http://www.wikiloc.com/wikiloc/spatialArtifacts.do?event=view&id=503312&measures=off&title=off&near=off&images=off&maptype=S

Taigi, dar vienas savaitgalis, o tiksliau sekmadienis, praleistas ant dviračių. Vėl nepavyko to padaryti šeštadienį, nes ta diena buvo atsuktuvo diena, t.y. aš ją praleidau tvarkydamas ir reguliuodamas savo dviratį. Kaip buvau užsiminęs praeitame įraše, buvo atsiradę problemų su priekiniu ratu. Teko pakeisti padangą, nes senojoje buvo trukęs kordas, tad ištiesinti tikrai nebūtų pavykę, o ir važinėti su tokiu ratu ne tai kad nemalonu, bet ir pavojinga. Tai tiek tos įžangos, o dabar prie reikalo.

Sekmadienį praktiškai iki vidurdienio praleidome namie bespėliodami bus lietus ar ne bei galvodami kur čia patraukus. Atvirai pasakius, tądien fantazija veikė itin prastai, todėl nieko gudresnio nesugalvojome kaip pasivažinėti Žaliųjų ežerų link. Tuo labiau, kad gan senai ten buvome su dviračiais, o ir aplink  Balsio ežerą nebuvome nei karto važiavę. Kad daug nemąstyti kaip ir kur ten reikia važiuoti, paprasčiausiai atsispausdinome Rožinių dviračių trasos schemą iš Verkių regioninio parko tinklalapio. Kad sutaupyti laiko, o ir lietaus galimybė kiek nervavo, nusprendėme nevažiuoti dviračiais iš pačių namų, o juos atsigabenti su automobiliu prie Verkių rūmų. Ten ir pradėjome savo maršrutą.

Man taip ir liko paslaptimi kur iš tikro prasideda ta Rožinių dviračių trasa, nes atspausdintoje schemoje ji turėtų eiti kita kelio puse nei dviračių takelis, o tik vėliau su juo susilieti. Tačiau mes neradome jokių trasos žymėjimų, todėl startavome dviračiu takeliu ir gan smagiai  pasiekėme Žaliuosiu ežerus. Reikia pasakyti, kad, ko gero. ši trasos dalis yra pati maloniausia ir lengviausia, o štai pačios trasos žymėjimai padaryti gan atmestinai, todėl vietomis jų reikia paieškoti arba atspėti kelio kryptį. Visa tai įvertinus, mintis, su savimi turėti atspausdintą maršruto schemą, tikrai buvo gera.  Pasiekus Balsio ežerą, trasa suka į kairę ir čia prasideda “linksmiausioji” jos dalis. Čia patekę tie, kas tikėjosi ramaus ir nesunkaus pasivažinėjimo vaizdingomis vietomis, tikrai nusivils, o tikri kalnų dviračių fanatikai tiesiog krykštaus iš džiaugsmo. Prieš jus visokių netikėtumų pilnas miško keliukas, turtingas visokių kliūčių tokių kaip šaknys, akmenys, grioviai ir panašiai. Maža to, didžioji trasos atkarpos, einančios aplink Balsio ežerą, vingiuoja tikrai stačiomis įkalnėmis ir nuokalnėmis su nerimą keliančiais šonuose esančiais skardžiais. Todėl labai greitai čia suprasite, kam reikia jūsų dviračiui tiek daug pavarų, ir kad geri stabdžiai reikalingi ne tik automobiliui. Paprasti dviratininkai didžiąją šio maršruto atkarpos dalį temsis dviračius pėstute tiek į kalną, tiek ir nuo kalno. Na, o adrenalino fanatikai čia galės išbandyti savo ir dviračio galimybes. Tad, jei jau ten pateksite, saugokitės lakstančių. Gražių vaizdų čia irgi nesitikėkite, nes aplinkui jus bus tankus ir tamsus mišrus miškas, kur pro lapus mažai ką galimą pamatyti, o ir jūsų dėmesys tikrai bus sukoncentruotas į kelią. Kas tikrai man nepatiko trasoje aplink ežerą, tai nemažas šiukšlių kiekis:

Pasiekus sodus, trasa tampa žymiai lengvesne. Čia keliausite gan lygiu žvyrkeliu, o už sodų vėl pasuksite smagia ir pavojinga nuokalne žemyn, arčiau ežero ir galu gale išvažiuosite prie Žaliųjų ežerų autobuso sustojimo. Čia rasite maršruto schemą, bet nerasite jokių žymėjimų. Šiaip reikia pabaigti ratą aplink ežerą ir grįžti į Gulbinų gatvę ir pervažiavus tiltuką iš karto sukti į kairę, kur pavažiavę Santariškių gatvės asfaltu atsidursite Žaliųjų ežerų gatvėje, netoli sankryžos su  Popieriaus gatve. Taigi toliau jau važiuojame Popieriaus gatve pro senąjį popieriaus fabriką, toliau, pasibaigus asfaltui, neriame tiesiai smėlėtu keliuku, kuris taip pat yra šios gatvės tęsinys. Trasos žymėjimai pasitaiko tik retkarčiais, tarsi patvirtindami, kad važiuojate teisinga kryptimi, tačiau visiškai nepadėdami jos laikytis. Pravažiavę kažkokius kaimelius ar kvartalus, vėl pasiekiame asfaltą ir netrukus įsiliejame į Verkių gatvę. Čia užsitempėme dviračius į kalną, atgal į stovėjimo aikštelę, džiaugdamiesi, kad maršrutas pagaliau baigėsi, o mes nepatekome į lietų.

Atvirai pasakius, tai nėra pats vaizdingiausias dviračių maršrutas iš tų, kur mums teko važiuoti. Nepavyko pamatyti tų visų, tinklalapyje aprašytų gražių vietų (turiu gavoje Riešės upelio slėnį). Iš kitos pusės – tai tikrai gera trasa norintiems prasimankštinti ir gauti šiek tiek adrenalino.

Na, o kad neatrodytų, kad man labai nepatiko, pora kadrų apie tai, kas patiko 🙂 :