Lobių medžioklė: pirmas blynas

Nemenčinė-Veržuvos ir Neries santaka-Vilnius


Map your trip with EveryTrail

Taigi, kaip jau supratote iš pavadinimo, šios dienos išvykos tikslas – lobių medžioklė arba, tiksliau sakant, geocaching’as. Tai nėra pirmoji mūsų išvyka, kai buvo ieškomi lobiai, bet pirma, kai tai yra pagrindinis tikslas.

Taip buvo sugalvota dėl kelių priežasčių, Pirma – tai noras pasivažinėti ant dviračių. Antra – ta proga aplankyti kokią įdomią ir dar nematytą vietą. Trečia – jei tikrai kas pakeliui pasitaikys įdomaus ar gražaus, pafotografuoti. Ir paskutinė – sužinoti kiek gi mums pavyks apvažiuoti slaptaviečių ir kaip seksis jas aptikti.

Besidairant po žemėlapį su paslėptų lobių koordinatėmis pasidarė aišku, kad šiam atvejui geriausiai tinka Vilniaus kryptis, nes bent jau nuo mūsų namų tai yra artimiausia lobiais turtinga vieta. Tad planas – chuliganas buvo bent jau pradžiai pabandyti surasti šalia Nemenčinės esantį lobį bei apvažiuoti Valakampių slaptavietes. Be to, dar pakeliui aplankyti dar vieną, mane sudominusią vietą – Veržuvos ir Neries santaką, kurioje taip pat šis bei tas paslėpta. Taigi, visumoje gavosi kokie devyni lankytini taškai. Žiūrint į žemėlapį viskas atrodė gan gražiai, bet pirmas blynas gavosi gan prisvilęs.

Pirma klaida buvo ta, kad  neužsirašiau pirmojo lobio pateiktų nuorodų, tad po prie Nemenčinės, pakeliui į Vilnių, esantį skardį ropinėjau nelabai įsivaizduodamas ko ieškau. Dar, galbūt, ieškojau nelabai atidžiai, bet tai buvo pirma nesėkmė, o laiko sugaišta gan nemažai. Tačiau nuotaikos tai nei kiek nesugadino, nes slaptavietė praktiškai netoli namų, todėl bus ne viena proga vėl pabandyti. Tad patraukėme dviračiu takeliu link sekančio tikslo.

Veržuvos ir Neries santaką padedami navigacijos radome iš karto, bet paties lobio net nebandėme ieškoti. Reikalas tame, kad toje vietoje, į kurią mus atvedė slaptavietės koordinatės, buvo pilna žvejojančių, o ir netoli lakstantys vaikai tikrai galėjo susidomėti, ko mes ten ieškome, todėl jei ir būtų pavykę surasti lobį, jam ten būtų buvę jau nesaugu. Nors pati vieta ir nebloga, bet šį kartą išsitraukti fotoaparatą didelio noro nebuvo, nes vienintelė vietelė, iš kur bučiau norėjęs pafotografuoti, buvo užimta.

Toliau, į navigatorių įvedę sekančio slapuko koordinates, patraukėme link Valakampių. Leidę dviračio kompiuteriui mus vesti savo nuožiūra, padarėme kitą klaidą, kuri mums kainavo ir laiko, ir sveikatos. Atvirai pasakius, tas šalia plento esantis dviračių takelis jau tiek mums nusibodęs, kad mes prie Smėlynės mielai nusukome į siūlomą šoninį kelią, kuris, kirtus Turniškių gatvę, pavirto miško keliuku. Šiaip mes mėgstame miško keliukus su sąlyga, jei jie nenusėti šiukšlėmis ir stiklais. Todėl nemažą atkarpą mes tiesiog vedėmės dviračius, stengdamiesi saugoti jų padangas. Kai baigėsi stiklai, prasidėjo nemaži kalniukai, kurie atėmė nemažai jėgų. Paskui sekė klaidžios ir visai ne kokios Valakampių gatvelės, kurių viena baigėsi akligatviu prie puikiai įrengtų naujų namų. Matyt savininkai turėjo pakankamai galimybių pasirūpinti, kad niekas nedrumstų jų ramybės. Be to stebino ir tai, kad šalia naujų  ir gan prabangių namu šalia stovi seni, jau griūvantys medinukai, kuriuose dar kažkas gyvena. O kai kurie iš jų jau virtę tiesiog namais-vaiduokliais. Kadangi jau buvome gan pavargę, tai nestabčiojome vienam kitam kadrui, bet atkakliai mynėme link trečiojo lobio.

Atvykus į vietą, mums visai krito ūpas, nes ten kur ruošėmės ieškoti slaptavietės, mes buvome vėl ne vieni. Už tvoros, prie pat orientyro, vaikai žaidė krepšinį. Bet šį kartą mums pasisekė. Kadangi reikėjo kiek atsipūsti, tai kol aš lyg tarp kitko vaikštinėjau apie rūpimą vietą, bent akies krašteliu bandydamas ką įžvelgti krūmuose bei tarp pernykščių lapų, vaikai buvo pašaukti prie pietų stalo. Kai tik jie nubėgo, su navigatoriumi rankose tuoj pat ėmiausi rimtų paieškų. Nors koordinatės ekrane šokinėjo aplink kaip koks nuo grandinės nutrūkęs ciuckis, netrukus rankose laikiau nemažą konteinerį. Nors, tiesą sakant, vieta man ne visai patiko, bet lobis tikrai vertas to pedalų minimo. Kai ką pasiėmiau iš ten sau atminimui, kai  ką įdėjau kitiems.

Čia visa lobių medžioklė ir baigėsi, nes mano kompanijonė pareiškė, kad ji jau pakankamai pavargusi, o ir nieko prieš būtų ką ir rimčiau užkrimsti. Todėl neliko nieko kito, kaip nosies tiesumu minti link “Plento baro”, kur mes gan skaniai papietavome ir pailsėjome prieš kelionę atgal, link namų. Nors ir žinojau, kad čia pat, už kokių 50 metrų kažkur yra dar vienas lobiukas, bet tiek to, geriau jį palikti kitam kartui ir neerzinti pavargusios antrosios pusės, kuriai ir tų trijų buvo jau per akis 🙂 .  Be to, jau ir vakaras buvo beveik ant nosies, o prieš akis dar nemažai kilometru tikrai ne pačiu maloniausiu dviračių takeliu.

Nors blynas gavosi ir prisvilęs, bet vis tiek buvo pakankamai smagu. Tačiau kitam kartui reikės pasirinkti įdomesnį maršrutą, nei pasivažinėjimas Nemenčinės plento dviračių takeliu su nuokrypiais į šoną.

10 komentarų

    • Tai jau tikrai, visai smagus užsiėmimas. Ypač jei lobis paslėptas tikrai kokioje nors įdomioje vietoje. Aišku, visada smalsu ir kas dar yra tame lobyje 🙂

  1. 🙂
    Taip ir buna kai atvaziuoji o ten kruva vaiku, zveju siaip asmenu (kurie beje geocachingo pasaulyje vadinami mugliais ). Ir ten atideti kitam, treciam, n-tajam kartui 🙂
    Geriausia tada per lietu, nakti ir pan.
    Ypac mieste.

    Siaip jei sugalvosite netycia apie Balsio ezera bandyti „Balsys 1“, „Balsys 2“, „Balsys 3“, „Balsys 4“ geriau nevarkite, nes kol dar naujokai labai jau sudetingi jie atrodys ir galit likti nusivyle siuo puikiu zaidimu 🙁

    Siulyciau kur apie Trakus pasivazineti, arba apie Varniku pazintini taka. Tikrai grazi gamta + keli lobiai 🙂

    • Todėl kol kas ir renkuosi iš pažiūros lengvesnius. O dėl Varnikų ir Balsio – tai nelabai norisi vėl keliauti ten, kur jau būtą ir dar ne kartą. Man patinka keliauti ten, kur dar nebuvau. Na, nebent dėl lobio gal 😉

  2. Atgalinis pranešimas: MariukasM.LT » Keliukai tarp Nemenčinės ir Miškonių

Parašykite ką nors