Varnių regioninio parko piliakalniai

Medvėgalio piliakalnis

Jei užpraeitą šeštadienį Iksui teko išbandymai vandeniu, tai praeitą jam teko pademonstruoti savo pravažumo sugebėjimus. Šį kartą teko sukarti virš 100 km (viso bendras įveiktas atstumas – 650 km) Varnių regioninio parko slidžiais asfaltuotais vietiniais keliais, išdaužytais žvyrkeliais bei susipažinti su klampynėmis virtusiais laukų keliukais. Ir visa tai dėl to, kad mes sugalvojome aplankyti šiame parke esančius piliakalnius.

Varnių regioniniame parke mes lankomės jau ne pirmą kartą. Pirmą kartą su šiomis vietomis susipažinome prieš penkerius metus keliaudami dviračiais Aukštagirės pažintine trasa. Todėl ir šį kartą pradėjome nuo jau pažįstamo objekto, kuris Žmogučiui kėlė ne pačius maloniausiu prisiminimus. Būtent čia Žmogutis gavo skaudžią važiavimo kalnu dviračiu pamoką – Medvėgalio sindromą. Tada pro čia vingiavo žvyrkelis. dabar gi mes čia atriedėjome nors ir slidžiu bet lygiu asfaltu.

Taigi, kaip jau supratote, savo pažintį su dar nelankytais piliakalniais pradėjome nuo seno pažįstamo – Medvėgalio kalno:

Medvėgalio kalnas

Užlipus ant šio kalno atsiveria paprastai nuostabūs vaizdai. Tačiau šį kartą viską slėpė migla, išskyrus Medvėgalio piliakalnį, kurį ir matote titulinėje šio įrašo nuotraukoje.

Sekantis buvo Burbiškių arba Paršpilio piliakalnis, iki kurio teko kratytis išdaužytu žvyrkeliu, o po to dar porą kilometrų klampiu pažliugusiu lauko keliuku:

Burbiškių (Paršpilio) piliakalnis

Kadaise, XIV – XV a. tai buvo svarbi strateginė vieta. O dabar net ne iš pirmo karto radome. Pradžioje navigatorius mus nukreipė vienu keliuku, kur šiaip ne taip priropoję jo pabaigą įsirėmėme į sodybą. Jau manėme, kad šis piliakalnis taip ir liks neaplankytas. Tačiau grįžus į žvyrkelį ir pavažiavus į priekį, pamatėme rodyklę ir panašiu keliuku privažiavome piliakalnį.

Dar ekstremalesnis keliukas mus atvedė prie dar vienos garsios vietos – Vembūtų piliakalnio:

Vembūtų piliakalnis

Šį vieta mena karaliaus Mindaugo karų dėl valdžios laikus. Spėjama, kad čia buvo kunigaikščio Vykinto pilis ir miestas, galėjęs sutalpinti ne tik paties kunigaikščio, bet ir į pagalbą prieš Mindaugą atvykusiu polovcų bei rusų kunigaikščio Danilo pulkus. Dabar gi neliko nieko, kas liudytų čia buvus didelį gynybinį kompleksą. Per medžius nesimato ne paties piliakalnio.

Mes gi spėliojome kaip iš čia išvažiuoti, t.y ar grįžti savo pačių vėžėmis, kas nelabai mus džiugino, ar surizikuoti kastis pirmyn. Nusprendėme judėti pirmyn ir neapsigavome. Už poros kilometrų Iksas jau džiaugėsi po ratais sučežėjusiu asfaltu ir šioje išvykoje laimingai pasibaigusiu ekstrymu.

Atvirai pasakius, Iksas mus nudžiugimo. Visą pasitaikiusią klampynę, nors ir būdamas parketiniu visureigiu bei apautas kad ir žieminėmis, bet vis gi plento padangomis, jis įveikė be dideliu problemų, ramiai burgzdamas savo galingu dyzeliu, retkarčiais pasitelkdamas į pagalbą galinius varančius ratus.

Patekę ant nuvalyto ir neslidaus asfalto mes dabar jau judėjome tikrai greitai, tad neužilgo jau grožėjomės Moteraičio piliakalnio, papuošto viršūnėje stovinčiu kryžiumi, dydžiu:

Moteraičio piliakalnis

Moteraičio piliakalnis

Šis piliakalnis ne tik yra apipintas visokiais padavimais ir legendomis, bet tuo pat mena ir 1831 metų sukilimo įvykius.

Beveik visai šalia yra dar vienas vienas ir, ko gero, vienas įspūdingiausių kada nors mano matytų piliakalnių – tai Sprūdės piliakalnis:

Sprūdės piliakalnis

Sprūdės piliakalnis

Tai dar viena vieta menanti Mindaugo kovų dėl valdžios laikus. Manoma, kad čia yra buvus karaliaus brolio Sprūdeikio pilis, kai šis užrūstinęs Mindaugą, pabėgo ir įsitvirtino Žemaitijoje. Nors ši vieta buvo tada laikoma viena saugiausiu, tačiau Mindaugas brolį pasiekė ir čia.

Kad ir kiek Iksas mus kantriai gabeno įvairiausiais keliais, bet vieno piliakalnio mes nepasiekėme. Tai Girgždutės piliakalnis. Žvyrkelis, vedantis link šios vietos buvo tiek išdaužytas, kad mums pagailo Ikso ir apsisukę nukeliavome link paskutinio mūsų tos dienos tikslo.

Paskutinis kalnas, kurį aplankėme – tai tikras desertas mūsų akims, legendinis Šatrijos kalnas:

Šatrijos piliakalnis

Tai ne tik legendomis aplipęs, vienas gražiausių Žemaitijos kalnų, kurį, pasak padavimų, supylęs milžinas ir labai mėgusios raganos. Tačiau tai ir tikras piliakalnis, ant kurio IX – XIIa. yra stovėjus pilis.

Visa tai pamačius, taip ir norisi sušukti mūsų protėviams: Ir kokio velnio jus nestatėte savo pilių iš akmens, a? Kaip dabar visa tai atrodytų?

Nors man gražu kaip tai atrodo dabar. Galima mintyse įsivaizduoti kaip atrodė visos vietos tais neramiais laikais, kai buvo dedami mūsų Valstybės pamatai. Svarbu ne tai, kas dabar yra, o tai, kad mes šias vietas vis aplankome ir primename čia gyvenusius ir kovojusius už tai, kad pasaulio žodyne vis dar yra žodis Lietuva bei egzistuoja taip besivadinanti valstybė.

O čia taip atrodo maršrutas, kuri mes su Ikso pagalba sėkmingai įveikėme:

Mounds of Varniai regional park at EveryTrail

P.S. Pagaliau radau laiko ir papasakojau paskutiniuose trijuose įrašuose apie tai, ką mes nuveikėme šiaip metais. Dabar be einamųjų įrašų po truputį pasakosime apie 2015-ų metų nuotykius.

 

2 komentarai

  1. Šaunuoliai Marius ir Rosita!!! Malonu, kad klampojot ir po Žemaitiją. Stiprybės ne tik Jums, bet ir Jūsų mašinos ratams!!!

Parašykite ką nors