Kadangi dienos vis trumpyn, t.y saulė leidžiasi vis anksčiau, tai jau pats laikas pratintis prie naktinio važinėjimo. Pernai kažkaip nesiryžau peržengti ribos tarp miestelio ir naktinio miško. Tačiau šiandien tai padariau. Pirmi kilometrai naktinio miško keliukais. Nors trasa iki skausmo pažįstama, bet naktį viskas atrodo kitaip ir pojūčiai taip pat kitokie. Sigma Karma šviesos pilnai užtenka, kad galima būtų važiuoti bent jau panašiu greičiu kaip ir dieną. Ant miško keliukų greitis svyravo 13 – 18 km/h, nors atrodė, kad važiuoju žymiai greičiau. Čia svarbiausia koncentracija ir pačiam išsigandus nenusiversti nuo dviračio, kai išgąsdini kokį kiškį ar šešką .
Praeitą sekmadienį savo dviračių maršrutų aplink Nemenčinę voratinklį papildžiau dar viena gija. Atvirai pasakius, nemėgstu važinėtis tais pačiais keliais ir pro tas pačias vietas. Nebent tai tikrai smagi trasa, kuri tinka prasilėkti vakarais po darbo, palaikant šiokią tokią fizinę formą. Tokia nuostata šiuo atveju kiek apsunkina gyvenimą, nes kuo toliau, tuo labiau darosi sunkiau surasti kokią dominančią kryptį. Bet šį kartą visgi pasisekė. Į šiaurę nuo Nemenčinės tikrai yra dar “netyrinėtų” žemių, kur galima suplanuoti ne per ilgiausią vienos dienos išvyką.
Mintis dar kartą ant dviračio prasivažinėti iki Neries ir Žeimenos santakos man kirbėjo jau gan ilgą laiką. Tačiau nelabai kokie atsiminimai iš praeitos kelionės, kai paklausę navigatoriaus blaškėmės po miškus ir kalnus, vis nuo to sulaikydavo. Nebuvo labai malonu važiuoti nei pirmyn, o ir grįžimas apkrautu Pabradės plentu irgi žavesio tai išvykai nepridėjo. Visa tai, o ir kitų kalnų dviračių mėgėjų vargai mūsų aptiktame “Kalnų parke”, galutinai mane paskatino surasti geresnį keliuką iki Santakos, o ir grįžimo malonesnis variantas taip pat būtų ne pro šalį. Va taip ir gimė šis naujasis žiedinis maršrutas nuo Nemenčinės iki Neries ir Žeimenos santakos.
Kadangi motulė Gamta paskutiniam vasaros savaitgaliui, o tiksliau šeštadieniui nepašykštėjo nuostabaus oro, tai mes nusprendėme įgyvendinti bent jau vieną planą, kurio dėl orų nesugebėjome realizuoti praeitą savaitgalį. Kalba eina apie pasivažinėjimą dviračiais Labanoro regioniniame parke, o jei konkrečiau, kelionę aplink Lakajų ežerus.
Sumautas oras, t.y kiaurą dieną pilantis lietus, faktiškai niekais pavertė visus šeštadienio planus. Maža to, dar pasėjo visišką nepasitikėjimą ir sekmadienio orais, tad ir tą dieną praktiškai prasėdėjome namie, vis dairydamiesi į dangų. O tas, kad nebūtų nuobodu, tai vis prasigiedrydavo, tai tuoj pat apsitraukdavo juodžiausiais debesimis. Laikui nenumaldomai bėgant, darėsi vis aiškiau, kad ir sekmadienį mums nelemta įgyvendinti savo sumanymo. Tačiau, jau vakarop, vis gi mūsų kantrybė trūko, ir mes išsitraukėme dviračius lauk.
Per šį ilgąjį savaitgalį sugalvojau pasidairyti kiek toliau nuo Nemenčinės, link Baltarusijos sienos. Jau kuris laikas, benaršant po žemėlapius, mano dėmesį vis patraukia gan didingai skambantis vietovardis – Balingradas. Tad, nepaisant vis besikaitaliojančio oro, vakar nutariau aplankyti tą vietą.
Kamastos žiedas – tai Ambraziškių bendruomenės projektas, kuriuo yra siekiama supažindinti su šio krašto gamta ir čia gyvenančiais bei dirbančiais žmonėmis. Tokių projektų tikrai nėra daug, todėl mums tikrai buvo įdomu pamatyti kaip visas šis reikalas atrodo iš arti.
Nemenčinės Foto (Linas): Kaip visada šaunios kelionės. Vėl radau gražiu foto pas tave, tai greitu laiku įdėsime pas mus. Beje norėčiau tavo tinkalapį pridėti prie draugų su aprašymu, [...]
MariukasM: Susirasti ir skaityti snukiaknygės pagalbą.
Lukas: kai bandau istrinti savo paskyra, tai vis raso, kad ivyko klaida? KA DARYT?!!!!!
Ele (10)
grumlinas (3)
Bernardas (2)
Gabija (2)
Audra (1)
Ilona (1)
janina (1)
pow (1)
sim (1)
Įrašų RSS srautas