MariukasM.LT

Kaip jau minėjau praeitame įraše, karštis gan greitai mus išgynė iš Rokiškio centro. Todėl, daug negaišdami, patraukėme link antrojo šios kelionės tikslo – Rokiškio dvaro

Skaitykite toliau… »

Fotografuota iš laivo.

Veriškės, tiek ir ten esantis dvaras, net ir po to, kai ten apsilankėme šeštadienį besivažinėdami ant dviračių, taip ir liko man savotiška terra incognita. Kodėl? Paprastai, kai nusprendžiame aplankyti kokią vietovę, aš pasistengiu bent jau internete paieškoti kokios nors informacijos apie mane dominančius objektus. Šiuo atveju tokios paieškos rezultatas praktiškai gavosi nulinis. Neradau jokios informacijos nei apie pačias Veriškes, nei apie patį dvarą. Vien tik užuominos. Iš rastų informacijos trupinių apie kaimą aišku tik tiek, kad Veriškėse būta dvaro, ir kad jis galbūt priklausė Tiškevičiams, o dabar jame yra įsikūrusi Veriškių pradinė mokykla. Kaip ten bebūtų, tai tik dar labiau pakurstė mano norą ten apsilankyti, o tuo labiau, kad visa tai netoli mūsų gyvenamos vietos. Kaip mums sekėsi keliauti jūs tikriausiai jau skaitėte, o dabar apie tai, ką aptikome Veriškėse.

Skaitykite toliau… »

Nemenčinė-Veriškės-Raudondvaris-Nemenčinė

Map your trip with EveryTrail

Šeštadienio pasivažinėjimui dviračiais iš tikro buvo sumanytas ir į dviračio kompiuterį įvestas truputi ilgesnis maršrutas: Nemenčinė-Veriškės-Raudondvaris-Skališkės-Nemenčinė. Bet dėl oro sąlygų teko jį kiek patrumpinti.

Toks maršrutas atsirado dėl kelių priežasčių. Pirma, ko gero pati svarbiausia ir pagrindinis išvykos tikslas – aplankyti Veriškių dvarą. Kitos dvi – dar karta apvažiuoti jau anksčiau aplankytas vietas, t.y Raudondvario dvarą ir Skališkių olą, nes kaip tik ten yra paslėpti lobiai. Taigi, apie viską iš eilės.

Skaitykite toliau… »

Per šias šventes nusprendėme užpildyti dvarų karuselės spragą, apie kurią man pasufleravo Aurimas. Todėl išsiraivę, daug nesiruošę, šokome į Alfą ir po kokio pusvalandžio jau spoksojome į Vyžulionių dvarą.

Skaitykite toliau… »

Na štai, atėjo laikas ir mano pažadėtam desertui. Schloss Charlottenburg arba Charlottenburg’o rūmai – didžiausi Berlyne esantys rūmai. Patys suprantate, kad tikrai negalėjau praleisti progos nors trumpam ten užmesti akį. Taigi, didžiąją savo priešpaskutinės viešnagės Berlyne dienos dalį praleidau būtent čia, vaikštinėdamas aplink rūmus ir po parką. Kai paskutiniame įraše apie Berlyną prie paskutinės nuotraukos kalbėjau apie vaizdą, esantį man už nugaros, galvoje turėjau štai ką:

Skaitykite toliau… »

Pagaliau susiruošiau aprašyti ir paskutinį to šeštadienio išvykos dalį. Taigi, kaip jau supratote iš pavadinimo, pasakojimas bus apie Taujėnų dvarą.

Skaitykite toliau… »

Tai vienas iš tų objektų, kuriuos norėjau aplankyti jau senai. Siesikų dvaras ar pilis (kaip pavadinsi, tai nepagadinsi) – vienas seniausių Lietuvoje ir turi tikrai turtingą istoriją. Tuo labiau, kad kadaise skaičiau apie šios vietos atstatymą, todėl tikrai norėjosi pamatyti kaip viskas atrodo dabar.

Skaitykite toliau… »

Iš karto perspėju, kad šiame įrašų nebus nuotraukų, o kodėl, manau ir patys suprasite.

Taigi, pasivaikščiojus aplink Glitiškių dvarą, ausyse skambėjo du pagrindiniai motyvai: Siesikai, nes jau senai norėjome ten apsilankyti ir apie maistą, nes kaip jau ir buvo tam metas. Taip pradėjo dėliotis maršrutas link Ukmergės, beliko nuspręsti kur pietausime. Kadangi jau vis tiek pramogavome, tai Verkšionys su ten esančia smukle pasirodė visai patrauklus variantas, o ir gražių vaizdų ten taip pat esama. Todėl, daug netempdami gumos, nukakome pietauti. Maistu eilinį kartą likome patenkinti, o va su vaizdais nesigavo, nes, ko gero, ir oras tam nelabai tiko, o ir patys vaizdai tą dieną nebuvo geresni, nei esu jau matęs. Tad fotoaparatas taip ir liko kuprinėje, o mes, sočiai pavalgę, dar sugalvojome, kad jei jau judėsime link Ukmergės, tai kodėl dar neužsukus pažiūrėti ir Šešuolėliuose esančio dvaro, apie kurio grožį taip giriasi jo valdytojai. Vis tiek jau važinėjamės zigzagais, tad dar vienas kaip viso reikalo nepagadins,

Deja, viskas gavosi kiek kitaip, nei mes įsivaizdavome. Nesunkiai radome pačius Šešuolėlius, bet pasigedome kokių nors nuorodų į dvarą ar jame esanti viešbutį. Tačiau kiek pavažiavę pirmyn, aptikome dvaro vartus. Iš uždarytų vartų, papuoštų užrašais “Privati valda” ir “Atsargiai piktas šuo”, supratome, kad čia atsitiktinių svečių niekas nelaukia. Pradžiai pagalvojome, kad pataikėme ne į pagrindinį įvažiavimą, bet ir prie kitų vartų vėl tas pats. Galutinai tapo aišku, kad dvaro šeimininkai vartus atveria ne bet kam. Nenoriu čia spėlioti ar piktintis, kodėl gražus ir sutvarkytas dvaro ansamblis laikomas paslėptas nuo plačios visuomenės, bet benj jau tinklalapyje galima buvo nurodyti, kad atsitiktiniai svečiai nepageidaujami, kad nereikėtū be reikalo ten važiuoti. Iš kitos pusės,  prisiminęs ne tokius jau senus įvykius Švėkšnoje, kartais pradedi suprasti ir tuos, kurie investuoja į tokius objektus ne tik savo pinigus, bet ir savo nervus bei laiką ir visai nenori kariauti su vandalais. Kaip ten bebūtų, bet fotografuoti uždarytus vartus man nepatinka, o Šešuolėlių dvaras liko pažymėtinas mano žemėlapyje nelankytinu objektu.

Nesėkmingas vizitas visai neatmušė noro aplankyti dar ką nors, todėl toliau mūsų laukė Siesikų dvaras ar pilis, kas vienu ir kitu atveju yra tiesa.

Sekantis sustojimas – Glitiškių dvaras. Pasirodo, kad tiek pats dvaras, tiek ir pati gyvenvietė yra žinomi nuo seno, o ir visokių čia įvykių bei istorijų būta. Čia tik aš apie tai nieko nežinojau, o buvau tik viena ausimi girdėjęs, kad čia esama dvaro. Na, bet to pakako, kad bemąstant kur patraukti iš Pikeliškių dvaro, mes atsidūrėme būtent čia.

Skaitykite toliau… »