Kažkaip senai buvo savaitgalinės išvykos. Darbai, kelionės, prastas oras – visa tai įtakojo tokių išvykų dažnumą. O mūsų akys jau pakankamai pasiilgo pro mašinos langą skriejančių vaizdų ir priešakyje vinguriuojančios plento juostos. Tačiau šiandien viskas rikiavosi reikiama linkme: noras yra, neblogas oras taip pat yra. Liko tik sugalvoti kur. Kiek pasvarstę nusprendėme užsukti į Dubingius.

Pro Dubingius ne kartą važiuota, bet man miestelis daugiausia asocijavosi su sankryža, kurią pralėkdavau niekada nesustojęs:

Ši kartą sustojome apsidairyti. Tačiau kiek besidairytum, akys vis užkliūna už didelio buvusios karčemos pastato, kuris savo masyvumu tarsi užgožia viską aplinkui ir prikausto dėmesį:

Susidarė įspūdis, kad be šios karčemos daugiau nėra į ką žiūrėti. Todėl jau buvau besisukąs eiti link mašinos, kai akys užkliuvo už keliuko, vedančio link medinės koplytėlės ir vartelių:

Į akis, pro debesio plyšį plieskianti saulė sukūrė keista jausmą, lyg už tų vartelių kažkas spindėtų ir kviestų užeiti. O dar toks jausmas, kad visa tai kažkur matyta, o tame vaizde dar kažko trūktų. Iš pirmo žvilgsnio buvo panašu, kad už vartelių turėtų būti kapinaitės, nes jos matėsi kiek toliau šone. Bet nuojauta sakė, kad taip nėra. Smalsumas nugalėjo, ir mes įėjome pro vartelius:

Užėjęs supratau, ko man tame vaizde trūko. Čia būta bažnyčios, kurios teliko tik pamatai, šventoriaus. Keista, bet neradau jokios užuominos ar lentelės apie tai. Va ir pasidarė įdomu kokia tai buvo bažnyčia ir kokia buvo jos istorija.

Vėliau grįžome prie tilto ir pilies kalno:

Lipdamas laiptais pagalvojau: gerai, kad sutvarkė piliakalnio šlaitus išskirsdami brūzgynus. Likę ant šlaitų augantys ąžuolai suteikia šiai vietai savotiško didingumo:

Kai užsikabarojome laiptais į viršų, pažvelgiau žemyn link tilto:

Apačioje vyko šioks toks gyvenimas. Nevalingai pabandžiau įsivaizduoti kaip viskas atrodė nuo kadaise ant šio kalno stovėjusios pilies bokštų, kurie, ko gero, nebuvo žemi. Čia gyvenusiems valdovams apačioje keliaujantys žmonės tikriausiai asocijavosi su skruzdėlėmis darbininkėmis, kurių paskirtis – įgyvendinti jų sumanymus. O šių kraštų valdovai buvo tikrai didingi ir galingi. Radvilos – didikai, kurie turėjo savo krašto vystymosi viziją ir to atkakliai siekė statydami miestus, pilis, rūmus ir bažnyčias. Net ir po kelių šimtmečių jų vardas ir palikimas sukelia pagarbą įvairiuose kraštuose. O čia beliko tik kadaise jų statytos bažnyčios pamatai, po kuriais ilsisi jos fundatorių palaikai:

Palaidojimo vietą žymi kuklus juodas antkapis:

Bet koks skirtumas, kokio dydžio akmuo ant tavo kapo, kai apie tave prisimena keliolika kartų? Manau tai labai gera vieta pamąstyti apie tai visiems, kas įsivaizduoja esąs didis ar labai svarbus.