Kamastos žiedas

http://www.everytrail.com/swf/widget.swf
EveryTrail – Find trail maps for California and beyondhttp://www.everytrail.com/trip/widgetimpression?trip_id=1202206

Kamastos žiedas – tai Ambraziškių bendruomenės projektas, kuriuo yra siekiama supažindinti su šio krašto gamta ir čia gyvenančiais bei dirbančiais žmonėmis. Tokių projektų tikrai nėra daug, todėl mums tikrai buvo įdomu pamatyti kaip visas šis reikalas atrodo iš arti.

Iš karto noriu pasakyti (tegu ant man atleidžia šios idėjos sumanytojai ir įgyvendintojai), kad šį kartą mus labiau domino gamta, pati trasa ir istorinės bei kultūrinės vietos. Apsilankymus šalia trasos esančiuose ūkiuose palikome kitam kartui, jei dar kada lankysimės šiuose kraštuose.

Visas maršruto ilgis yra apie 40 km ir jį sudaro savotiški du ratai: Dumblės ir Vilkaraisčio, kurių kiekvienas sudaro pusę viso žiedo ilgio, t.y apie 20 km. Šiaip galima apvažiuoti visą žiedą ir per vieną dieną, tačiau mes nusprendėme, kad geriau bus per dieną pasitenkinti kuriuo nors vienu ratu, o likusį laiką, ypač karščiausią dienos dalį, praleisti kur nors gamtoje, prie vandens. Tam idealiai tinka praktiškai maršruto vidury, Grabuosto ežero saloje įsikūręs kempingas “Obuolių sala”,  kurį mes ir pasirinkome kaip bazę keletui dienų, per kurias mes važinėjomės dviračiais ir mėgavomės komfortišku poilsiu gražioje gamtoje prie vandens. Į kempingą atvykome trečiadienio vakarą, kad sekančią dieną iš pat ryto, kol dar ne karšta, galėtume išvažiuoti į trasą. Be to, čia gavome lankstinuką su žiedo maršrutais bei kita informacija. Tad, besigrožėdami vakariniais vaizdais, tuo pačiu kažkiek susipažinome su tuo, kas mūsų laukė sekančią dieną.

Dumblės ratas

Taigi, iš pat ryto, maždaug apie 7 val., papusryčiavę išsiruošėme į kelionę. Kažkaip intuityviai pasirinkome Dumblės ratą (tai viršutinis žemėlapyje matomas Kamastos žiedo ratas), tarsi nujausdami, kad čia kiek lengvesnė trasa, nei Vilkaraisčio ratas. Išvažiavę iš kempingo, pasukome asfaltuotu keliu dešinėn, link Ambraziškių. Nors kelias tuoj pat neria žemyn nuo gan smagaus kalno, perdaug neįsismaginame, nes čia pat pirmas lankytinas trasos punktas – Senosios Kuvenių kaimo kapinės. Pralėkti jų beveik neįmanoma, nes nuo kelio gerai matosi šią vietą žymintis ženkliukas. Praktiškai iš kapinaičių nieko nelikę, tad čia ilgai negaištame ir pajudame toliau.

Iki Ambraziškių miname geru asfaltu tai riedėdami nuo kalno, tai kildami į įkalnę. Todėl labai greitai, pramynę kokius porą su viršum kilometrų, jau riedėjome per kaimą. Nieko čia ypatingo nepamatėme, nebent pačioje pabaigoje dėmesį patraukė pašto pastatas. Už kaimo mūsų laukė gan stati įkalnė, ant kurios užpuškavus atsivėrė gražus peizažas bei pasimatė asfalto pabaiga:

Taigi, toliau dardėjome lengvai “patarkuotu”, gan plačiu žvyrkeliu. Juo “mėgavomės” tikrai neilgai, nes nusileidę nuo kalniuko, maršrutą žyminčios rodyklės buvome nukreipti į dešinę vingiuojančiu kaimo keliuku. Šioje vietoje pagal žemėlapį, kitoje žvyrkelio pusėje, turėjo būti pelkė Tolutė, tačiau mes labiau žiūrėjome po ratais, tad jos ir nepastebėjome. Tačiau toliau, kiek pavažiavus keliuku, staiga už posūkio pasimatė kita pelkė, kurioje vaikštinėjo tuntas gervių. Gyvenime nebuvau matęs tokio fantastiško vaizdo, tad iš to netikėtumo stipriai nuspaudžiau stabdžių rankenėles. Trek’o hidrauliniai diskiniai stabdžiai sureagavo kaip ir priklauso. Praktiškai su nuo stabdymo kiek pakilusiu galiniu ratu ir sukėlęs dulkių debesį, dviratis sustojo kaip įbestas. Tačiau visas šis “cirkas” išgąsdino paukščius, kurie tuoj pat pakilo į orą ir, man dar nespėjus išsitraukti fotoaparato, išsiskirstė į visas puses. Likau it musę kandęs ir pykau ant savęs už žioplumą ir neatsargumą. Tačiau šaukštai buvo jau po pietų, tad teliko pasitenkinti jau tuščios pelkutės vaizdu:

Tad jei važiuosite pro šią vietą, turėkite tai omeny bei būkite atsargesni ir gal tada jums labiau pasiseks nei man. O jei ir nepasiseks, tai per visą maršrutą jums, kaip ir mums, teks dar ne viena kartą stebėtis gandrų ir kitų paukščių gausa.

Kiek atsitokėję nuo pamatyto vaizdo, lėtai patraukėme keliuku pirmyn, atidžiai dairydamiesi Pušaloto kaimo kapinių. Tačiau jų taip ir nepamatėme, bet pamatėme sekančias trasos nuorodas, kurios siūlė rinktis iš trijų krypčių. Galėjome sukti kairėn link Triušių sodybos, važiuoti toliau trasa tiesiai, ar pasukti dešinėn ir aplankyti Liutkevičių akmenį. Čia padarėme antrą klaidą, kad neatkreipėme dėmesio į ant rodyklės nurodytą atstumą iki to akmens. Kaip jau supratote, mes pasukome dešinėn ir po mažu riedėjome dairydamiesi į laukus. Po kiek laiko pamatėme, bent jau mums taip atrodė, nes į akis plieskė jau gan aukštai pakilusi saulė, kažką panašaus į didesnį akmenį. Pagal dydi spėjome, kad tai ne tas akmuo. Toliau keliukas leidosi stipriai žemyn, todėl nusprendę, kad mums visai nesinorės pro čia grįžti, apsisukę grįžome į trasą.

Kadangi skųstis keliuko kokybe būtų tikrai nuodėmė, tai greitai pasiekėme kitą trasos atsišakojimą. Geresnis keliukas vedė tolyn link Duonos sodybos, kuri kartu su vėjo malūnu matėsi tolumoje, o trasa suko visai ne kokios išvaizdos keliuku. Pasirinkome šį keliuką ir po kiek laiko patyrėme nuotykį, kur žmogutis apturėjo nemažai baimės. Smagiai pataškę vos įžiūrimo lauko keliuko purvą, pasiekėme sodybą. Šią saugojo keli nedideli šuniukai, kurių vienas, kažkodėl praleidęs mane, užpuolė paskui važiavusį žmogutį ir tuoj pat “prakompastiravo” sportbatį. Po to pabandė tą patį padaryti ir galinei dviračio padangai, bet tikriausiai prie jos prilipęs dumblas pikčiurnai visai nepatiko, tad kiek palojęs ir, į žmogučio riksmą atskubėjusio sodybos šeimininko, sargis buvo nuvarytas namo. Laimei, kad aršuolio dantys buvo trumpi, tad nukentėjo tik sportbatis.

U

ž sodybos vėl patekome ant padoresnio keliuko ir iš karto pamatėme pelkės Dumblės pakraštį:

Nuo šios vietos trasa iki pat Žalvarių vingiavo smagiu kalvotu žvyrkeliu. Vietomis greitis buvo tikrai ne mažas, tad vėl dėmesys labiau koncentravosi į kelią, o ne į tai, kas yra aplinkui. Labai norėjome pamatyti vėjo malūną, bet tai, ką radome, mus kiek nuvylė:

Lankstinuko nuotraukoje jis atrodo žymiai geriau, bet vis tiek man jis labiau primena žaislinį malūną, nei tikrą.

Dėl smagaus važiavimo kažkur šone liko nepastebėti Velnio akmuo ir Dubitkos kapavietė. Jų greičiausiai nepamatėme dėl pakelės krūmynų. Tad man kilo mintis, o kodėl gi nepadarius šalia kelio nuorodų ar informacinių stendų, nukreipiančių link atokiau nuo trasos esančių lankytinų objektų?

Pakeliui pravažiavome pro Ekologinę sodybą, kur nuleistas užtvaras su ją žyminčiu ženkliuku mus sulaikė nuo noro čia apsilankyti. Tačiau stabtelėjome prie šalia kelio esančių senųjų Papiškio kaimo kapinaičių, kurios yra prisiglaudusios po senais ąžuolais, kurių metamas šešėlis yra kaip tik tai ko reikia, kai saulė jau pradėjo rodyti savo galią:

 

Čia pat už jų vėl galima paganyti akis po Aukštaitijos laukus:

Toliau pakeliui mūsų laukė Ožkinių dvaras. Privažiavus arčiau, paaiškėjo, kad tai tikrai ne dvaras, na gal dvarelis. Tačiau jo apžiūrėti irgi nepavyko, nes prie ūkinio pastato pririšti šunys neatrodė labai draugiški. O ir užkalbinta jaunoji dvarelio šeimininkė irgi neatrodė labai sužavėta tokios minties. Tiesiog pasakė, kad čia dabar ūkis ir žiūrėti nelabai yra ką. Tačiau kiek paklausinėjus paaiškėjo, kad čia viskas statyta jos proprosenelio ir dvarelio amžius yra kažkur apie 130 metų. Taigi, čia gyvenančių žmonių šaknys tikrai giliai čia įleistos.

Dar kiek pamynę pedalus jau gerokai įkaitusiu žvyrkelių, pravažiavę pro gražiai sutvarkytas sodybas, vėl atsidūrėme ant asfaltuoto kelio Žalvarių kaime, pro kurį vakar atvykome į kempingą. Kažkur pražiopsojome vandens malūną (vis gi nuorodos šalia trasos tikrai praverstų), Na, o nuo Žalvarių iki kempingo tik kilometras su kapeikomis, tad vėl neužilgo mėgavomės šios poilsio oazės teikiamais malonumais.

Vilkaraisčio ratas

Sekančios dienos vėl gi ankstyvą rytą aš išginiau dviratį į kelią. Šios dienos tikslas – likusi Kamastos žiedo dalis, t.y Vilkaraisčio ratas (žemėlapyje matomas apatinis maršruto ratas). Šį kartą pedalus myniau vienas, nes žmogutis, kaip ir visos normalios atostogaujančios moterys, pirmenybę suteikė saulei, paplūdimiui prie ežero ir visiems kitiems panašiems malonumams, o ne trankymuisi ant kalnų dviračių po kaimus ir miškus. Kelionę pradėjau pasukęs į priešingą pusę, nei vakar. t.y pajudėjau Žalvarių kaimo kryptimi. Kadangi po naktinio lietaus jautėsi gaiva, plius dar ankstyvas rytas, tad nieko nuostabaus, kad kelis kilometrus asfaltu iki pirmo sustojimo įveikiau tarsi vienu atsikvėpimu. O šio rato pirmas sustojimas, kuris patraukė mano dėmesį jau pačia pirmą dieną atvykstant į kempingą – Gailiūnų cerkvė:

Ryto gaiva ir greitas pasivažinėjimas asfaltu bei mano savotiškas atsipalaidavimas iškrėtė gan smagų pokštą. Reikalas tame, kad aš nepastebėjau prieš cerkvę trasos rodyklės į kaimo keliuką. Tad pasigrožėjęs cerkve, aš toliau smagiai numyniau asfaltu pirmyn. Įtarimas, kad kažkas negerai, man kilo už poros kilometrų, kai nepamačiau ežeriuko, šalia kurio turėjo būti sekantis sustojimo punktas. Kad minu ne ta kryptimi galutinai pasidarė aišku, kai dviračio kompiuterio ekrane matomame žemėlapyje pasirodė gyvenviečių pavadinimai, kurių palei trasą neturėtų būti. Sustojus ir pasitikrinus lankstinuko žemėlapyje, tapo galutinai aišku, kad aš tikrai nugrybavau į šoną. Bet šalia esantis vaizdas numalšino mano apmaudą dėl kelių, be reikalo numintų kilometrų:

Beliko apsisukti ir taip pat smagiai grįžti atgal iki man reikalingo keliuko. Atvirai pasakius, šis mano reidas į šoną tebuvo visų manęs priekyje laukusių nuotykių pradžia.

Grįžus į trasą, viskas kuriam laikui stojo į savo vietas. Dabar, kaip ir tikėjausi, po kokio pusantro kilometro pasimatė Šešuolių ežeriukas, už kurio šalia kelio buvo kalvelė su aukštoje žolėje pasislėpusiu ženklu, kuris žymėjo  Šešuolių kapinyno vietą. Fotografuoti čia nebuvo ką, tad pagal pakeliui matomą ir trasą žyminčią rodyklę patraukiau toliau, iki sekančios rodyklės. Sekanti, Padvaryje esanti rodyklė siūlė nusukti nuo smagaus keliuko į kiek prastesnį. Tačiau aš sugalvojau pavažiuoti pirmyn ir pažiūrėti kaip atrodo Grabuosto ežero tolimesnė pusė, kurios nesimato nuo Obuolių salos, bei Vilkaraisčio miškas. Drąsiai patraukiau pirmyn gerai prižiūrėtu keliuku, nesitikėdamas jokių siurprizų. Bet, pasirodo, klydau, nes tik pravažiavus Kamastos kraštovaizdžio draustinio ribą žymintį ženklą, baigėsi ir geras keliukas. Pasirodo, kad jis veda į gražią ir prabangią sodybą, o privažiavimą tiek prie jos, tiek ir prie Grabuosto pakrantės saugojo toks pat gražus ir prabangus užtvaras. Tačiau navigatorius, o ir lankstinuko žemėlapis rodė, kad man reikia kiek šonan einančio keliuko. Taigi, pasukau į tą keliuką, kuris buvo lengvai klampus po naktinio lietaus, bet tai nėra problema važiuojant kalnu dviračiu. O ir žemėlapyje pažymėtas gamtos objektas skatino važiuoti toliau. Šalia keliuko esančio pelkyno skraidantys gyventojai irgi neleido ilgai stoviniuoti ir mąstyti. Bet neužilgo prieš akis atsiradęs vaizdelis visgi privertė sustoti ir nuspręsti ką daryti toliau:

Į kairę vedantis keliukas už užtvaro netrukus dingo žolėje, o į dešinėje esančią klampynę man kažkodėl visai nesinorėjo lįsti. Tad nebeliko nieko kito, kaip pasisukti ir grįžti į trasą.

Taigi, vėl grįžau prie Padvaryje esančios rodyklės ir pasukau keliuku tarp sodybų, o neužilgo atsidūriau drėgname, mišriame bei pelkėtame miške, kuriame gyveno labai nedraugiški kraujasiurbiai skraidantys sutvėrimai. Tikrai pasigailėjau, kad nepasiėmiau jokio purškalo nuo jų, nes tvyranti tvankuma erzino tiek mane, tiek ir juos. Tad kad ir trumpi sustojimai buvo labai nemalonus. O sustoti visgi tekdavo, nes kartais reikėdavo susiorientuoti kuriuo keliuku važiuoti. Rodyklių čia nebuvo, tad teko pasikliauti dviračio navigatoriumi. Jei ne tie besikandžiojantys padarai, būtų netgi visai smagu taškyti balas, kilti bei leistis nuo kalniukų. Taip važiavau beveik  šešis ar aštuonis kilometrus, kol pastebėjau po kaire ant kelių baslių prikaltą užrašą “Varlių sodyba”, o nuo jos vingiuojantis žolėje pramintas takelis vedė link tikrų tikriausios pelkės:

“Sodyba” nebuvo labai svetinga, todėl įkyriai zvimbiančių ir geliančių jos gyventojų buvau veikiai išprašytas lauk. Pavažiavęs kiek į priekį, po dešine ant kalnelio dar pamačiau keistą apvalų statinį, kuris priklauso dar vienam trasoje pažymėtam ūkiui. Taip pat pamačiau pakrypusį ir suvargusį Kamastos žiedo informacinį stendą, tarsi patvirtinantį, kad judu teisinga kryptimi. Tai buvo antras iš mano per abejus ratus matytus informacinis stendas, pirmas buvo pačiame Obuolių salos kempinge. Kaip ten bebūtų, svarbiausia aš buvau trasoje, o ir navigatorius rodė, kad už poros kilometrų baigsis miškas.

Taip ir buvo, po poros kilometrų baigėsi miškas su visais mašalais, o dar truputi pavažiavus aš įsikirtau į asfaltuotą kelią netoli Didžiokų. Šalia sankryžos, pasislėpus tarp medžių, tarsi atsiribojus nuo visko, stovėjo Didžiokų koplyčia:

Čia, praktiškai šios dienos maršruto pusiaukelėje, aš kiek pailsėjau ir užkandau. Toliau jau asfaltu patraukiau pirmyn vis besitikėdamas pamatyti jau pažįstamą žalią trasos rodyklę, turinčią man parodyti tolimesnę trasos krypti. Tačiau veltui, tad teko vėl pasikliauti dviračio borto kompiuteriu ir pasitikrinti lankstinuko žemėlapyje. Reikiamą keliuką radau be vargo, o kadangi daugiau jau niekur neplanavau nusukti, į navigatorių įvedžiau kempingo koordinates kaip kelionės tikslą. Kompiuterio suplanuotas maršrutas sutapo su trasos žemėlapiu, tad dėl krypties nesukau sau galvos ir mėgavausi važiavimu. Mėgautis tikrai buvo kuo, nes žvyruotas keliukas buvo tikrai neblogas, su smagiais kalniukais. Tik reikėjo žiūrėti, kad neįvažiuotum į kokią atsitiktinę duobutę ar neužlėktum ant kokio akmens. Važiavimo greitis beveik toks, kaip ir ant asfalto, tik palaikyti jį šiuo atveju paprasčiau, nes dviračio padangos būtent tokiems keliams ir skirtos. Tad smagiai pralėkiau pro Užugirių bei Vėdarų kaimus.

Tačiau viskas, kas gerai, anksčiau ar vėliau baigiasi. Taip su paskutine pastarojo kaimo sodyba baigėsi ir smagusis keliukas. Toliau vėl vos žolėje įžiūrimos vėžės, kad net suabejojau ar tikrai man čia reikia. Tačiau navigatorius rodė, kad man tikrai reikia čia. Netrukus keliukas vėl įlindo į mišką, kokiu jau buvau važiavęs ir pasidarė kiek panašesnis į normalų keliuką, bet tai, ko gero, nelabai nudžiugintų važiuojančius kitokio tipo dviračiais:

 

Manęs šis vaizdas irgi ne labai nudžiugino, bet ir nenuliūdino. Buvo kiek sunku važiuoti, nes ratai pastoviai slidinėjo, tad atsipalaiduoti tikrai nebuvo galima. Kuo toliau važiavau, tuo labiau jaučiau, kad po mažu kelias eina aukštyn. Įveikinėjant klampias balas žemomis pavaromis, galinis ratas kartais praslysdavo, pasiųsdamas aukštyn ir į priekį purvo gabalus. Po kiek laiko baigėsi miškas, keliukas vėl tapo vos įžiūrimas, o įkalnė dar statesnė. Vietomis teko nulipti ir vestis dviratį, nes nesinorėjo įgrūsti ratą į kokią nors žolėje neįžiūrėtą duobę. Taip po truputį aš pasiekiau aukščiausią šios dienos trasos, o gal ir viso Kamastos žiedo tašką – Kojeliškių (Kličiaus) kalną. Čia pirmą kartą pamačiau įrengtą poilsio vietą:

Stabtelėti tikrai čia verta, bent jau tam, kad vėl pasigrožėti atsiveriančiais vaizdais, ypač kai beveik pusę trasos pravažiuoji miško prieblandoje:

Pailsėjęs, atsargiai ir lėtai nusileidžiu smėlėtu ir paplautu keliuku žemyn į mišką. Kokius pora su viršum kilometrų čia vėl kariauju su smėliu ir uodais, kol nepasiekiu žvyruotos gatvelės Ambraziškiuose, kuria netrukus privažiuoju asfaltuotą ir jau žinomą kelią iki kempingo. Dar truputis pastangų įveikiant įkalnes bei pasukus į keliuką link kempingo, dviračio ratai sudunda ant tilto į salą lentų. Viskas, Vilkaraisčio ratas apvažiuotas, o ir kelionė  Kamastos žiedu baigta.

Taigi, kokie įspūdžiai? Nežiūrint to, kad aplankėme ir pamatėme ne viską, buvo smagu. Dumblės ratas yra kiek lengvesnis nei Vilkaraisčio ir labiau tinka visokio tipo dviračiams. Antrasis, ypač kai šlapia, labiau tinka kalnų dviračiams. Nuostabi gamta ir supantys vaizdai, turėtų būti labai gražu rudenį, o Obuolių saloje norėtųsi apsilankyti pavasarį, kai žydi obelys. Taip pat norėtųsi nors kokių informacinių stendų prie lankytinų vietų, kad nebūtų taip lengva pralėkti jų nepastebėjus. Labai patiko ilsėtis Obuolių salos kempinge, kuris, kaip suprantu, taip pat yra susijęs su šiuo projektu. Vienintelis dalykas, kurio ten pasigedau, tai restorano meniu trūksta patiekalų iš produktų, kuriuos galėtų pateikti projekte dalyvaujančios sodybos ar aplinkui esantys ūkiai. Būtų tikrai įdomiau, nei tie nors ir skaniai pagaminti, bet standartiniai patiekalai, kuriuos galima rasti bet kurioje kavinėje ar restoranų tinkle. Ir jei dar kada pasitaikys proga lankytis šiuose kraštuose

, tikrai norėsiu aplankyti tiek ir Kamastos žiedą, tiek ir Obuolių salą.