Keturi dvarai

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find hiking trails in California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=1769771

Vakar sugalvojau pakartoti kažką panašaus į kadaise apvažiuotą dvarų karuselę. Tik šį kartą ne su automobiliu, o ant dviračio. Vis gi reikia kažkiek praplėsti savo akiratį ir susipažinti su kitais netoliese esančiais dvarais. Juolab, kad visada po ranka yra Grumlino sudarytas puikus dvarų žemėlapis.

Be to, bežiūrinėdamas geocaching’o žemėlapį, užfiksavau, kad buvo atnaujinti kadaise jau rasti lobiukai Europos centruose. Tad būtų visai neprošal aplankyti ir tas vietas bei maršrutas gautųsi kitoks nei važiuotas. O ir naujų lobiukų pakeliui taip pat būtų galima rasti. Tad planas buvo pakankamai ambicingas, bet viskas turėjo priklausyti ir nuo oro, ir nuo mano norų bei galimybių.

Rezultate gavosi kitaip nei planuota, bet vis gi buvo smagu ir įdomu, nes teko minti tiek jau žinomais keliais ir keliukais, tiek ir naujai atrastais.

Taigi, pirmasis taikinys – neoficialaus, bet tikrojo (taip teigia lobio šeimininkas) Europos centro lobiukas. Oficialiajame taip pat yra atnaujintas lobiukas, kuris irgi buvo įtrauktas į tos dienos planus. Artimiausias, bet ne geriausias (štai kodėl man patinka kalnų dviračiai) kelias veda pro Liubavo dvarą, kur esu jau ne kartą lenkęsis ir jums pasakojęs. Tai ir buvo pirmas pravažiuotas dvaras. Čia tikrai negaišau laiko, tad nuotrauka iš ankstesnio apsilankymo:

Nuo čia dviračio borto kompiuteris mane link pirmo tikslo nukreipė lauko keliuku, kuris vos matėsi žolėje ir neaišku kodėl buvo pažymėtas žemėlapyje. Bet tai vis tiek buvo geriau, nei važiuoti pro patį kaimą su jo palaidais šunimis, ką man kartą jau buvo tekę patirti.

Su paties lobiuko paieškomis viskas buvo paprasta ir greita, nes vieta jau žinoma ir naujos slėptuvės suradimas ilgai neužtruko. Vienintelis dalykas, kuris neteikė didelio džiaugsmo – prasidėjęs lengvas lietus. Tačiau tai labai ir nenuliūdino, nes buvau tam pasiruošęs ne tik morališkai. Tikrai dėl tokio menkniekio nebuvau nusiteikęs sukti atgal.

Toliau jau prasidėjo nepažįstama teritorija su naujais miško keliukais, kuriuos paįvairino kolektyvinių sodų labirintai. Čia navigatorius buvo tikrai nepamainomas pagalbininkas. Bet patys keliukai tikrai patiko, o ir nuo lietaus neblogai apsaugojo:

Kadangi viskas klojosi tikrai gerai, tad neužilgo privažiavau ir Naujanerių dvaro teritoriją. Čia pirmas mano pamatytas pastatas  – buvusi spirito varykla:

Pradžioje buvau nustebintas prie šio pastato kitos pusės, kuri yra arčiau kelio, nutįsusios ilgos automobilių eilės. Tik priėjęs arčiau supratau, kad čia dabar veikia obuolių sulčių spaudykla, kuri tikrai nestokoja klientų.

Tačiau tai kas yra likę iš dvaro, visumoje paliko slogų įspūdį. Nors tai savo laiku būta tikrai nemažo dvaro, dabar viskas arba sugriuvę, arba neatpažįstamai perstatyta, arba apleista. Pavyko atpažinti oficinos pastatą:

Po to ėmiau dairytis dvaro rūmų, bet jų pro augmeniją niekaip negalėjau įžiūrėti, nors žinojau, kad jie kažkur šalia ant kalno. O ir takeliai visi apaugę piktžolėmis, kurios savo dydžiu priminė man kadaise skaitytą knygą “Trifidų dienos”:

Bet dar kiek pasisukinėjęs įvairiais keliukais pagaliau radau ir buvusius rūmus, kurie dabar labiau primena apleistą daugiabutį namą:

O juk toks pastatas, kuris savo stiliumi labiau panašus į seno kalnų kurorto vilą, galėtų tapti tikra šių apylinkių puošmena…

Toliau vėl buvo miško keliukai, kuriuos keitė tai asfaltas, tai vieškeliai. Teko pravažiuoti pro labai gražius šiuolaikinius namus, kurių beveik kiekvienas galėtų pretenduoti į dvaro titulą. Prie Kalino miške yra kažkokia aptverta karinė teritorija, kurią reikėjo apvažiuoti. Bet dar nespėjus visam šiam margumynui pabosti, jau stovėjau Jadvygiškių sankryžoje priešais Raudondvario (Gulbinų) dvaro arklides, kuriose ir dabar veikia žirgynas:

Kitas aiškiai traukiantis praeivių žvilgsnius, tame tarpe ir mano – buvęs dvaro lobynas, kuris dabar yra paverstas gyvenamuoju namu:

Pats ponų namas, kuris yra kitoje gatvelės pusėje, labiau primena didelę kaimo trobą, tad kažkaip ir liko neįamžintas. Netgi vienu momentu pagalvojau apie tai, kad visi tokie dvareliai greičiau priminė didelius ūkius, o ne tikrus dvarus. Ir šiuo atveju sąvoka “Dvaras” labiau atspindėjo vietinių šlėktelių “honorą”, o ne realias galimybes.

Toliau maršrutas mane atvedė prie Molėtų plento, šalia buvusios “Žaldokynės”. Jį kirtęs, pasukau išmalto asfalto keliu Riešės kryptimi link dar vieno buvusio dvaro – Kalno Riešės dvaro. Tokiu keliu tikrai nebuvo malonu važiuoti, tad nelabai prieštaravau, kai borto kompiuteris pasiūlė nusukti į lauko keliuką pro kažkokią sodybą. Iš pradžių tai buvo normalus lauko keliukas, su dumblinomis ir slidžiomis po lietaus atsiradusiomis balomis. Tačiau po dar vieno posūkio iš jo teliko tik kadaise čia pravažiavusio traktoriaus vėžės aukštoje pievoje. Laimei tai ilgai netruko, tad neužilgo vėl atsidūriau ant plataus vieškelio. Bet dar nespėjus nukratyti prisikaupusio ant ratų ir priekinės šakės dumblo, vėl teko sukti į “smagų” lauko keliuką, kurio pabaigoje visgi paslydau ir gavau netikėtai prigulti ant šono. Gerai, kad tai buvo minkšta žolė, tad gavosi netgi visai smagi proga pailsėti. O toliau vėl gan padorus miško keliukas greitai mane atvedė prie buvusių dvaro, o dabar “Vilniaus žirgyno” arklidės – karvidės:

Čia vėl gi pasikartojo ta pati istorija kaip ir su prieš tai lankytais dvarais. Buvę dvaro pastatai arba neatpažįstamai perstatyti arba sunykę. Tad ir labai žiūrėti nebuvo ko, išskyrus žirgus:

Tik nelabai supratau, kodėl perspėjantis užrašas ant elektrinės tvoros tik lenkiškai:

Tuo tarpu žirgynas, kaip ir aplinkiniai, gyveno savo kasdienybe:

O manęs čia laukė dar vienas lobiukas, kuris buvo paslėptas šalia man labiausiai čia patikusios vietos:

Kai nebeliko ką daugiau čia veikti, nusprendžiau, kad šiai dienai man pakaks. Tad iš čia beveik nosies tiesumu patraukiau link namų. Kad atgal nereiktų minti beveik tais pačiais keliais ir keliukais, prasukau pro Riešės “galinį kiemą” šalia bažnyčios, o po to ir šalia Liubavo padariau kilpą pro Žalesą link asfaltuoto kelio. O nuo ten gan greitai ir smagiai parmyniau namo.

Tai tiek apie šio šeštadienio ekskursiją ant dviračio po keturis dvarus.