MariukasM.LT

Pagaliau namie. Tiksliau grįžau jau šeštadienio vakare.

Kol buvau Berlyne, praktiškai buvau visai atitrūkęs nuo to, kas darosi Lietuvoje. Sėdėti internete praktiškai visiškai nebuvo laiko nei konferencijos metu, nei tuo labiau vakare. Na nebent retkarčiais perskaitydavau el. paštą ar pabendraudavau su artimaisiais ar bendradarbiais. Vienu žodžiu, visiškas atotrūkis nuo lietuviškos informacinės erdvės ir blogosferos. Jau sėdėdamas lėktuve, kuris skrido iš Rygos į Vilnių, paėmiau pavartyti porą lietuviškų laikraščių, bet tuoj pat to pasigailėjau. Tas pats per tą patį, kas buvo ir prieš savaitę. Numečiau tuos popiergalius taip, tarsi į rankas būčiau paėmęs kažką šlykštaus. Pasirodo, kad pakako tik savaitės pabūti kitur ir įdomiai bei naudingai praleisti laiką, kad kitaip pradėtum žiūrėti į tai, apie ką ir kaip rašoma. Paklausite o kaip buvo prieš kelionę? Tikriausiai buvau pripratęs prie to viso fono, tarsi buvau įgijęs savotišką imunitetą. Vėl prisėdęs prie kompiuterio namie, tuoj pat atsikračiau visais susikaupusiais RSS skaityklės įrašais apie politiką ir tais, kurie prenumeruojami iš lietuviškų portalų. Perskaičiau tik tai, kas naujo prirašyta mėgstamuose tinklaraščiuose.

Tai tokie tie pirmieji įspūdžiai po savaitės buvimo svetur. O dabar bandau kažkiek susidėlioti į savotiškas lentynėles visą tą nemažą kiekį Tech-ed’e gautos informacijos. Aišku, kad reikės dar grįžti prie sukauptos medžiagos, o taip pat reikės dar ir parsitempti likusių seminarų kuriuose nepavyko sudalyvauti arba jie vyko tuo metu, kai buvau pasirinkęs kitą, tuo metu man atrodančią svarbesnę temą, medžiagą. Kas be ko, taip pat dar reikia sutvarkyti ir visą foto medžiagą. Bet tai bus truputi vėliau. Na o šiandien mėgaujuosi tuo, kad niekur nereikia lėkti, dar ir dar kartą perplanuoti savo tvarkaraštį ir keliauti po didžiulį konferencijų centrą, kuris į savaitės pabaigą pradėjo mane rimtai užknisti.

Taigi, dar bus ir apie Microsoft Tech-ed Europe 2009 bei, savaime suprantama, ir nuotraukų.

Paskutiniu metu jaučiuosi tarsi nešamas kalnų upės srovės. Darbas su visokiais susitikimais, konsultacijomis, visokie asmeniniai ir ne tik reikalai, suryjantys visą laisvą laiką. Todėl atsirado toks stiprus noras vėl neskubant pasivaikščioti parko rudeniu taku, velkant kojas per lapus:

Skaitykite toliau… »

Prašau baikite vaikščioti po mano smegenis! Vis tiek ten nieko gero šiandien nėra. Nulis minčių, nulis idėjų. Nei kur eiti, nei kur važiuoti. Tiesiog tingiu galvoti. O jei ir ką buvau sugalvojęs, tai lietus visas mintis nuplovė. Tikriausiai man reikia nuo gamtos pailsėti. O gal gamtai nuo manęs, nuo mūsų? Ai, koks skirtumas. Tikiuosi supratote.

Kai vakar perskaičiau kaip Grumlinas mėgavosi namuose kepta duona, nebeišlaikiau ir tą pačią dieną savo brangiausiąją prikalbinau  taip pat nusipirkti tokį aparatą. O tačiau, jau susiruošus išbandyti šiuolaikinį duonkepį pečių, paaiškėjo, kad namuose nėra jokio padoraus svėrimo prietaiso. Vis kažkaip išsiversdavome matuodami iš akies. Bet instrukcijoje griežtai prigrasinta viską matuoti tiksliai, jei nenorima nusivilti šio technikos stebuklo galimybėmis. Kadangi reikalas jau buvo vakarop, tai tikimybė mūsų miestelyje įsigyti reikiamą daiktą lygi nuliui. Tad nori ar nenori, teko dar kartą prasivažinėti iki Vilniaus. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Visus ingredientus į aparatą sukrovėme iš vakaro, nustatėme laikrodį ir šviežia, dar garuojanti duona mūsų laukė ryte pusryčiams. Mmmm kaip buvo skanu su pienu. Aišku, tai neatstoja tos tikrame pečiuje keptos naminės duonos, kurią vaikystėje ragaudavau per atostogas kaime, bet sava duona yra sava, todėl ir skaniausia .

Šiandien noriu pasigirti .

Sulaukiau iš tinklalapio “Trys milijonai” vieno autorių tikrai man netikėto prašymo leisti panaudoti mano nuotraukas iš krepšinio fiestos. Nors tas projektas dar tik startuoja, bet vis tiek smagu, kad kažkam patinka ir praverčia tai ką ir kaip darau.

Vis gi kaip greitai lekia laikas. Lygiai prieš metus aš šiame tinklaraštyje pasisveikinau su pasauliu, tuo tarsi pradėdamas naują etapą, t.y. savarankišką gyvenimą virtualioje erdvėje.

Nenoriu dabar čia suvedinėti statistikos apie ką ir kiek čia buvo prirašyta. Bet tikrai labai noriu, kad šia proga daugiau ką nors pasakytumėte jūs, mieli mano skaitytojai. Taigi, rėžkite viską ką galvojate apie MariukasM.LT, išsakykite pageidavimus, kritiką ir , kas be ko, linkėjimus. Bet kokiu atveju, šią dieną, šioje vietoje žodis suteikiamas jums .

O nuo savęs dar norėčiau padėkoti visiems, kas skaito, prenumeruoja šį tinklaraštį. Didelis ačiū tiems, kas vertina, komentuoja ir tokiu būdu palaiko mano fotografomaniją .

Gruodžio 18, anot Wikipedijos, yra 352-a metų diena pagal Grigaliaus kalendorių (keliamaisiais metais – 353-a). Nuo šios dienos iki metų galo lieka 13 dienų. Tą dieną gimė nemažas būrys garsių žmonių, bet taip pat ne ką mažesnė ir nemažiau garbi kompanija šį pasaulį paliko, tuo simbolizuodami gyvenimo ciklą, kai vieni ateina, o kiti turi jiems užleisti savo vietą, Gruodžio 18-ąją pasaulyje nutiko pakankamai ilgas sąrašas svarbių įvykių, tame tarpe vienas, kuris buvo lemtingas ir man.

Prieš pakankamai daug metų, vieną tokią šaltą diena, Vilniuje gimiau aš (ot, velnias, prisimenu, lyg tai būtų įvykę vakar) .

© MariukasM virtual home

Štai taip, beieškodamas kur publikuoti savo nuotraukas, lygiai prieš tris metus aš debiutavau kaip “blogeris” . Tą dieną gimė senasis tinklaraštis, o aš susidomėjau blogosfera . Viskas prasidėjo nuo trumpučio įrašo…

MariukasM virtual home | Šeštadienis Dūkštos ąžuolyne

… ir pirmojo fotoalbumo:

MariukasM virtual home | Dūkštos ąžuolynas

Bet ką čia aš pats apie save. Geriau jūs parašykite ką manote apie mano publikacijas (jei taip galima išsireikšti), apie senajį ir dabartinį tinklaraščius, apie temas, kurios jus sudomino, ar priešingai, buvo neįdomios. Gal būt norėtumėte, kad apie kažką rašyčiau daugiau?  Bet kokiu atveju pasiūlymai ir konstruktyvi kritika yra labai laukiami .