Lauke šalta, tad visai nesinori kišti nosies į lauką. Tačiau labai smagu prisiminti keliones į tuos kraštus, kur ir vėlyvą rudenį būna šilta. Viena tokių vietų – gražuolė Barselona. Ten būta ne vieną kartą, bet pirma pažintis visada įsimenama labiausiai. nors su savo mažyliu Canon net fotografuoti kaip reikiant nemokėjau.
Ko gero taip būtų galima pavadinti šiandieninį pasivažinėjimą ant dviračio. Šiaip jau šią savaitę buvau nusiteikęs paskelbti apie šių metų dviračio sezono uždarymą, bet vis tam nekildavo ranka. Ir nieko tame nuostabaus. Nežiūrint vis dažnėjančio lietaus, kur ne kur pereinančio į sniegą, o oro temperatūrai besitabaluojant apie nulį, vis dar laikas nuo laiko pavyksta išridenti savo Trek’ą į lauką. Tegul ir šalia namų, nedideliais atstumais, bet vis tiek ant dviračio. O šiandien, danguje pamatęs šiokius tokius pragiedrulius, nusprendžiau pavažiuoti kiek ir tolėliau.
Mėgstu, ištaikęs laiko, nors ir trumpai pasivaikščioti po miestą, o ypač po Vilniaus senamiestį. Tai, galima sakyti, vienintelis privalumas, kai ofisas yra centre. Ne išimtis ir ši diena. Papietavęs, paslampinėjau aplink katedrą. Ir kaip tik tuo metu suskambo varpai katedros bokšte. Sustojau, užverčiau galvą aukštyn ir klausiausi. Patinka man tas Vilniaus varpų skambėjimas. Ne taip kaip ne kur kitur.
Kaip ten bebūtų, bet paskutiniu metu Bezdonių ir Arvydų ar tiesiog Buivydžių (kaip jums labiau patinka) kryptis tiesiog valdo. Ne išimtis ir šiandienos išvyka, tačiau šį kartą nusprendžiau, taip sakant, į šį reikalą “pažvelgti giliau”.
Kažkaip paskutiniu metu buvo sunku tiek su dviračiavimu, tiek ir fotografavimu. Nebuvo nuotaikos nei tam, nei tam. O ir žmogutis, panašu, buvo rimtai nusprendęs baigti šiemetinį dviračių sezoną. Tačiau vakar, nežiūrint stipriai apniūkusio dangaus, noras vėl įtraukti į plaučius gryno oro minant pedalus vis gi nugalėjo.
Mėgstu rudenį. Ypač kai jis saulėtas ir spalvotas. Patinka, kai jis atkeliauja į miestą ir tada galima einant šiurenti braukiant kojomis per nukritusius lapus. Bet mieste gyvena ir jo priešai, kurie pastoviai ir stropiai stengiasi tuos lapus sugrėbti ir sukrauti į maišus. O galėtų nors kuriam laikui jų neliesti.
Kokia pradžia? Štai ta, kurią jūs matote nuotraukoje. Tai ne šiaip sau dar vienas miško keliukas (kad ir su tilteliu per upelį) iš beveik nesuskaičiuojamos daugybės miško keliukų ir takelių, kuriais esu pravažiavęs dviračiu ar praėjęs pėsčiomis bei prie progos nufotografavęs, Tai, galima sakyti, bent jau man ir šiam tinklaraščiui yra savotiškai istorinė vieta (ar atskaitos taškas, jei norite), kurios net nesitikėjau kada nors vėl atrasti ir pamatyti.
Nežiūrint darganos ir atvėsusio oro, sekmadienį vis tiek neišsėdėjau namuose. Nieko gudraus nesugalvojau, o tiesiog ant dviračio ir su fotoaparatu pamaklinėjau palei Nerį. Maršrutas ne kažkoks originalus, o tik kiek pratęstas link Vilniaus kadaise važiuotas pro Liepynę beieškant lobių.
Kol dar orai leidžia, stengiamės kaip galima daugiau laiko praleisti gamtoje ant dviračių. Ne išimtis ir šis šeštadienis. Tačiau šį kartą startavome Vilniuje.
Ele: Iejau nuoroda i sita blog i savo kelioniu blog. Labai tikiuosi pasisemti idomios info is Jusu kelioniu.
MariukasM: Nesu profesionalus fotografas, o sutuoktuvės - tikrai rimta šventė, todėl tikrai nesutiksiu. Geriau pasisamdykite profesionalų fotografą.
ina: norejau pasiteirauti ar nesutiktumete foto sesija pravesti vaikams per ju sutuoktuves gruodzio 27d. Lauksiu atsakymo.
Gediminas: Laba vakara. Turiu klausima. Ar nebutu galima kelias Jusu nuotraukas su Zeimenos tiltu patalpini Facebooke? Konkreciai zr.
http://www.facebook.com Sodininkai Santaka
Jei atsakymas teigiamas- parasykite [...]