Džiugu matyti kūrybinį Mariuko M. darbą: labai skoningai ir taikliai parinktas spalvų pašalinimas iš foninių objektų, paliekant spalvingą tik Obuolį. Nupilkėjusi jo aplinkuma taip sėkmingai paryškina jo šviežumą, jo išsilaikymą ir gyvumą – šalvėjimo būsenoje, kuri nėra taip akivaizdžiai juntama visoje spalvotoje nuotraukoje.
Tačiau labai teisinga, taikli „Scanijos“ pastaba – apie kairėje be paskirties styrantį gabalą obuolio, ir dar pirmam plane. Tai yra ne daugiau kaip neapsižiūrėjimas.
Jeigiu spalvų nusodrinimas buvo sėkmingas žingsnis, tai palikimas neaiškaus objekto nuotraukoje – tik sėkmingo nusodrinimo džiaugsmo užgožtas nebaigtas kūrybinis darbas. Minties išryškinimą derėjo privesti iki galo: juk kūryba – tai nėra rodymas visko, taip kaip tai savaime yra (tam fotografas nė nereikalingas – pats fotoaparatas pats taip užfiksuoja „kaip yra“. Bet fotografui duota (jei turi pašaukimą), Akis, kuri mato grožį, ir Širdis, kuri mato prasmę. Todėl šiais Dievo duotais instrumentais dera sugroti iki skambesio. Jei žmogus nemato Prasmės ar Grožio, žinoma, kūrybinės Fotografijos jam imtis tikrai jam neverta. Tespaudo fotoaparatą kaip savo asmeninio dienoraščio šratinuko mygtuką. Tačiau, jei sykį žmogus jau mąsto – paveikslavimo mygtuką tespaudie jau su žinojimu, kodėl taip darai.

„Grumlinas“ rašo: „Va, čia ir yra didžioji fotografo dilema:
a) parodyti pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų;
b) ar parodyti pasaulį, kokį jį mato fotomenininkas;”

Galima būtį pagalvoti, kad yra koks nors „objektyvus Pasaulis“, o ne mūsų santykis su juo… Mintis yra dalykų Santykis. Jei fotografijoje nėra mūsų Santykio – tai fotografija neturi vertės. Tik išreikštas rakursas į objektą – jį išskiria iš aplinkos. Todėl visa, kas stipriau išskiria daiktą iš aplinkos – kuriančiam žmogui yra gera. Ko negalime pašalinti iš nuotraukos rakursu, pašaliname Vaizdo valdymo įrankiais.

„Taip, man dilemos kaip ir nėra, nes (ko gero, tai profesinis įprotis) vaizduoti viską, kaip yra. Todėl mano įsikišimas į nuotraukas apsiriboja ryškumo, kontrastingumo ir spalvingumo sutvarkymu, tačiau nei retušavimu, nei kompiliavimu neužsiimu. Kodėl? Tiesiog taip matau fotografavimo paskirtį – fiksuoti tikrovę. Iš kitos pusės, suprantu ir vertinu žmones, kurie savo fotografijomis, panaudodami jas kaip žaliavą, kuria naują vertę. Bet tai yra pasaulėžiūros skirtumai…“ – dar kartą rašo „Grumlinas“…

Ir čia nėra nei „dilemos“, nei „pasaulėžiūros“, a nei hamleto klausimo „Zis iz ze kvestion…“ Čia tėra sugebėjimo ir kantrybės buvimo arba ne klausimas. Jeigu žmogus pašalina dulkes, skenuotos fotografijos įbrėžimus – tai nėra nuotraukų panaudojimas „kaip žaliavos“. Jautrus nuotraukų retušas reikalauja nepaprastos kantrybės, kūrybingumo ir išradingumo. Įsivaizdavimas, kad kadrų pleškinimas, vėliau tik patvarkius spalvų korekciją ar nuotraukos kontrastingumą, ką atlieka bet kuri automatinė fotolaboratorija, yra kokiu nors būtų Dokumentinės fotografijos požymis, būtų labai skaudus klaidinimas. Dokumentinė Fotografija – tai daugeriopai reiklesnis fotografavimo objekto atrinkimas, o po to – dar dėmesingesnis jos trūkumų pašalinimas. Tai paprasčiausia Pagarba žiūrovui, o ne savo juodraščių, elementariai patvarkius, rodymas. Tokį „Grumlino“ čia išsakytą „požiūrį“ į nuotraukos tobulinimą, aš laikyčiau paprasčiausia tinginyste, nesugebėjimu arba nežinojimu kaip – galima tvarkyti fotografijas.
Todėl, imantis patarti jaunesniam, reikia labai atidžiai ir rūpestingai pasverti patarimus.

Fotografas yra lygiai toks pat kūrėjas, kaip ir bet kurios srities menininkas kaip kompozitorius, skulptorius ar literatas. Ir jei žmogui jau ima atrodyti, kad stulpas, kyšantis priešais bažnyčią sudaro dokumentinę nuotraukos vertę, tai toks „meistras“, vargiai turi kūrėjo gyslelę: jei objektas įlenda kadran tik dėl to, kad fotografuojantysai neturi kur, kada ar tingi atsitraukti, tai tikrai neturi nieko bendra nei su meniškumu, nei su dokumentalumu: tai paprasčiausias neskyrimas tam laiko, neteikimas reikšmės fotografuojajam objektui, tuo pačiu netenkant jokios teisės į į to vaizdo dokumentalumą.

„Grumlinas“ Nežinau, ką tamsta, Grumlinai, skaitote, bet tai tikrai ne iš paties žodyno: „konsensusas“, „subjektyvizmas“, „voliuntarizmas“. Neverta naudoti tokių tarptautinių žodžių, nemokant lotynų kalbos. Tai beprasmiška.

MARIUI linkiu įkvėpimo ir kūrybinės sėkmės.