Šiandien oras toks, kad nežinai kur dėtis. Namuose tūnoti tikrai nesinori, išvyka kur toliau kažkaip irgi neatrodo gera mintis. Todėl nusprendėme patikrinti kaip atrodo miško keliukai aplink Nemenčinę, nes “šlifuoti” asfaltą tikrai pabodo.
Nežiūrint kiek vėsoko oro, šiandien pagaliau ir mes su žmogučiu užsiropštėme ant dviračių. Su maršrutu labai negudravome. Paprasčiausiai norėjome nesunkiai pasivažinėti, pažiūrėti kaip po ilgos pertraukos jausimės ant dviračių, kaip tokiu oru dirba ekipiruotė ir dviračiai. Be to, visgi norėjosi prainspektuoti aplinkinius neasfaltuotus keliukus.
Kadangi šiandien gavosi savotiška tinginio diena, tai pagalvojau, kad tai visai tinkama proga pabaigti paskutinių išvykų į Kulionis istoriją.
Taigi, tą vakarą, kai sugalvojome pažiūrėti kaip atrodo Etnokosmologijos muziejaus pastatas jau sutemus, mes tuo pačiu užsukome ir į netoliese esančią etnografinę sodybą, iš kur ir buvo nufotografuoti jūsų jau matyti saulėlydžio kadrai.
Dėl praktiškai tropinio klimato (vasariška šiluma plius lietus) mūsų sodas prie namo pradėjo panašėti į džiungles. Todėl teko atidėti į šalį visokius savaitgalinių išvykų sumanymus, traukti sodo techniką laukan ir imtis darbo. Tik jaučiu, kad jei ir toliau taip tęsis, tai kito savaitgalio programa gali būti labai panaši į šio .
Vakarykštė išvyka gavosi kiek kitokia, nei buvo planuota, nes prie mūsų prisijungė mano senas draugas su šeimyna, kurioje jauniausiajai tik pusmetis. Todėl nebuvo apeita tai, kas planuota, o ir lobių paieškas atidėjome kitam kartui.
Veriškės, tiek ir ten esantis dvaras, net ir po to, kai ten apsilankėme šeštadienį besivažinėdami ant dviračių, taip ir liko man savotiška terra incognita. Kodėl? Paprastai, kai nusprendžiame aplankyti kokią vietovę, aš pasistengiu bent jau internete paieškoti kokios nors informacijos apie mane dominančius objektus. Šiuo atveju tokios paieškos rezultatas praktiškai gavosi nulinis. Neradau jokios informacijos nei apie pačias Veriškes, nei apie patį dvarą. Vien tik užuominos. Iš rastų informacijos trupinių apie kaimą aišku tik tiek, kad Veriškėse būta dvaro, ir kad jis galbūt priklausė Tiškevičiams, o dabar jame yra įsikūrusi Veriškių pradinė mokykla. Kaip ten bebūtų, tai tik dar labiau pakurstė mano norą ten apsilankyti, o tuo labiau, kad visa tai netoli mūsų gyvenamos vietos. Kaip mums sekėsi keliauti jūs tikriausiai jau skaitėte, o dabar apie tai, ką aptikome Veriškėse.
Šeštadienio pasivažinėjimui dviračiais iš tikro buvo sumanytas ir į dviračio kompiuterį įvestas truputi ilgesnis maršrutas: Nemenčinė-Veriškės-Raudondvaris-Skališkės-Nemenčinė. Bet dėl oro sąlygų teko jį kiek patrumpinti.
Toks maršrutas atsirado dėl kelių priežasčių. Pirma, ko gero pati svarbiausia ir pagrindinis išvykos tikslas – aplankyti Veriškių dvarą. Kitos dvi – dar karta apvažiuoti jau anksčiau aplankytas vietas, t.y Raudondvario dvarą ir Skališkių olą, nes kaip tik ten yra paslėpti lobiai. Taigi, apie viską iš eilės.
Nemenčinės Foto (Linas): Kaip visada šaunios kelionės. Vėl radau gražiu foto pas tave, tai greitu laiku įdėsime pas mus. Beje norėčiau tavo tinkalapį pridėti prie draugų su aprašymu, [...]
MariukasM: Susirasti ir skaityti snukiaknygės pagalbą.
Lukas: kai bandau istrinti savo paskyra, tai vis raso, kad ivyko klaida? KA DARYT?!!!!!