Tarp Antavilių ir Nemenčinės

< ![CDATA[

2009 08 10_2383

Šiaip tai turėjo būti įrašas apie eilinę sekmadienio išvyką, o tiksliau pasivažinėjimą dviračiais miškuose tarp Antavilių ir Nemenčinės palei kairį Neries krantą. Tačiau kai kurie pamatyti vaizdai man sukėlė šiokių tokių minčių. Be to, kuo toliau, tuo labiau gilėja įsitikinimas, kad nebegaliu apsimesti nematantis to, kas realiai aplink mus vyksta, kad paprasčiausiai yra niekšiška kukliai nusukti fotoaparato objektyvą nuo nemalonių akiai vaizdų. Kaip ten bebūtų, šis pasakojimas apie šią išvyką bus kiek kitoks nei ankstesnieji, su nukrypimais į šoną. Tai pirmas kuklus bandymas papasakoti ne tik apie tai, kas man patinka, bet ir apie tai, kas mane erzina.

Skaitykite toliau

Ir šuns balsas kartais pasiekia dangų

Vis gi man patinka istorijos, kurios gerai baigiasi. Čia ne per seniausiai rašiau apie tai tai, kaip vieno JAV miestų valdžia sugalvojo reikalauti iš kandidatų į darbo vietas pateikti savo prisijungimų prie įvairių socialinių tinklų, interneto portalų ir pan. paskyrų vardus ir slaptažodžius.  Gera žinia ta, kad kilus visuotiniam triukšmui, kurį sukėlė internetiniai naujienų portalai bei tinklaraščiai, šis reikalavimas buvo atšauktas:

„Effective at noon today, the City of Bozeman permanently ceased the practice of requesting that candidates selected for positions under a provisional job offer to provide their user names or passwords for candidates Internet sites,“ Bozeman City Manager Chris Kukulski said Friday.

Viso to moralas? Paprastas. Jei žmonės netyli ir visomis priemonėmis stoja ginti savo teisių, galima kai ko ir pasiekti. Tai taip pat pamoka ir mūsų tinklaraštininkams, kad negalima tylėti, jei matai šalia tavęs vykstančius negerus dalykus, o solidarumas  – vis gi yra jėga.

Bozeman drops password requirement – Montana’s News Station – Fair. Accurate. To the Point. –

O raktą nuo buto irgi duoti?

no privacy

cc jbeauchamp

Taip norėjosi sušukti, kaip perskaičiau straipsnelį apie reikalavimus norintiems įsidarbinti Bozemano (JAV, Montana) miesto įstaigose. Aišku, dabar tikrai jau nieko nestebina kai darbdaviai apie būsimus darbuotojus ieško informacijos internete, bet tai ką sugalvojo šio miesto klerkai, mano galva, peržengia jau visas ribas.

Skaitykite toliau

Kolektyvinio intelekto technologijos ir privatumas

Tai vienas iš tų retų straipsnių, nuoroda į kurį yra šio įrašo pabaigoje, paskatinęs mane į kai kuriuos reiškinius pažvelgti kažkiek kitaip. Todėl ir kilo noras pasidalinti kai kuriomis savo mintimis ir dar kartą grįžti prie temos apie visuotinį sekimą, tik gal kitokiu kampu.

Pradžiai, bent jau dėl šiokio tokio aiškumo, apie tai, kas slepiasi po terminu „kolektyvinis intelektas“. Taigi, kolektyvinis intelektas – tai terminas, kuris atsirado sociologijoje praeito amžiaus 80-ųjų metų viduryje, tyrinėjant kolektyvinio sprendimo priėmimo procesą (paimta iš Wikipedijos ir tai man pasirodė labiau priimtinas apibrėžimas, nei angliškoje versijoje). Tačiau net ir toks apibrėžimas nelabai atskleidžia apie ką pats straipsnis, nes kol kas niekas nesieja pačio termino su kažkokiu privatumu. Tačiau jei „kolektyvinį intelektą“ kaip terminą pabandytume paaiškinti iš informacinių technologijų pusės, tame pačiame Wikipedijos straipsnyje rastume kiek kitokį šio termino aiškinimą, kuris labai tiksliai nusako esmę ir tuo pačiu privatumo problemą. Taigi dar kartą:

Terminas „kolektyvinis intelektas“ naudojamas pasauliniame žiniatinklyje (paprastai mes tai tapatiname su internetu) ir reiškia tinklo tarnybas, kurios apdoroja duomenis, surinktus iš skirtingų šaltinių ir iš skirtingų dalyvių, bei randančios tarp tų duomenų vertingiausius vartotojams.

Bet man kažkodėl atrodo, kad šie apibrėžimai tik dar labiau sujaukė jūsų mintis, tad manau pats laikas pereiti prie straipsnio ir tų mano žadėtų minčių 🙂 .

Skaitykite toliau

Windows 7 žino kur jūs esate

Šiais laikais vis daugiau įrenginių ir programų, kurie naudoja geolokacinius duomenis, po truputį keičia mūsų gyvenimą. Vienu atveju tai mums padeda susirasti sau reikalingas paslaugas ar informaciją pagal savo buvimo vietą. Kitu – parodyti kitiems kur mes buvome ir pasidalinti savo įspūdžiais. Microsoft taip pat su savo naująja operacine sistema Windows 7, kuri turi implementuotas geolokacijos priemones, įšoko į šį traukinį. Viskas gal ir būtų gerai, jei ne vienas bet…

Reikalas tame, kad sistemos geolokacijos tarnyba, kuri pagal nutylėjimą yra išjungta, vartotojui praktiškai nesuteikia daug galimybių kontroliuoti savo darbo. Ypatingai daug kritikos susilaukė tas faktas, kad jei tarnyba įjungta, tai vartotojos negali kontroliuoti kokios dar programos gali naudoti geolokacijos duomenis. Jei kas manys, kad tai ne bėda, nes nebūtina prie kompiuterio jungti GPS įrenginio, tai noriu priminti, kad ši tarnyba gali pasinaudoti trianguliacijos būdu gautais duomenimis iš bevielio tinklo ar korinio ryšio stotelių:

„It uses any of a number of things to actually get the location, depending on what’s available. Obviously there’s GPS, but it also supports Wi-Fi and cellular triangulation.“

Detaliau skaitykite žemiau nurodytame straipsnyje:

Windows 7 knows where you are | Beyond Binary – A blog by Ina Fried – CNET News

Privatizuotas karas

Savo straipsnyje apie visa dengiantį kinų skydą aš uždaviau tokį klausimą:

„…kaip tada paaiškinti tą faktą, kad JAV kompanijos dalyvauja kuriant vieną didžiausių visuotino sekimo sistemų pasaulyje – kinų “Auksinį skydą”?“

Antrą gerą klausimą ten pat komentaruose uždavė Nemezide:

„…kaip užtrumpinti sekimui skirtų institucijų finansavimą?“

Pasirodo, kad atsakymų toli ieškoti tikrai nereikia ir juos pateikė pati mano aprašyto straipsnio autorė, žurnalistė iš Kanados Naomi Klein savo ankstesniame interviu pristatydama savo knygą „The Shock Doctrine„.

Skaitykite toliau

Visa dengiantis kinų skydas

Perskaitęs šį straipsnį tik dar kartą įsitikinau, kad visos didžiosios valstybės (JAV, Didžioji Britanija, Rusija, Kinija)  yra panačios nepriklausomai nuo jų santvarkos ir propaguojamų vertybių. Todėl visi jų vadovų pasisakymai apie demokratines vertybes, žmogaus teises ir panašiai, man susitapatina su buvusios SSRS retorika ir propaganda, t.y. visa tai tik PR’as, kuris yra skirtas plačiosioms masėms. Nes kaip tada paaiškinti tą faktą, kad JAV kompanijos dalyvauja kuriant vieną didžiausių visuotino sekimo sistemų pasaulyje – kinų „Auksinį skydą“?

„This is how this Golden Shield will work: Chinese citizens will be watched around the clock through networked CCTV cameras and remote monitoring of computers. They will be listened to on their phone calls, monitored by digital voice-recognition technologies. Their Internet access will be aggressively limited through the country’s notorious system of online controls known as the „Great Firewall.“ Their movements will be tracked through national ID cards with scannable computer chips and photos that are instantly uploaded to police databases and linked to their holder’s personal data. This is the most important element of all: linking all these tools together in a massive, searchable database of names, photos, residency information, work history and biometric data. When Golden Shield is finished, there will be a photo in those databases for every person in China: 1.3 billion faces.“

Taip ši sistema veiks ir tokie jos tikslai. O kas gi padeda tai kurti ir gražiai bei pelningai bendradarbiauja?

Skaitykite toliau

Mums "rūpi" jūsų saugumas

© The “Blog” of “Unnecessary” Quotation Marks: yeah, „safety“

Nežinau, kur jis tai pamatė, bet tai gerai iliustruoja bent jau kai kurių šalų piliečių privatumo ateitį.

O čia geras komentaras 🙂 :

Yes, definitely a euphemism for „We’re recording you because we’re creepy voyeurs, and so that if you show any skin, so we can sell it as soft-core pornography.“ I’m convinced that’s what they do with the security tapes from fitting rooms.“

O čia desertui:

The Sun – Alton Towers’ new PDA ban

Čia „subtilus“ britiškas humoras? Bet man kažkodėl nejuokinga.

Mobilus šnipas: pritaikymas praktikoje

Šis Delfi straipsnis yra gera praktinė iliustracija mano ankstesnio įrašo.

Toks jausmas, kad prikarksėjau 🙁 .

Ta proga prisiminiau, kad jau kadaise rašiau apie tokios paslaugos atsiradimą Lietuvoje ir tada apgaulingai nusiraminau, kad su tuo privatumu kaip ir viskas tvarkoje. O, pasirodo, stipriai klydau ir be reikalo tada apšnekėjau lrytas.lt ir jo straipsnį:

DELFI – Po skyrybų verslininkas slapta sekė buvusią žmoną ir jos meilužį

Papildymas. Kol pietavau, man kilo tokia mintis: tokių paslaugų teikėjų svetainėse turėtų būti galimybė kiekvienam, įvedus savo mobilaus numerį paieškos laukelyje, sužinoti ar yra suteiktas leidimas sekimui ir iš kokių numerių buvo darytos užklausos. Tada gal ir nesusipratimų būtų mažiau, o ir kai kam gal fantazija atšoktų tokiais dalykais užsiimti. Nes, man taip atrodo, mes turime teisę tai žinoti.