau, vėl prašokome reikiamą keliuką (o gal jo ir nebuvo?), kuris mus turėjo įšvęsti ant pradinio asfaltuoto kelio. Dabar, stovėdami pasislėpę po krūmu ir laukdami kol nors kiek aprims lietus, svarstėme ką daryti. Šiaip didelio pasirinki

mo neturėjome, todėl patraukėme pirmyn vos įžiūrimu takeliu, kuris šį kartą baigėsi taip niekur nenuvedęs.

Teko imtis neatidėliotinų bet neišvengiamų priemonių. Tiesiog pagal azimutą patraukėme tiesiai per permirkusį mišką, kol vėl, įveikę statų kalną, atsidūrėme ant takelio, kuris netrukus mus išvedė ant reikiamo asfaltuoto dviračių tako, kuriuo mes jau buvome važiavę pirmyn. Tai kaip tik tai, kas ir buvo planuota. Todėl jau nestabčiodami greitai atmynėme iki aikštelėje mūsų laukusios Alfos.

Vis gi, smalsumo vedamas, jau namuose sulyginau faktiškai pravažiuotą maršrutą su schemoje pažymėta trasa. Ir štai kas gavosi:

Zverinciaus takas

Raudona žymi trasą, o pilka grandinė mūsų pravažiuotą maršrutą. Kaip ten bebūtų, mes visai nedaug “pagrybavome”. Tačiau taip žymiai įdomiau ir smagiau, nei važiuoti kaip “iš natų”. Namo grįžome permirkę ir purvini nuo iš po ratų ištyškusio purvo. Bet ar gi tai nėra važiavimo kalnų dviračiais viso malonumo sudedamoji dalis? Šypsena prisimerkus

2 komentarai

Parašykite ką nors