Skališkės cave

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find hiking trails in California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=1043606

Ką gi, prie visų sezono atidarymų galima pridėti ir geocaching’o sezono pradžią. Kadangi žmogutis buvo priverstas užsiimti kitais reikalais, nieko geriau nesugalvojau kaip aplankyti “lobiuką”, paslėptą prie Skališkių olos.

Taigi, navigaciniame kompiuteryje įvedžiau “lobiuko” koordinates kaip geidžiamiausią kelionės tikslą, sėdau ant dviračio ir pasileidau jau iki skausmo žinoma miško trasa Raudondvario link. Šiaip man nelabai buvo įdomu žiūrėti ką rodo navigatorius, nes olą mes jau buvome kartą aplankę. Labiau rūpėjo tos trasos vietos, kurios ėjo per tankų mišką. Kadangi čia saulės mažiau, tai vietomis keliuko balos kur ne kur vis dar padengtos leduku arba dar pakankamai klampios. Tad reikėjo žiūrėti kur važiuoji, kad nepaslysti ir nenusiversti į kokią purvynę. Tačiau gan greitai pasiekiau Raudondvarį su jo dvaro likučiais. Čia nestabtelėjęs pasukau į žvyrkelį Lucionių kaimo link. O čia, pasirodo, gan intensyvus eismas, nes ta kryptimi yra nemažai sodų. Ryti dulkes, kylančias iš po automobilių ratų, man visai nepatiko, tad sugalvojau olą pasiekti aplinkiniu keliuku, ką ir nedelsiant padariau.

Pradžioje keliukas kaip keliukas, bet paskui į pabaigą jis tapo ne visai maloniu:

Tačiau tai visai ne kliūtis važiuojant geru kalnu dviračiu, nes visas “smagumas” manęs laukė neužilgo, įkopus į taip pat pažliugusį kalną.

Ant kalno, kiek pavažiavus pasimatė sodyba, išdidžiai apsižergusi link tikslo, iki kurio faktiškai tebuvo likę vos keli šimtai metrų, vedantį keliuką. Šalia “puikavosi” stulpelis su lentele “Privati valda”. Šiaip aš visada pagarbiai žiūriu į privačia nuosavybę, bet nepakenčiu kai tuo tiesiog piktnaudžiaujama. Kadangi nei tvorų nei kokio kito užtvaro nesimatė, aš jau buvau pasiryžęs tęsti savo kelionę toliau, kol nepamačiau kito argumento, kodėl to daryti neverta. Ant pievelės, saulės atokaitoje, snaudė JIS:

Toks beveik veršelio dydžio šuniukas. Mintis ji pažadinti arba patikrinti ar jis pririštas man pasirodė absoliučiai nepriimtina. Teko labai tyliai pasitraukti į miško proskyną ir, per tankumyną apėjus sodybą, vėl išlįsti ant keliuko kiek atokiau, praktiškai prie pat takelio link olos. Tai tikrai nebuvo parasta, nes šunelis turėjo tikrai gerą klausą. Spragtelėjęs fotoaparato užraktas privertė jį pakelti galvą. Jei ne vėjas nuo jo pusės, to tikrai nebūčiau daręs. Bet padorus atstumas, teleobjektyvas bei krūmai tai leido padaryti, nes šunys prastai mato. Tačiau man besibraunant per sausas šakas, kurios gan garsiai traška, pasigirdo jo lojimas. Vienu metu pasirodė, kad jis artėja link manęs. Teko sustingti ir palaukti, kol tas padaras nutils. Bet vis gi aš sėkmingai pasiekiau takelį link olos, kuriuo smagiai riedėdamas pasiekiau savo kelionės tikslą – Skališkių olą:

Čia, Neries pakrantėje, kiek atsipūčiau, pasigrožėjau atsveriančiais upės vaizdais…

… bei užsiėmiau paieška to, dėl ko čia atsitrenkiau. “Lobiuko” koordinatės atkakliai siūlė pabraidyti upėje, tad teko pasikliauti savo nuojauta. O ši tikrai neapgavo, todėl gan greitai tyrinėjau slėptuvės turinį:

O žibutės čia tikrai ne be reikalo, nes jų čia gausybė, kur bepažvelgsi. Tad neiškenčiau ir pykštelėjau dar vieną to grožio kadrą:

Tad jei norite visa tai pamatyti, nedelskite

Taigi, sutvarkęs visus reikalus, savotiškai atrodančiu takeliu patraukiau link namų:

Dabar jau negudravau, o pasukau tiesiai pro Lucionis, kur kabo toks savotiškas tiltas, link žvyrkelio, kuris man pradžioje taip nepatiko. Aišku, po kiek laiko bandžiau nukirsti kampą link Smoliarnės. Bet kai keliukas mane atvedė į sodus, o tai visai man nepatiko, vėl grįžau į pagrindinį kelią. Pravažiavęs Raudondvarį, dar kiek padvejojau ar nepatraukus man Smoliarnės trasa namo, bet prisiminęs kaip atrodo keliukai, nusprendžiau grįžti tuo pačiu maršrutu, kur jau žinojau, kas manęs laukia. Paskui vis tiek nusukau link Gėlos ežero, bet čia jau ne kartą šiemet minta, tad ir siurprizų čia daugiau nenusimatė.

P.S. Taigi, padariau tai, ką ketinau jau senokai,

t.y įrašyti maršrutą link Skališkių olos, nes tikrai nemažai tokių paieškos tarnybų užklausų atveda čionai. O ir jums, kas keliaujate ne su motorinėm transporto priemonėm, tikrai bus smagiau važiuoti mišku nei plentu. Jei nenorite pakartoti mano nuotykių, geriau iš karto važiuokite pro Lucionių kaimą.