MariukasM.LT

Na štai, atėjo laikas ir mano pažadėtam desertui. Schloss Charlottenburg arba Charlottenburg’o rūmai – didžiausi Berlyne esantys rūmai. Patys suprantate, kad tikrai negalėjau praleisti progos nors trumpam ten užmesti akį. Taigi, didžiąją savo priešpaskutinės viešnagės Berlyne dienos dalį praleidau būtent čia, vaikštinėdamas aplink rūmus ir po parką. Kai paskutiniame įraše apie Berlyną prie paskutinės nuotraukos kalbėjau apie vaizdą, esantį man už nugaros, galvoje turėjau štai ką:

Skaitykite toliau… »

Pagaliau susiruošiau aprašyti ir paskutinį to šeštadienio išvykos dalį. Taigi, kaip jau supratote iš pavadinimo, pasakojimas bus apie Taujėnų dvarą.

Skaitykite toliau… »

Tai vienas iš tų objektų, kuriuos norėjau aplankyti jau senai. Siesikų dvaras ar pilis (kaip pavadinsi, tai nepagadinsi) – vienas seniausių Lietuvoje ir turi tikrai turtingą istoriją. Tuo labiau, kad kadaise skaičiau apie šios vietos atstatymą, todėl tikrai norėjosi pamatyti kaip viskas atrodo dabar.

Skaitykite toliau… »

Iš karto perspėju, kad šiame įrašų nebus nuotraukų, o kodėl, manau ir patys suprasite.

Taigi, pasivaikščiojus aplink Glitiškių dvarą, ausyse skambėjo du pagrindiniai motyvai: Siesikai, nes jau senai norėjome ten apsilankyti ir apie maistą, nes kaip jau ir buvo tam metas. Taip pradėjo dėliotis maršrutas link Ukmergės, beliko nuspręsti kur pietausime. Kadangi jau vis tiek pramogavome, tai Verkšionys su ten esančia smukle pasirodė visai patrauklus variantas, o ir gražių vaizdų ten taip pat esama. Todėl, daug netempdami gumos, nukakome pietauti. Maistu eilinį kartą likome patenkinti, o va su vaizdais nesigavo, nes, ko gero, ir oras tam nelabai tiko, o ir patys vaizdai tą dieną nebuvo geresni, nei esu jau matęs. Tad fotoaparatas taip ir liko kuprinėje, o mes, sočiai pavalgę, dar sugalvojome, kad jei jau judėsime link Ukmergės, tai kodėl dar neužsukus pažiūrėti ir Šešuolėliuose esančio dvaro, apie kurio grožį taip giriasi jo valdytojai. Vis tiek jau važinėjamės zigzagais, tad dar vienas kaip viso reikalo nepagadins,

Deja, viskas gavosi kiek kitaip, nei mes įsivaizdavome. Nesunkiai radome pačius Šešuolėlius, bet pasigedome kokių nors nuorodų į dvarą ar jame esanti viešbutį. Tačiau kiek pavažiavę pirmyn, aptikome dvaro vartus. Iš uždarytų vartų, papuoštų užrašais “Privati valda” ir “Atsargiai piktas šuo”, supratome, kad čia atsitiktinių svečių niekas nelaukia. Pradžiai pagalvojome, kad pataikėme ne į pagrindinį įvažiavimą, bet ir prie kitų vartų vėl tas pats. Galutinai tapo aišku, kad dvaro šeimininkai vartus atveria ne bet kam. Nenoriu čia spėlioti ar piktintis, kodėl gražus ir sutvarkytas dvaro ansamblis laikomas paslėptas nuo plačios visuomenės, bet benj jau tinklalapyje galima buvo nurodyti, kad atsitiktiniai svečiai nepageidaujami, kad nereikėtū be reikalo ten važiuoti. Iš kitos pusės,  prisiminęs ne tokius jau senus įvykius Švėkšnoje, kartais pradedi suprasti ir tuos, kurie investuoja į tokius objektus ne tik savo pinigus, bet ir savo nervus bei laiką ir visai nenori kariauti su vandalais. Kaip ten bebūtų, bet fotografuoti uždarytus vartus man nepatinka, o Šešuolėlių dvaras liko pažymėtinas mano žemėlapyje nelankytinu objektu.

Nesėkmingas vizitas visai neatmušė noro aplankyti dar ką nors, todėl toliau mūsų laukė Siesikų dvaras ar pilis, kas vienu ir kitu atveju yra tiesa.

Sekantis sustojimas – Glitiškių dvaras. Pasirodo, kad tiek pats dvaras, tiek ir pati gyvenvietė yra žinomi nuo seno, o ir visokių čia įvykių bei istorijų būta. Čia tik aš apie tai nieko nežinojau, o buvau tik viena ausimi girdėjęs, kad čia esama dvaro. Na, bet to pakako, kad bemąstant kur patraukti iš Pikeliškių dvaro, mes atsidūrėme būtent čia.

Skaitykite toliau… »

Kaip jau minėjau, visas šeštadienio nuotykis, galima sakyti, prasidėjo nuo Pikeliškių dvaro. Net pačiam keista, kad per tiek laiko nei karto nebuvau čia užsukęs, nors pravažiuota visai šalia daugybę kartų.

Skaitykite toliau… »

Žiūrėti Penki dvarai didesniame žemėlapyje

Kažkaip senai šiame tinklaraštyje buvo kalbama apie dvarus, ar ne? Kažką panašaus pagalvojau ir aš, kai spoksojau šeštadienio ryte į besivaduojantį iš rūko Gėlos ežerą. Aišku, pradžioje sumanymas buvo kuklus: kol dar visiškai neišsisklaidė rūkas, aplankyti ne per toliausiai esantį Pikeliškių dvarą. Bet, kaip sakoma, apetitas atsiranda bevalgant. Šios išvykos maršrutas susikūrė pats, be jokio išankstinio planavimo. Paprasčiausiai apsilankius vienoje vietoje, ekspromtu buvo sugalvojamas sekantis kelionės tikslas. O koks gavosi rezultatas, puikiai matosi žemėlapyje:

Nemenčinė – Pikeliškių dvaras – Glitiškiu dvaras – Verkšionys (mes išalkome, o ten skanūs cepelinai ir karka) – Šešuolėlių dvaras (čia mums nelabai pasisekė) – Siesikų dvaras – Taujėnų dvaras – Nemenčinė

Gavosi štai tokia virš 300 km makalynė, o kaip mums sekėsi ir ką pamatėme – sekančiuose tinklaraščio įrašuose.

Didžiąją pirmosios dienos dalį sudarė pati kelionė per Lietuvą ir Latviją, kol pasiekėme pietų Estiją. Todėl pirmąjį tikslą pasiekėme jau vakarop, o besiniaukiantis dangus bandė mums įrodyti, kad ir vėl atvykome į šalį tikrai ne tą dieną, kai čia būna vasara. Tačiau kaip ten bebūtų, net ir pravažiavę beveik 500 km, mes buvome pasiryžę aplankyti du pasirinktus objektus: Sangastės ir Taageperės pilis, o tik po to pasiieškoti nakvynės vietos.

Skaitykite toliau… »

Iš Adomo Petrausko muziejaus.

Šeštadieninė išvyka neeilinė buvo tuo, kad tądien aš gyvai susipažinau su vienų mano mėgstamiausių tinklaraščių autoriais ir didžiausiais šio tinklaraščio komentatoriais Grumlinu ir Scania GTI. Šio susitikimo idėja kilo jau gan senai, ilgai brendo ir pagaliau buvo įgyvendinta. Iš karto pasakau, kad viskas pavyko puikiai, buvo tikrai įdomu ir smagu pabendrauti. Na o Scaniai didžiausias ačiū už sugalvotą maršrutą ir visko organizavimą, o dar plius ir už linksmas istorijas. Taigi, nors Grumlinas pats pirmasis jau viską papasakojo, o Scania GTI viskuo dalinasi po truputi, tai ir aš kai kuo pasidalinsiu.  Tad apie viską iš pradžių.

Skaitykite toliau… »

Villa Mindoza

Šiandien ryte, bespoksant pro langą į vis gerėjantį orą, buvo nuspręsta, kad šią dieną praleisime ant dviračių. Kelionės tikslu pasirinkome Bezdonis, nes man rūpėjo aplankyti Bezdonių-Arvydų dvarą, kuris dabar vadinamas gan tokiu pretenzingu Villa Mindoza vardu. Maršrutą sugalvojome kiek kitokį nei paprastai numinti plentu nuo Nemenčinės iki Bezdonių ir atgal, o kad jis tenkintų keletą sąlygų.

Skaitykite toliau… »