Naujų trasų beieškant

Sutemos laukuose

Kai atsibosta tie patys keliukai ir vaizdai, pradedi ieškoti ko nors naujo.

Taip ir mes užvakar vietoj eilinio vakarinio prasimankštinimo iki skausmo jau atsibodusiais keliukais, nusprendėme paieškoti naujų. Smalsumą žadino Garmin’o žemėlapiuose matomas lauko keliukas, kuris kažkurio momentu nutrūksta, o pasižiūrėjus Google Earth, tas keliukas kaip ir matosi. Tad nusprendėme patikrinti kaip ten su juo yra iš tikro.

O tikrovėje gavosi, kad ten, kur žemėlapyje jis nutrūksta, jis virsta vos matomomis vėžėmis pievoje, kurioje tą vakarą sutikome gan visai nebaikštų šešką. Tačiau anas, pamatęs iš paskos riedantį žmogutį, pozuoti nepanoro ir greitai pasislėpė aukštoje žolėje. O mes irgi jo nelabai norėjome persekioti, nes fotoaparato su savimi neturėjome, o mobilus tokiai fotomedžioklei išvis nepritaikytas. O dar ir laikas truputi spaudė, nes jau pradėjo temti.

Artėjančios sutemos su savimi atnešė ir nuotykių dvasią. Kai besikreivaliojančios į visas puses vėžės mus atvedė į kažkokių pasėliu lauką su nuotraukoje matomu statiniu ir ten pasibaigė, mes visai nesiruošėme sukti atgal, o, įjungę dviračių šviesas, patraukėme per lauką link krūmingo miško, tikėdamiesi ten rasti tolimesnį kelią. Nuojauta mūsų neapgavo, nes logiškai pamasčius, važinėti su traktoriumi į laikus šioje vietoje arčiau nuo Sužionių plento, nei nuo ten, iš kur mes atvažiavome. Tad, kaip ir tikėjomės, gale lauko radome per mišką traktoriaus pramintą klampų keliuką, kuriuo netgi nelabai važiavosi. Laimei, po kiek laiko, jis mus išvedė į atvirą pievą.

Pieva džiaugėmės neilgai, nes vėžės netrukus vėl išsišakojo (tie ūkininkai su traktoriais važinėja kaip jiems norisi), o mums reikėjo rinktis kuriomis pasukti. Truputį nepataikėme, nes pasirinkta kryptis nors ir vedė link plento, bet pasidarė aišku, kad ant jo pateksime ne toje vietoje, kur planavome.

Grįžti jau nebenorėjome, o ir priekyje matėsi kažkokio kaimelio trobų siluetai. Tai suteikė viltį kad ir plentas čia pat, nes tolumoje matėsi juo važiuojančių automobilių šviesos. Beliko rasti taką iki ten.

Tačiau visą reikalą komplikavo prie pat to tako besiganantis bulius, kurį švysčiojantys dviračių prožektoriai išgąsdino. To rezultate gyvulys pradėjo piktai šniokšti, kapstyti kojomis žemę ir po mažu artintis link mūsų. Mes staigiai užgesinome šviesas ir tyliai, sukdami ratą per pasėlių lauką, apėjome bulių. To užteko, kad pradėtume vengti visų tos rūšies aplink besiganančių gyvulių, nes prietemoje jau darėsi sunku įžiūrėti ar ten karvė, ar bulius.

Kaip ten bebūtų, kai tik pasidarė įmanoma, nosies tiesumu per lauką išsikapstėme ant plento. Pabaigti trasos taip kaip buvo sugalvota jau nelabai norėjosi, nes buvo beveik tamsu. Žmogutis, kuriam tai buvo savotiškas pirmas krikštas važiavimo ant dviračio naktį su šviesomis, pareiškė, kad šiam kartui nuotykių jau pakaks ir geriausia plentu minti namo. Ką mes ir padarėme.

Nors nuvažiavome ne kažin ką, bet saulėlydis ir nuotykiai laukuose pilnai tai kompensavo:

6 komentarai

  1. Smagu 🙂
    Naktį dar neteko važinėtis, tam įrangą apšvietimo reik neblogą įsigyt.

    Už tat savaitgalį numinta į ignalina… irgi ekstremalumas, nors ir kitoks 🙂

Parašykite ką nors