6 komentarai

  1. Dabar skaitau „Europos paveldą“, tai supratau, kaip restauravimo tradicijos nebūvimas lemia Vilniaus miesto išvaizdą. Sakyčiau, iš šiuolaikinės tendencijos pasirinkome tik materialinį gerbūvį, kuris dažniausiai ir nulemia paveldo ir jo vertės suvokimą… Pasirodo paveldo apsauga galima tik nuo XIX a. Paryžiuje užgimusių priešingų teorijų, paklaikomų trijų įtakingų asmenų: „stilistinis restauravimas“, palaikomas Eugene Etienne Viollet-le-Ducas ir tendencija prieš restauravimą apskritai, palaikoma Johno Ruskino bei Williamo Morriso. Taigi, prancūzai tokius „eksperimentu“ darė jau XIX a., todėl dabar jie turi aiškiai suformuotą tradiciją. Mes eksperimentuojame dabar, dėl to, kad, atgavus Nepriklausomybę pasikeitė mūsų paveldo suvokimas, pasikeitė ir saugomų objektų sąrašai… Man visai patiko mintis, išreikšta Moderniosios architektūros judejimo organizacijos, kad reikia išsaugoti bent po vieną tam tikro laikotarpio pastatą, nesvarbu, gražus jis ar ne.

    • Ko gero, kad Vilniuje ir ne tik jame dar nuo tarybinių laikų vyko savotiška kova tarp paveldo apsaugos ir materialinių poreikių tenkinimo. To rezultatai gerai matomi labai gerai ir šios gatvės ir Lydos gatvės nuotraukose, kai buvo statomi nauji pastatai. Bet šiaip man atrodo, kad Vilniaus senamiesčiui dar labai pasisekė, jei lygintume jį su, pvz., Rygos senamiesčiu.

Parašykite ką nors