MariukasM.LT

Rankų geriau nekišti

Skaitykite toliau… »

Šiandien bevaikštinėdamas pajutau, kad pagaliau ir į Vilnių atkeliavo tikra žiema.

Žiema kaip ne žiema. Nei ruduo, nei pavasaris, nei vasara. O atminty vis dar užsifiksavę praeitos vasaros vaizdai, kai akimis bandai pavyti tolyn nubėgantį horizontą.

Ko gero taip būtų galima pavadinti šiandieninį pasivažinėjimą ant dviračio. Šiaip jau šią savaitę buvau nusiteikęs paskelbti apie šių metų dviračio sezono uždarymą, bet vis tam nekildavo ranka. Ir nieko tame nuostabaus. Nežiūrint vis dažnėjančio lietaus, kur ne kur pereinančio į sniegą, o oro temperatūrai besitabaluojant apie nulį, vis dar laikas nuo laiko pavyksta išridenti savo Trek’ą į lauką. Tegul ir šalia namų, nedideliais atstumais, bet vis tiek ant dviračio. O šiandien, danguje pamatęs šiokius tokius pragiedrulius, nusprendžiau pavažiuoti kiek ir tolėliau.

Skaitykite toliau… »

Šiandien paskutinė Lapkričio diena. Tad kažkiek nuotraukų apie tai, koks jis man įsiminė.

Skaitykite toliau… »

Belieka tik surasti kelią į elfų šalį…

Visa ta pilkuma – niūruma jau po truputį pradeda spausti smegenis. Arba duokite balto sniego, arba gražinkite spalvas.

Kad ir kaip nenorėčiau, tačiau kuo toliau, tuo aiškiau, kad šių metų mano dviračių sezonas artėja prie pabaigos. Orai tokie, kad tolimesnės savaitgalinės išvykos darosi vis mažiau patrauklios. O ir prisikalbinti Žmogutį sau į kompaniją darosi vis sunkiau. Panašu, kad ji savo sezoną jau baigė, o jos Trek’as visas išvalytas ir suteptas sau patenkintas ilsisi savo stove. Tačiau aš vis dar nerimstu. Vis dar stengiuosi ištaikyti momentą, kai įkyri dulksna ar lietus aprimsta. Tada nors trumpam išlekiu ant dviračio pasivažinėti jau žinomomis trasomis. Bet, kad nebūtų nuobodu, tai darau sutemus (tada viskas atrodo kitaip) arba kviečiuosi į kompaniją savo šešėlį.

Skaitykite toliau… »

Mėgstu, ištaikęs laiko, nors ir trumpai pasivaikščioti po miestą, o ypač po Vilniaus senamiestį. Tai, galima sakyti, vienintelis privalumas, kai ofisas yra centre. Ne išimtis ir ši diena. Papietavęs, paslampinėjau aplink katedrą. Ir kaip tik tuo metu suskambo varpai katedros bokšte. Sustojau, užverčiau galvą aukštyn ir klausiausi. Patinka man tas Vilniaus varpų skambėjimas. Ne taip kaip ne kur kitur.

Pasirodė kažkaip kurioziška – rezervuota svečiams, bet užtverta. Atseit nėr ko čia…