MariukasM.LT

Kartais sėdėjimas ofise ir visa ta rutina taip užknisa, kad norisi nors trumpam ištrūkti ir kur nors nulėkti. Nulėkti ten kur grynas oras, kur nors trumpam gali pasimėgauti tyla ar parodyti visam pasauliui didelę špyga, nors ir perkeltine prasme:

Skaitykite toliau… »

Ką gi, prisijungsiu ir aš prie Indet blogakcijos ir parodysiu ką šį vakarą matau pro savo langą. Atsiprašau dėl kokybės, nes labai tingėjau eiti stovo, kuris dabar nakvoja Alfos bagažinėje .

Kažkaip paskutiniu metu visos išvykos yra susijusios su dvarais. Todėl neaplankyti Pakruojo dvaro, kuris garsėja pačiu didžiausiu išlikusiu dvaro pastatų kompleksu, būtų kaip ir šioks toks aplaidumas. Galiu iš karto pasakyti, kad nukeliauti apie 190 km pirmyn ir atgal tikrai buvo verta. Tiek ir dėl paties dvaro, tiek ir dėl rūko, kuris mus jau pasitiko palei Panevėžį ir visą tą aplinką padarė kažkiek nerealią. Kadangi bandė kažkiek krapnoti, tai tikrai neapėjome visų pastatų, o be to, liko stiprus noras ten sugrįžti kokį pavasarį ar kitu šiltesniu laiku. O gal dar kiek ilgėliau palūkėti, kai tvarkymo darbai bus baigti. Iš kitos pusės – jei viską parodyčiau, jums tada bus neįdomu patiems ten nuvažiuoti.

Kadangi šio žygio grobis gan nemenkas, tai nedėsiu visų nuotraukų tiesiai į įrašą, o palieku nuorodą į fotoalbumą:

Foto: Pakruojo dvaras | MariukasM.LT

Gero žiūrėjimo .

Dar penktadienį, bežiūrėdamas į oro prognozę savaitgaliui, pagalvojau, kad jei jau šąla, tai galėtų ir sniego pridėti. Kaip sakoma, norėk atsargiai, nes norai gali ir išsipildyti. Šiandien, pažvelgęs pro langą, supratau, kad namuose tūnoti tikrai neverta, o ir labai nesinorėjo. Besivažinėjant ten bei šen, atsidūrėme Užutrakyje. O snigo vis labiau, ir nutolę vaizdai atrodė kaip migloje:

Skaitykite toliau… »

Neslėpsiu, kad mintį aplankyti Merkinės – Paulavos (Pavlovo) dvaro sodybą puoselėjau dar nuo tada, kai pamačiau Rootos nuotraukas iš Paulavos (Pavlovo) respublikos. Tikrai norėjau viską pamatyti savo akimis, kol dar viskas neišnyko, nes tai ne šiaip sau kokio eilinio dvaro griuvėsiai, o gan įžymi istorinė vieta. Tuo labiau, kad toje Lietuvos dalyje aš tikrai esu retas svečias, o Turgelių kryptis man vis dar terra incognita. Ir tam, kad šią spragą bent kiek sumažinti, šiandien pasukome būtent ta kryptimi.

Dvaro griuvėsius tikrai nesunku rasti, nes jie yra prie pat kelio Turgeliai – Jašiūnai:

Skaitykite toliau… »

Kaip sakoma, jei jau pagauni kablį, tai negali sustoti. Man taip patiko visa ta ledo ir sniego karalystė Aukštaitijos nacionaliniame parke, kad šiandien, ištaikęs momentą, nulėkiau į Belmontą dar, nors truputi pasidžiaugti tokiais vaizdais.

Ledo kriokliai:

Skaitykite toliau… »

Turiu prisipažinti, kad po visų švenčių, kurios man prasidėjo dar gerokai prieš Kalėdas, buvau nugrimzdęs į gilų tinginystės liūną . Tiesiog tingėjau kur nors eiti, važiuoti, aplamai judėti. Todėl praktiškai pražiopsojau visą tą saulėtą, apšerkšnijusį ,ledinį tikros šaltos ir snieguotos žiemos grožį, Šiandien ta graužatis mane praktiškai išspyrė iš namų. Pradinis planas buvo gan kuklus – pavažiuoti kad ir iki Vilniaus, į kokį Belmontą ar Verkius. Tačiau vietoj to, kad įvažiuodamas į Nemenčinės plentą pasukčiau dešinėn link Vilniaus, kažkokio vidinio kipšo vedinas pasukau į kairę, o galvoje kažkodėl užsifiksavo kelionės tikslas Ignalina, Palūšė ir t.t. Kelias nekėlė didelių problemų: vietomis, saulės atokaitoje pratirpęs, vietomis truputi slidus. Vienu žodžiu nieko sudėtingo, tad po valandos su viršumi jau stovėjome Palūšėje, prie užšalusio Lūšių ežero:

Skaitykite toliau… »

Neiškentėjom ir namuose neišsėdėjom. O kaip išsėdėsi, kai lauke saulutė ir toks visai lengvutis šaltukas? Užteko vakarykščio baladojimosi po prekybcentrius beieškant reikiamų dalykų, kad pasijustume ligoniais. Prasiblaškymas buvo tiesiog gyvybiškai būtinas . Šį kartą Druskininkai, be jokio tikslo, šiaip pasibastyti. Na ir keletas vaizdelių:

Iš kitos Druskonio ežero pusės (jei geriau įsižiūrėti, ant vandens paviršiaus jau kaip ir ledukas):

Skaitykite toliau… »

Aplinkui tvyranti ilgalaikė pilkuma ir tamsuma iššaugo į nenugalimą norą vėl prieš akis pamatyti bėgančią kelio juostą bei aplankyti kokią nors dar nelankytą ar jau pamirštą vietą. Išvykos tikslo pradėjome ieškoti delniuko pagalba, bandydami rasti kiek sausesnę vietelę Lietuvoje. Deja, ten, kur orų prognozė nežadėjo lietaus, būta  ir jau ne kartą. Tačiau sąraše pasirodžius Kėdainiams, mudu su neGeraine pamanėme, kad tai visai neblogas variantas, nes ten paskutinį kartą buvome dar studentavimo laikais, o ir tai, kaip sakoma, tranzitu. Tačiau delniukas negailestingai išmetė informaciją, kad šiandien ten visą dieną turėtų lyti. Bet ką reiškia kažkoks lietus, tegul ir šaltas, prieš kelionės azartą? Ne veltui sakoma, kad nebūna prasto oro, o būna tik prastas pasirengimas ar prasta kompanija.

Taigi, nuspręsta – Kėdainiai. Pasirengimo procedūra tokioms spontaniškoms išvykoms paprasta: bepusryčiaujant trumpas ekskursas į miesto tinklalapį, kur greitai sužinome, ką galime pamatyti per trumpą laiką, toliau čiumpama kuprinė su fotoaparatu, ir mes jau sėdime automobilyje, į navigacinę delniuko programą įvedamas kelionės tikslas: Kėdainiai – turizmo informacijos centras (maža kas, gal vietoje pavyks daugiau informacijos išpešti). Viskas, bendras pasiruošimo laikas apie 30 minučių, startui pasiruošta, pajudame…

Skaitykite toliau… »

Net nepastebėjau kada atidarė rekonstruotą senąjį Nemenčinės tiltą.

Skaitykite toliau… »