Šį garsaus filmo pavadinimą prisiminiau tada, kai ėjau ieškoti antrojo sekmadienio išvykos“lobiuko”, nes tikrai pasijaučiau kaip koks šnipas, einantis į ryšio vietą, kurioje paliktas pranešimas.
Šiandien vėl nugalėjo solidarumas. Vietoj to, kad patraukčiau į “lobių” medžioklę vienas ant dviračiu, sugalvojome su Alfa apvažiuoti senai lankytas vietas Neries regioniniame parke ir ne tik “susirinkti” ten paliktus paliktus “lobiukus”, bet ir pagaliau senus maršrutus įrašyti į savo maršrutų kolekciją. Be to dar esu prižadėjęs gražinti nelabai seną skolą.
Taigi, visi tikslai pasiekti, beliko sutvarkyti foto grobį ir apie visą tai papasakoti bei parodyti jums.
Sekantis objektas, kurį norėjome aplankyti, o ir aplankėme – Bartkuškio vandens malūnas. Pats malūnas randasi už to paties pavadinimo kaimo, jei važiuoti toliau Musninkų kryptimi. Rasti nėra sunku, nes asfaltuotam keliui pasukus dešinėn, link malūno veda paprastas lauko keliukas, o ir pats pastatas nuo pagrindinio kelio gerai matosi.
Taigi, kaip ir žadėjau, apie tai, ką gi sekmadienį veikėme Bartkuškyje. Nežiūrint į tai, kad pats kaimas yra labai senas, vis gi jis garsėja ne savo istorija, bet jame esančiu Bartuškio dvaru. Nors aplink šį dvarą ir dabar verda nemažai aistrų bei daug prirašyta, mus čia atviliojo noras pamatyti viską savo akimis (kol dar yra į ką žiūrėti) bei šalia dvaro paslėptas “lobis”. Bet apie viską iš eilės.
Taigi, kadangi per šias išeigines oras vėl buvo puikus, tai buvo nuspręsta vakarykštę dieną praleisti gamtoje. Kadangi žmogutis dar ne visai jautėsi pajėgus sėsti ant kalnų dviračio, tai buvo sutarta dėl pasivaikščiojimo pėsčiomis. Begalvojant kur patraukti, buvo apsvarstyti keli variantai, bet pasirinkome Palūšę. Tokį pasirinkimą nulėmė tai, kad čia buvo planuotas netrumpas pasivažinėjimas dviračiais, o patį Botanikos taką apeiti ar apvažiuoti dviračiais taip pat kėsinomės jau ilgai. Tad, tikėdamiesi lengvo pasivaikščiojimo ir sėkmingos lobių medžioklės, sėdome į Alfą ir gan smagiai geru keliu atrūkome į Palūšę.
Kodėl vėl spalvotas? O gi todėl, kad prieš porą savaičių man brangus žmogutis sunegalavo ir atsidūrė ant operacinio stalo, o mano pasaulis susitraukė iki trijų objektų: darbas, ligoninė, namai. Dar lyg to būtų mažai, dar prisidėjo visokios peripetijos su kompanijų susijungimu ir reorganizacijomis bei perėjimu dirbti į vieną iš jų. Todėl spalvotą rudenį bei pro šalį pralenkiančius dviratininkus pavydžiai nulydėdavau žvilgsniu pro mašinos langą, o fotoaparatas kiurksojo kuprinėje, nes nuotaika buvo tikrai sumauta, t.y ne fotografinė. Kaip jau tikriausiai ir patys supratote, tinklaraštis irgi buvo paliktas sau vienas plaukioti ant autopiloto blogosferos platybėse. Tačiau, kaip sakė vienas žymus biblijinis veikėjas, viskas, kas blogai, anksčiau ar vėliau baigiasi.
Bekeliaujant apžiūrėti Rokiškio ir Rokiškio dvaro, mano dėmesį patraukė vieno iš pakeliui pasitaikiusio miestelio aikštė bei dar iš tolo matytos ir iš už medžių kišantys didelės bažnyčios savotiški bokštai. Tai Kamajų miestelis ir jame esanti Šv. Kazimiero bažnyčia.
Kaip jau minėjau praeitame įraše, karštis gan greitai mus išgynė iš Rokiškio centro. Todėl, daug negaišdami, patraukėme link antrojo šios kelionės tikslo – Rokiškio dvaro
Vakar, bežiūrėdami į lengvai apniūkusį dangų, bei mėgaudamiesi sąlyginai šia vasara vėsiais +25, pagalvojome, kad būtų visai neprošal aplankyti kokį miestą, miestelį ar dvarą. Bemąstant kur čia patraukti, pasirinkome Rokiškį, kuris buvo tarsi balta dėmė mūsų aplankytų Lietuvos vietų žemėlapyje. O be to, ten dar yra ir dvaras.
Nemenčinės Foto (Linas): Kaip visada šaunios kelionės. Vėl radau gražiu foto pas tave, tai greitu laiku įdėsime pas mus. Beje norėčiau tavo tinkalapį pridėti prie draugų su aprašymu, [...]
MariukasM: Susirasti ir skaityti snukiaknygės pagalbą.
Lukas: kai bandau istrinti savo paskyra, tai vis raso, kad ivyko klaida? KA DARYT?!!!!!