MariukasM.LT

Kažkaip senai buvo savaitgalinės išvykos. Darbai, kelionės, prastas oras – visa tai įtakojo tokių išvykų dažnumą. O mūsų akys jau pakankamai pasiilgo pro mašinos langą skriejančių vaizdų ir priešakyje vinguriuojančios plento juostos. Tačiau šiandien viskas rikiavosi reikiama linkme: noras yra, neblogas oras taip pat yra. Liko tik sugalvoti kur. Kiek pasvarstę nusprendėme užsukti į Dubingius.

Skaitykite toliau… »

Po kelionės į Estiją ir visokių darbinių reikalų, kurie trumpam buvo mane ištraukę iš atostogų režimo, akys ir dūšia vėl pasiilgo lietuviškos gamtos vaizdų. Todėl vakar nutarėme dieną pradrybsoti prie kokio nors ežero. Begalvodami kur patraukti, nusprendėme, kad būtų visai neblogai toliau pratęsti pažintį su Metelių regioninių parku, kuriame lankėmės šį pavasarį. Pasirinkome Dusios ežerą ir tą jo pusę, kuri yra prie Prelomciškės kalvų, tokiu būdu nušaudami du zuikius vienu šūviu, t.y užsitikrinome neprastą pasivaikščiojimą ir palaipiojimą po Prelomciškės piliakalnį, kurio nuotrauką matote viršuje, bei šalia esančias kalvas.

Skaitykite toliau… »

Pagaliau prisiruošiau ir pabėgau. Pabėgau į savo vaikystės prisiminimus, kai, iki paryčių skaitydamas P. Tarasenkos “Pabėgimą”, bandydavau įsivaizduoti aprašomus įvykius, herojus ir vietas. Tai buvo viena iš mano labiausiai mėgstamų ir skaitomų knygų, kurios dėka ir atsirado mano potraukis Lietuvis istorijai ir kelionėms po šalį. Ir visada buvo noras aplankyti Skomantų piliakalnį, bet vis nebuvo progos ar laiko. Bet dabar jau žinau, kad niekada tų tinkamų progų nebūna, jei jų nesukuri pats. Štai kodėl šeštadienį mes atsidūrėme tuose kraštuose.

Skaitykite toliau… »

Šiandienos išvyką, ko gero, galima būtų pavadinti lenktynėmis su lietumi Nemuno kilpų regioniniame parke. Visą kelią mes vis arba prasilenkdavome su lietumi visai šalia, arba susitikdavome. Ten kur susitikdavome – arba lijo, arba lijo labai smarkiai. Kitais atvejais lietus, genamas stipraus vėjo, tiesiog lipo mums ant kulnų, todėl teko, išlipus iš automobilio, gan spėriai suktis. Taigi, dėl tokios “įtemptos programos”, ne viską aplankėme ką planavome, bet parodyti, mano manymu, yra ką.

Pirmas sustojimas gavosi Punioje. Čia mus domino Punios piliakalnis, kurį rasti visai nesunku. Takas, vedantis link jo, prasideda tiesiog prie bažnyčios. Bet beeinant tuo taku, atradau tokią mažutę koplytėlę, stovinčią tarp medžių:

Skaitykite toliau… »

Šiandien kažkaip toptelėjo, kad ilgokai jau nesu lankęsis Anykščių krašte. Iš kitos pusės, nesinorėjo vėl žygiuoti per tas pačias vietas, kur aplankytos vaikystėje ar pagal mokyklos programas. Norėjosi pamatyti kažką naujo. Taip bemąstant ir dėliojant taškus navigaciniame kompiuteryje, susikonstravo toks virš 200 km ratas, kuris, tam, kad negrįžti tuo pačiu keliu, užkabino ir Utenos rajoną ir vieną smagiausių kelių Lietuvoje: Molėtai – Anykščiai, kurį mano žmona gan taikliai pavadino lunaparku. Bet apie viską iš eilės.

Pirmas apsilankymo punktas buvo Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnis:

Skaitykite toliau… »

Šį savaitgalį nusprendėme, kad mums reikia pailsėti nuo automobilio, o jam – nuo mūsų. Taigi, gera proga pakeisti transporto rūšį ir pagaliau išsitraukti dviračius. Reikia pripažinti, kad esame tikrai apsileidę, jei per eilę metų, praktiškai išvažinėję beveik visą Lietuvą, iki šiol neaplankėme Nemenčinės piliakalnio, kuris yra praktiškai mums panosėje.

Skaitykite toliau… »

Jau atrodė, kad po vakar dienos tikrai nebesinorės niekur belstis ir sekmadienis bus praleistas bebimbinėjant namuose. Tačiau, kaip sakoma, neiškentėjome. Kur nors toli nesinorėjo, todėl vėl pasirinkome Neries nacionalinį parką ir kiek kitokį maršrutą, nei ankstesnieji. Anksčiau šiaip mūsų netraukė jokie etnografiniai kaimai, nes panašiose vietose abu esme praleidę ne vieną vaikystės vasarą. Bet šį kartą tebunie: Šilėnai – Naujosios Rėvos piliakalnis. Kaimas ir gamta – toks derinys Lietuvoje tikrai įprastas, o man įdomu, kuo šis kaimas ypatingas.

Šiaip tai nedidukas bažnytkaimis, turintis ryškią bažnytėlę:

Skaitykite toliau… »

Saidės upelis.

Kadangi oras ir toliau lepino, tai mes nutarėme pratęsti Neries regioninio parko temą. Šiandien susipažinome su Saidės pažintiniu taku. Takas visai ne ilgas, viso 750 m., t.y keli šimtai metrų palei vieną Saidės upelio krantą ir tiek pat kitu krantu atgal. Atrodytų viskas paprasta ir aišku bei lengva. Bet gavosi šiek tiek kitaip. Na, bet apie viską iš pradžių.

Skaitykite toliau… »

Pats šeštadienis nežadėjo nieko įdomaus, nes reikėjo nuvairuoti uošvio mašinuką į techninę apžiūrą. Tačiau ten užtrukome ganėtinai trumpai, tad iškilo klausimas ką veikti, kai lauke toks nuostabus oras? Kadangi diena jau įpusėjus, ir tolimas šūvis jau neišeis, buvo nuspręsta labai  proziškai, t.y pavažiuoti į Trakus. Tad persėdome į savo Alfą ir pirmyn.

Skaitykite toliau… »

Šiandien norėjau toliau padalyvauti diskusijoje apie privatumą Internetas_lt bloge, arba parašyti apie tai, kokie niekšai yra britų vyriausybė, leidę JAV spec. tarnyboms tiesiogiai jungtis prie savo eismo stebėjimo kamerų. Bet kažkaip pagalvojau, na ir velniop tą privatumą, lyg man vienam jo reikia. Velniop tą politiką, saugumą, technologija ir žmones, kuriems visa tai tinka. Visa tai yra tik smulkmena, palyginus su vakarykščiu saulėtu vakaru praleistu gamtoje…

…ar tyliai šešėlyje bundančiais krūmais.