Po Pavilnių regioninį parką

Pavilniai regional park


EveryTrail – Find trail maps for California and beyond

Kol dar orai leidžia, stengiamės kaip galima daugiau laiko praleisti gamtoje ant dviračių. Ne išimtis ir šis šeštadienis. Tačiau šį kartą startavome Vilniuje.

Kam nors gali kilti klausimas, o ką gi bendro turi didmiestis su gamta? Atsakymas paprastas – Vilnius vienas žaliausių man žinomų miestų. Jo teritorijoje yra net du regioniniai parkai – Verkių ir Pavilnių. Šiai išvykai pasirinkome Pavilnių regioninį parką, nes, ko gero, čia galima rasti vienas geriausių vietų, jei nori pasigerėti ateinančiu rudeniu. Be to, jau nepamenu kada paskutinį kartą važinėjausi ant dviračio Vilniuje, o rudeninis Pavilnys jau senai mane viliojo. Gal daug kam ir neparodysiu ko nors naujo, nes ir pats esu įvairiu metu, rečiau ar dažniau buvęs įvairiose šio parko vietose, o kai kurias vietas mintinai žinau nuo vaikystės. Tad tuo labiau įdomu pamatyti kaip ir kas pasikeitė nuo tų laikų. Taigi, važiuojam.

Išvyką specialiai suplanavom taip, kad pradėtume ir finišuotume Vilniaus centre. Vis gi šiokia tokia proga pralėkti ant dviejų ratų per senamiesčio dalį. Todėl Alfą palikome aikštelėje prie Sporto rūmų, o patys, pervažiavę į kitą Neries pusę Mindaugo tiltu, pasukome link Antakalnio Vileišio gatve.

Pirmas etapas riedant palei Nerį niekuo nenustebino, tad čia per daug ir nesidairėme, o tiesiog mynėme, kol pro buvusios 22-os mokyklos (niekaip neįsimenu kaip ji dabar vadinasi) kiemą išlindome į Antakalnio gatvės pabaigą ir, sekdami nupieštu dviračių takeliu, pasukome link Žirgo gatvės. O vėliau, pralindę keliuku pro garažus, atsidūrėme B. Sruogos gatvės pabaigoje. Nuo čia patraukėme link Mileišiškių sodų. Šios vietos man gerai pažįstamos nuo vaikystės. Antakalnio miškuose, kaip ir Vilniaus senamiesčio gatvėse, prabėgo didžioji mano vaikystės dalis. O minėtuose soduose mes ir dabar gan dažni svečiai. Prieš pat sodus nusukome į šoninį keliuką dešinėn, nes parūpo pažiūrėti kaip atrodo kadaise Slalomo kalnu vadinta vieta, nuo kurios ir prasideda Pavilnių regioninio parko teritorija. Tačiau gavome nusivilti, nes kažkas suprivatizavo ne tik kalno viršuje buvusį keliuką, bet ir paties kalno dalį, tad toliau teko judėti kalno šlaite palei tvorą pramintu takeliu. O pats pavogtas keliukas tapo įvažiavimu į “privatizatoriaus” kiemą (pamenu net buvo kažkada spaudoje dėl to kilęs triukšmas):

Pavogtas kelias

Toliau, kiek pavažiavę taip patrumpintu keliuku palei sodus, už sankryžos su Mileišiškių gatve nėrėme į mišką. Smagus takelis, kuris vingiuoja palei sodų ribą, mus išvedė prie Rokantiškių kapinių. Tačiau mus domino tikrai ne kapinių lankymas, o šalia esanti to paties pavadinimo regykla, kur ir stabtelėjome atsikvėpti. Deja, iš suvešėjusių krūmynų matosi, kad ši vieta visai neprižiūrima. Tačiau čia vis tiek gerai padrybsoti vešlioje žolėje kol dar šilta.

Jei nuo Žirgo gatvės pradžios mes visą laiką mynėme į didesnes ar mažesnes įkalnes, tai dabar atėjo laikas atvirkštiniam procesui. Rokantiškių gatve leidžiamės nuo stataus kalno, o jo pabaigoje sukame dešinėn į miško keliuką. Šis taip pat didžiąja dalimi veda žemyn:

Rudeninis takas

Čia jau reikia pasirinkti: ar smagiai leki keliuku ir atidžiai žiūri po ratais, ar važiuoji lėtai ir gaudai vaizdus:

Kraštovaizdis

Keliukas atveda į Kojelavičiaus gatvę, kuria mes kiek pavažiuojame pirmyn iki Lauko gėlininkystės bandymų stoties. Čia mane atviliojo ne tiek gėlės, kiek šalia paslėptas lobiukas, kurį radau visai lengvai.

Sekantis kelionės punktas – Rokantiškių piliakalnis, kurį tikrai po sutvarkymo magėjo aplankyti. Tad apsisukome ir patraukėme link Naujosios Vilnios. Pakeliui užtikome du objektus, apie kuriuos, nežiūrint to, kad čia ne kartą važiuota su automobiliu, nieko nežinojome arba jau užmiršome. Pirmas – tai užtvanka ir visai gražus tvenkinys:

Užtvanka

Tvenkinys

Antrąjį, senas kapinaites, irgi pamatėme tik todėl, kad važiavome ant dviračių:

Senos kapinaitės

Paminklai labai seni, užrašai ant jų įvairiomis kalbomis:

Senos kapinaitės

Gal kas žino daugiau, kas tai per kapinės?

Toliau judėdami per Naująją Vilnią, pervažiavę seną tiltą ir įveikę statų viaduką, atsidūrėme judrioje Batoro gatvėje, kur kitoje kelio pusėje mūsų laukė Rokantiškių piliakalnis. Bet prieš keliaujant link jo, kol atgavome kvapą po pakilimo, aš dar atsisukau atgal ir užmačiau visai nieko vaizdelį:

Naujoji Vilnia

Kai persikraustėme į kitą gatvės pusę ir patraukėme link piliavietės, aš vis negalėjau atsigrožėti piliakalniu. Dabar, išvaduot

as nuo medžių, jis atrodo tikrai didingai:

Rokantiškių piliakalnis

Nepuolėme kopti aukštyn pirmais užmatytais laiptais,o patraukėme keliuku aplinkui, tikėdamiesi, kad iš kitos pusės nebus laiptų ir užsitempti dviračius bus lengviau. Deja klydome, nes ir iš kitos pusės buvo kažkas panašaus į laiptus. Bet vis tiek užsitempėme dviračius aukštyn, į gražiai sutvarkytą piliavietę:

Rokantiškių piliavietė

Pavargti tikrai buvo dėl ko, nes nuo čia atsiveria tikrai gražūs Naujosios Vilnios vaizdai:

Naujoji Vilnia nuo Rokantiškių piliakalnio

Naujoji Vilnia nuo Rokantiškių piliakalnio

Su čia paslėpto lobio paieška nieko nesigavo, nes sutvarkytas piliakalnis ir geras oras pritraukė nemažai smalsuolių, o tai tikrai kenkia lobiams. Čia, galima sakyti, ir baigėsi smagioji maršruto dalis ir prasidėjo sunkioji.

Toliau pagal planą buvo numatyta aplankyti Tuputiškių serpentiną. Nusileidę nuo piliakalnio mes toliau bandėme važiuoti miško keliuku, tikėdamiesi išvengti važiavimo intensyvaus eismo keliais. Tačiau nieko iš to nesigavo, nes keliukas baigėsi aklaviete, tad teko grįžti atgal ir važiuoti keliu. Iki serpentino tikėjomės nuvažiuoti Žemąja gatve, bet pravažiavome mums reikalingą posūkį, tad padarėme “garbės ratą” pro Naująją Vilnią įveikdami statų kalną siaura ir judria Pergalės gatve, pro naują bažnyčią. Guodžiausi mintimi, kad gal pavyks rasti ten paslėptą lobiuką. Tačiau teko pravažiuoti pro šalį, nes, varpams skelbiant pamaldų pradžią, ten jau buvo daug žmonių.

Iš Pergalės gatvės vėliau nusukome Į Džiaugsmo gatvę, kuris mus “džiugino” šalia lekiančiais automobiliais, šalikelės nebuvimu ir įkalnėmis. Tiesa, vienoje vietoje, kur stovi nesenai pastatytas namų kvartalas, buvo šaligatvis su dviračių takeliu. Gaila, kad neilgu.

Dar kiek pavažiavus, užuodėme stiprų mėšlo kvapą. Pradžiioje niekaip nesupratau iš kur jis sklinda, bet vėliau, kai pamačiau pažįstamus vartus ir pastatus, atpažinau Jaunųjų gamtininkų centrą su mini zooparku. Tačiau pagaliau privažiavome Pavilnį ir nusukome į ramias jo gatveles, vedančias link Tuputiškių serpentino.

Pats serpentinas buvo toks pats, kai jį pamačiau prieš net pats jau neprisimenu kažkiek metų. Akmenuotas, duobėtas ir susiraitęs:

Tuputiškių serpentinas

Nors ir ne pats maloniausias kelias nei automobiliui, nei kalnų dviračiui, ale vis tiek įžymybė Šypsena.

Radę šalia šios įžymės paslėptą lobį, nusprendėme, kad šiai dienai pakaks. Kelias ir toliau leidosi žemyn, tad minti buvo smagu. Nestabtelėję pravažiavome Markučius, aplinkinėmis gatvelėmis išlaviravome ir pralindome po Zarasų gatvės tiltu ir palei Vilnelę pasiekėme Užupį. Toliau Maironio gatve iki Sereikiškių parko, kur nusukome į dviračių takelį. Oras puikus, žmonių gatvėse irgi daug. Todėl kiek sulėtinus tempą teko draugiškai ir ne visai skintis kelią pro “dviračių takelių kėglius”, o šiam pasibaigus, ramiai ir gražiai prariedėjome Katedros aikšte. Po to vėl takelis su “kėgliais”, Mindaugo tiltas ir finišas.

Tai tiek šiam kartui.

P.S. Kaip visada,tikslesnė informacija Garmin Connect’e.

4 komentarai

    • Kartais. Dažniausiai per išeigines keliaujame kartu su žmona. O šiokiadieniais žmona retkarčiais tingi, tad tenka šlifuoti keliukus aplink Nemenčinę vienam, pasileidus „virtual partner“ ant savo Garmino. 🙂

Parašykite ką nors