MariukasM.LT

Bevaikštinėdamas po namo kiemą, staiga išgirdau labai girdėtą, specifinį garsą. Iš karto supratau, kad tai oro baliono degiklio skleidžiamas garsas. Nuojauta manęs neapgavo, nes netrukus iš už netoliese esančio namo pasirodė žemai skrendantis oro balionas.

Skaitykite toliau… »

O galėjo būti ir tipinis. Šeštadienį teko paaukoti sodui su tipiniais darbais, žolės pjovimas ir pan. Sekmadienis irgi galėjo būti praleistas vienu iš jau įprastais tapusių būdų: fotografavimas, kokio nors dvaro, miesto, miestelio ar šiaip kokios nors dar nelankytos įdomios vietos aplankymas, išvykos ant dviračio ar lobių ieškojimas.

Tiesą sakant, buvome sumąstę aplankyti Klaipėdą ir pasivaikščioti po jos įdomesnes vietas. Todėl daug negaišę sėdome į Alfą ir patraukėme uostamiesčio link. Bet kuo labiau artėjome prie tikslo, tuo darėsi aiškiau, kad ko mažiausiai norime, tai bimbinėti po miestą, fotografuoti, t.y aktyviai leisti laiką. Todėl buvo išjungtas navigacinis kompiuteris, o mes prisiparkavome savo jau senai pamėgtoje vietoje, Karklėje, prie “Žiogelio” kempingo. Čia skaniai užkrimtome, o likusią dienos dalį praleidome drybsodami prie jūros ir nieko neveikdami. Visiškas atsipalaidavimas besiklausant monotoniško jūros šniokštimo. Atvirai pasakius, senai taip buvau bedaręs, tačiau pailsėjau ir atsigavau po gan intensyvios savaitės tikrai puikiai. Todėl šį kartą nei nuotraukų, nei kokio reportažo nebus. Aš paprasčiausiai ilsėjausi .

Kadangi šiandien gavosi savotiška tinginio diena, tai pagalvojau, kad tai visai tinkama proga pabaigti paskutinių išvykų į Kulionis istoriją.

Taigi, tą vakarą, kai sugalvojome pažiūrėti kaip atrodo Etnokosmologijos muziejaus pastatas jau sutemus, mes tuo pačiu užsukome ir į netoliese esančią etnografinę sodybą, iš kur ir buvo nufotografuoti jūsų jau matyti saulėlydžio kadrai.

Skaitykite toliau… »

Dėl praktiškai tropinio klimato (vasariška šiluma plius lietus) mūsų sodas prie namo pradėjo panašėti į džiungles. Todėl teko atidėti į šalį visokius savaitgalinių išvykų sumanymus, traukti sodo techniką laukan ir imtis darbo. Tik jaučiu, kad jei ir toliau taip tęsis, tai kito savaitgalio programa gali būti labai panaši į šio .

Taigi, noriu pasigirti.  Ši nuotrauka mėnesio pradžioje per Flickr buvo atrinkta kaip kandidatė būti patalpinai 10-ame Schmap Berlin Guide leidime. Tai va, šiandien gavau laišką, kad ji ten ir patalpina.

Nežinau, kas labiau sąlygojo pasirinkimą: ar pati nuotrauka, ar taikoma turinio licencija. Bet kokiu atveju, man malonu, kad kelionių vadovui po tokį išfotografuotą miestą kaip Berlynas tiko būtent mano nuotrauka. Tai juk praktiškai man pirmas kartas, kai kažkokiam, ne lietuviškam leidiniu prireikė mano nuotraukos ir to oficialiai buvo paprašyta.

Schmap-Berlin Guide – Events – Charlottenburg

cc GreekVicar

Kartais, dėl įvairių sutapimų, netyčia gali pradėti tikėti visokiais prietarais. Pavyzdžiui ir tuo, kad 13-oji diena yra tikrai nelaiminga. Arba jei esi nelabai apsisprendęs su savo savaitgalio planais, apvaizda gali tikrai pasirūpinti, kad turėtum ką veikti bent jau kelioms dienoms į priekį. Taigi, kaip jau tikriausiais supratote, visa istorija prasidėjo praėjusį šeštadienį, kovo 13-ąją dieną. O buvo taip…

Skaitykite toliau… »

Gavosi labai jau nepadoriai ilga pauzė tinklaraštyje, tačiau aš vis dar gyvas. Gyvas, nežiūrint to, kad praktiškai visą energiją suryja darbas. Svarbus ir įdomus projektas, bet ryjantis laiką, nes reikia padirbėti ir po darbo. O tada tesinori tik vieno – kuo greičiau grįžti namo. Namie teužtenka energijos dar bent jau paskaityti ką rašo mėgstami tinklaraščiai, o viska kita RSS skaityklėje paprasčiausiai pažymima kaip skaityta. Per išeigines taip pat nebesinori niekur keliauti, mieliau laisvalaikį praleidžiu namuose.

Iš tikro, nėra viskas taip blogai. Kadangi daugiau laiko praleidžiu namie, vėl atradau knygų skaitymo malonumą. Tik skirtumas toks, kad didžiąją dalį perkaitytų knygų sudaro elektroninės, o ne tradicinės knygos. To priežastis – paprasta kaip trys kapeikos: man taip patogiau. Nereikia vaikščioti po knygynus ir gaišti laiką arba laukti kol pristatys internetinėje parduotuvėje nupirktą knygą. Čia viskas paprasčiau. Tiesiog atsisiunti nusipirktą ar nemokamą elektroninė knygą ir tuoj pat gali pradėti skaityti.

Dar vienas tokio lindėjimo namie privalumas – pagaliau atsirado laiko eksperimentams mano virtualiame tamsiajame kambariuke. Tikrai taip, fotoaparatas neguli be darbo, bet šį kartą tikslas yra išsiaiškinti šiokius tokius man iškilusius klausimus. Tikrai taip. Nepaisant to, kad rimčiau bandau fotografuoti jau kokius du metus, bet vis atrandu dalykų, kur jaučiuosi visišku naujoku. Todėl ne viskas gaunasi kaip noriu ir kartais vis užlipu ant kokio grėblio. O be to, dar reikia susitvarkyti kai kuriuos dalykus savo skaitmeninės fotografijos procesuose. Apie tai tikrai parašysiu, nes būtent tokių temų pasigendu lietuviškoje blogosferoje. Todėl dvi apklausos, kurios vaidenasi dešinėje skiltyje, paleistos ne šiaip sau.

Taigi, viskas juda kaip ir teigiama linkme. Tereikia tik laiko ir kantrybės…

Betvarkydamas delniuko duomenis, jame radau šią nuotrauką, darytą vasarą, kai paskutinį kartą buvau prie Dusios ežero. Nuotrauka ne itin kokybiška, o ir šiaip pykštelėta “ant durniaus” delniuku. Tačiau bežiūrint į ją atsirado toks be galo stiprus noras vėl atsidurti prie to ežero, kai lauke vasara ir šilta, tingiai išsitiesti ant pievelės ar šiaip gerai leisti laiką, vis pasidairant pro fotoaparato objektyvą.

Gerais norais pragaras grįstas. Šiandien tą supratau ryte važiuodamas į darbą.

Gerai, iš eilės. Vakar, po ilgojo šventinio savaitgalio, anksti ryte  Alfa mane pasitiko užšalusiomis spynelėmis (matyt kažkur gavo per daug drėgmės). Tikrai sugaišau nemažai laiko, kol patekau į automobilio vidų, o dar tiek pat sugaišau, kol vėl spynelės pradėjo veikti tvarkingai. Todėl į darbą atvažiavau gerokai pavėlavęs, nes ant slidaus kelio atsigriebti už sugaištą laiką praktiškai jokių šansų, nes didžioji automobilių dalis juda labiausiai išsigandusio pasirinktu greičiu. Lenkti tokiomis sąlygomis irgi nevilioja. Todėl šiandien ryte, nujausdamas, kad tas fintas su spynelėmis gali ir pasikartoti, į darbą susiruošiau truputi ankstėliau. Bet, mano džiaugsmui, nežiūrint lengvo šaltuko, spynelės veikė tvarkingai. Todėl užkūręs variklį ir nuvalęs nuo auto sniegą, iš karto sėdau ir pajudėjau link Vilniaus. Kelias pakenčiamai slidus, per radiją nebloga muzikėlė, tad visai smagiai važiavosi. Bet viduje vis kirbėjo nerimas, kad viskas čia per gerai klojasi ir šiam idiliškam vaizdeliui aiškiai kažko trūksta. Kažkur pusiaukelėje nerimas susifokusavo į džinsų kišenes ir užpakaline sėdynę. Reikalas tame, kad žiemą, rytais, keliaudamas į darbą, aš iš pradžių išeinu į namo kiemą, užkuriu  Alfos variklį, ramiai nuo jos nuvalau sniegą ir dar kartą užsukęs namo pasiimu visus reikiamus daiktus. Kol taip suvaikštau, prašyla auto salonas ir atitirpsta langai. O šiandien, iš to džiaugsmo, kad neteko kariauti su durelių spynele, fazę “dar kartą užsukęs namo pasiimu visus reikiamus daiktus” aš kažkaip nejučia praleidau. Taigi, pusiaukelėje aš pagaliau supratau, kad piniginė su dokumentais, komunikatorius ir kuprinė su nešiojamu kompiuteriu bei fotoaparatu liko sau ramiai pūpsoti namie.  Nieko daugiau neliko, kai nuo pusiaukelės grįžti namo, pasiimti daiktus ir vėl pakartoti visą maršrutą iš naujo. Aišku, iš mano gerų norų teliko šnipštas ir darbe atsiradau panašiai kaip ir vakar. Kaip sakoma, per durną galvą papildomos kuro ir laiko sąnaudos, o su gerai norais gavosi “kaip visada” .

Pagaliau namie. Tiksliau grįžau jau šeštadienio vakare.

Kol buvau Berlyne, praktiškai buvau visai atitrūkęs nuo to, kas darosi Lietuvoje. Sėdėti internete praktiškai visiškai nebuvo laiko nei konferencijos metu, nei tuo labiau vakare. Na nebent retkarčiais perskaitydavau el. paštą ar pabendraudavau su artimaisiais ar bendradarbiais. Vienu žodžiu, visiškas atotrūkis nuo lietuviškos informacinės erdvės ir blogosferos. Jau sėdėdamas lėktuve, kuris skrido iš Rygos į Vilnių, paėmiau pavartyti porą lietuviškų laikraščių, bet tuoj pat to pasigailėjau. Tas pats per tą patį, kas buvo ir prieš savaitę. Numečiau tuos popiergalius taip, tarsi į rankas būčiau paėmęs kažką šlykštaus. Pasirodo, kad pakako tik savaitės pabūti kitur ir įdomiai bei naudingai praleisti laiką, kad kitaip pradėtum žiūrėti į tai, apie ką ir kaip rašoma. Paklausite o kaip buvo prieš kelionę? Tikriausiai buvau pripratęs prie to viso fono, tarsi buvau įgijęs savotišką imunitetą. Vėl prisėdęs prie kompiuterio namie, tuoj pat atsikračiau visais susikaupusiais RSS skaityklės įrašais apie politiką ir tais, kurie prenumeruojami iš lietuviškų portalų. Perskaičiau tik tai, kas naujo prirašyta mėgstamuose tinklaraščiuose.

Tai tokie tie pirmieji įspūdžiai po savaitės buvimo svetur. O dabar bandau kažkiek susidėlioti į savotiškas lentynėles visą tą nemažą kiekį Tech-ed’e gautos informacijos. Aišku, kad reikės dar grįžti prie sukauptos medžiagos, o taip pat reikės dar ir parsitempti likusių seminarų kuriuose nepavyko sudalyvauti arba jie vyko tuo metu, kai buvau pasirinkęs kitą, tuo metu man atrodančią svarbesnę temą, medžiagą. Kas be ko, taip pat dar reikia sutvarkyti ir visą foto medžiagą. Bet tai bus truputi vėliau. Na o šiandien mėgaujuosi tuo, kad niekur nereikia lėkti, dar ir dar kartą perplanuoti savo tvarkaraštį ir keliauti po didžiulį konferencijų centrą, kuris į savaitės pabaigą pradėjo mane rimtai užknisti.

Taigi, dar bus ir apie Microsoft Tech-ed Europe 2009 bei, savaime suprantama, ir nuotraukų.