Saidės pažintinis takas

2009 04 05_1003

Saidės upelis.

Kadangi oras ir toliau lepino, tai mes nutarėme pratęsti Neries regioninio parko temą. Šiandien susipažinome su Saidės pažintiniu taku. Takas visai ne ilgas, viso 750 m., t.y keli šimtai metrų palei vieną Saidės upelio krantą ir tiek pat kitu krantu atgal. Atrodytų viskas paprasta ir aišku bei lengva. Bet gavosi šiek tiek kitaip. Na, bet apie viską iš pradžių.

Pradžiai nusprendėme neiti iš karto į taką, o paėjėti iki tos vietos, kur Saidė įteka į Nerį:

2009 04 05_1002

Beidami iki ten apžiūrėjome ir didįjį Saidės akmenį:

2009 04 05_0996

Taigi, pasigrožėję santakos ir pačios Neries vaizdais, vėl grįžome į pradinį tašką. Ten besidairydami aplinkui supratome, kad čia jau esame buvę, gal prieš kokius 15 metų. Tik tada į šią vietą atėjome mišku iš netoliese esančio žmonos giminaičių sodo. Kaip ten bebūtų, mūsų žvilgsniai nukrypo link šalia stūksančio Stirnių piliakalnio:

2009 04 05_1010

Nusprendėme, kol dar nesame pavargę (nuojauta), užsikabaroti ant jo ir pasižvalgyti. Galiu pasakyti, kad tikrai verta tai padaryti:

2009 04 05_1011

Taigi, užlipę iš vienos pusės, pagalvojome, kad verta nulipti kita puse ir patraukti iki tos vietos, kur tilteliu turėtumėme pereiti į kitą upelio pusę ir tokiu būdu pabaigti maršrutą. Kaip tarėme, taip ir padarėme. Patraukėme link laiptų kitoje piliakalnio pusėje, net nenujausdami, kokį pokštą patys sau iškrėsime:

2009 04 05_1017

Nusileidę žemyn, per daug negalvodami ir nesidairydami, patraukėme tolyn palei upelį, tikėdamiesi greitai prieiti tą tiltuką:

2009 04 05_1020

2009 04 05_1019

Eiti taku nebuvo paprasta, nes teko apeidinėti įvairias kliūtis, kurių ten buvo apstu, o aš vis dar stabteldavau šio bei to pafotkinti:

2009 04 05_1025

2009 04 05_1028

2009 04 05_1029

Taip belaipant per išvartas, nukrypstant į šalį dėl kokio vaizdelio, greitai praradome nueito atstumo pojūtį, Bet nuovargis jau suflervo, kad kažkas čia ne taip, ir tas sumautas tiltelis jau senai turėjo būti. Kadangi takas darėsi vis sunkiau įžiūrimas ir praeinamas, nusprendėme grįžti atgal, tiesiai į kelio pradžią. Kai vėl praėję tuos laiptus, kuriais nusileidome nuo piliakalnio, už keliasdešimt metrų pamatėme tiltelį, supratome kokį šposą sau iškrėtėme. Laiptai buvo toliau nei tiltelis. Tačiau, kai ėjome link maršruto galo pro iškylaujančias kompanijas, supratome tai, kad pasukę ne į tą pusę, mes tik išlošėme. Visas tas trumpas maršrutas yra tikrai neįdomus palyginus su tuo, ką mes pamatėme. Nors ir pavargome, mes mėgavomės praktiškai laukinės gamtos vaizdais, klausėmės upelio šniokštimo ir paukščių čiulbėjimo.

Taigi, kartais visai būna verta pasukti ne į tą pusę 🙂 .

12 komentarų

  1. vaizdai pažįstami ir įprasti, bet kelia nuostabą ir pasigėrėjimą, padeda įsisamoninti, kad aplink mus gražu…

  2. Jei atvirai, tai vienas neįspūdingiausių pažintinių takų iš visų kol kas vaikščiotų. Situaciją pagerino tik pasivaikščiojimas Saidės krantu iki sodų – vasariniai miško vaizdai tikrai cool, eini kaip per džiungles 🙂

    Tad važiuoti ir verta tik dėl to miško, o ne paties tako.

  3. Atgalinis pranešimas: Saidės pasaulis | Gyvenimas palapinėje

Parašykite ką nors