Dar viena voratinklio gija

Link Minkelių ežero


EveryTrail – Find hiking trails in California and beyond

Praeitą sekmadienį savo dviračių maršrutų aplink Nemenčinę voratinklį papildžiau dar viena gija. Atvirai pasakius, nemėgstu važinėtis tais pačiais keliais ir pro tas pačias vietas. Nebent tai tikrai smagi trasa, kuri tinka prasilėkti vakarais po darbo, palaikant šiokią tokią fizinę formą. Tokia nuostata šiuo atveju kiek apsunkina gyvenimą, nes kuo toliau, tuo labiau darosi sunkiau surasti kokią dominančią kryptį. Bet šį kartą visgi pasisekė. Į šiaurę nuo Nemenčinės tikrai yra dar “netyrinėtų” žemių, kur galima suplanuoti ne per ilgiausią vienos dienos išvyką.

Kaip orientyras šiai išvykai buvo pasirinktas Minkelių ežeras, kurį šiaip galima pasiekti ir važiuojant asfaltuotu Sužionių plentu. Bet asfaltas – tai tikrai neįdomu, tad buvo pasirinkti šoniniai keliukai, kurie vingiavo pro kaimus, turinčius gan intriguojančius pavadinimus.

Maršruto pradžia, kaip ir daugeliu atveju, buvo tradicinė, t.y Raudondvario kaimo kryptimi. Šį kartą norėjau užmesti akį į Raudondvario dvaro ūkinius pastatus bei šalia jų esantį ežeriuką. Pabandžiau tai padaryti nuo Smoliarnės pusės, bet ne kas gavosi. Prie dvaro pastatų kelią pastojo tvora su vartais, o prie ežeriuko taip pat nepavyko prasibrauti, nes prieiga prie jo užstatyta kažkokiais lūšnynais, aplink kuriuos tvyro tikras jovalas:

Smoliarnė

Jovalas

Jei ne visa tai, galėtų būti tikrai nuostabi vieta.

Toliau vėl grįžau į trasą, kuri vedė pro patį Raudondvario kaimą, už kurio, tik pakilus į kalniuką, atsiveria laukų peizažai, kurie pagrinde ir dominavo tos dienos išvykoje:

"Plėšiniai"

Nuo čia baigėsi pirmas etapas, nes toliau kirtau Pabradės plentą ir pajudėjau link nežinomos teritorijos.

Už plento manęs laukė padorus žvyrkelis, kuriuo pravažiavau Miškinių kaimą, su apgriuvusiomis fermomis bei senų automobilių sąvartynais aplink jas, ir stabtelėjau prieš Miškinėlių kaimą:

Miškinėliai

Šį kartą dėmesį patraukė vėl šone esantis peizažas, tik kiek kitoks, nes kažkiek priminė savaną:

Lietuviška "savana"

Nežinau, kodėl čia dominuoja pavadinimai susiję su miškais, nes tokių aplinkui nerasta.

Sekantis sustojimo punktas – Totorėlių kaimas, kuris niekuo nesiskiria nuo kitų, išskyrus pavadinimu:

Totorėnai

Kas tikrai buvo šiame maršrute smagu, tai greiti žvyruoti keliai, beveik “nesutarkuoti” ir ilgos nuokalnės:

Kaimiškas "greitkelis"

Ir dar grikių laukai:

Grikiai

Dar vienas kaimelis, suintrigavęs savo pavadinimu – Mūrinė. Privažiavus paaiškėjo, kad tai visai ne mūrinė, o medinė ir dar kaip reikiant apgriuvusi:

Mūrinė

Žvyrkelius keitė kaimo keliukai, kurie po kiek laiko vėl įsikirsdavo į žvyrkelius. Tačiau mynėsi tikrai smagiai, tad neužilgo pasiekiau Sužionių plentą ir prie jo esantį Minkelių ežerą, kur ir sustojau ilgesniam poilsiui:

Minkelių ežeras

Pradinis planas buvo apvažiuoti šį ežerą ir surasti keliukus, kad galėčiau pro Didžiąsias Kabiškes grįžti namo. Bet kadangi jaučiausi dar visai gerai, o ir oras buvo nuostabus, tai nusprendžiau aplankyti dar vieną ežeriuką – Ilgį, kuris buvo už kelių kilometrų į šoną nuo pradinio maršruto.

Tam kad iki jo nusigauti, turėjau už Minkelių kaimo nusukti kiek dešiniau į kaimo keliuką, kuris leidosi kiek žemyn, o laukų vaizdus vis dažniau keitė kalvos:

O ten, šalia kalvos... 

Po eilinio posūkio prieš save pamačiau jau visai paraudonavusi nediduką klevą, o tai reiškia, kad visgi jau ruduo:

O visgi jau ruduo...

O keliukas kuo toliau, tuo vis mažiau matėsi žolėje, o reljefas darėsi vis kalnuotesnis. Besekdamas vėžėmis ir užpuškavęs į nemažą kalniuką supratau, kad suklydau. Geriau pravažinėtas keliukas baigėsi ant
kalno esančia sodyba. Teko grįžti atgal žemyn ir pasukti vos žolėje matomomis vėžėmis, kur netrukus mane pasitiko kitas “siurprizas”:

Purvynė

Nors ir lėtai, bet pasiekiau Ilgio pakrantę. Pasirodo, tai jau beužankantis ežeras, kuris vis dar įdomus nebent žvejams:

Ilgis

Vieta tikrai rami ir joje malonu pailsėti.

Kadangi daugiau jau nieko įdomaus nebuvau suplanavęs, tai nuo čia patraukiau link namų. Kokius kelis, o gal ir mažiau, kilometrus teko pasimalti ant vos įžiūrimų keliukų, kol vėl pasiekiau padorų žvyrkelį. Šis, kaip ir ankstesnieji, leido greitai važiuoti, nors buvo kiek daugiau “pratarkuotas”. Po to posūkis į priešingą pusę nei siūlė kelio ženklas. Pasukau pro Sirvydiškes, nes taip arčiau ir nėra jokio eismo. Vėl greiti ir padoriai kratantys žvyruoti keliai, vis besileidžiantys į pakalnę.

Tačiau netrukus atėjo laikas “susimokėti” už pakalnes, nes kelias netoli Didžiųjų Kabiškių pradėjo etapais kilti aukštyn. Užmynęs ant paskutinio iš kalniukų, dar kartą atsisukau pažiūrėti į už nugaros likusius ir kiek jau įgrisusius laukų vaizdus:

Žvilgsnis atgal 

O toliau vėl į pakalnę, greitas pralėkimas pro Kabiškes asfaltu, ir dar greitesnis nusileidimas lauko keliuku, kuris netgi turi gatvės pavadinimą. Tas keliukas baigėsi ties Nemenčinės kapinėmis, tad galima sakyti, kad ir baigėsi šio sekmadienio išvyka.

Visumoje gavosi tikrai greita trasa (tiek kiek galima atlaikyti kratymą), kurioje dominavo žvyrkeliai ir kaimo keliukai. Per visus 41.5 km daugiausia važiuota laukais, kas karštą vasarą būtų tikrai ne pats smagiausias užsiėmimas. Pravažiuoti kaimeliai buvo tikrai vargani, kas būdinga šiam kraštui. Kai kurios sodybos išvis negyvenamos. Atvirai pasakius, kažko panašaus šioje pusėje ir tikėjausi. Labiausiai patiko abu aplankyti ežerai.

Kaip visada, tikslesnė važiavimo informacija Garmin Connect’e, o va taip atrodo maršrutų aplink Nemenčinę voratinklis:

Aplink Nemencine

16 komentarų

  1. Koks geras oras pasitaike ! Ir toks skaidrus dangus, taip toli matyti.. ir grikiai dar laukuose 🙂
    Aciu uz „pasivazinejima“ !

    • Žinoma, kad galima ir taip. Galima ne tik traukiniu, bet ir su laikikliais ant automobilio. Tačiau tai jau nebebus „Aplink Nemenčinę“ :).

        • Čia yra Google Earth screenshot’as. O voratinklis gautas su Garmin Training Center pagalba, kuriame įrašomi visi mano važiavimai iš Garmin Edge 605 kompiuterio. Pačiame Training centre yra galimybe atvaizduoti vieną ar kelis važiavimus, ar viso kažkokio katalogo informaciją Google Earth.

          Taip ir gavau tokį vaizdelį 🙂

    • O tie abu variantai su palei sieną atrodo viliojančiai. Bet šimtas su viršum km per dieną- tai kažkaip, bent jau man, daug, ypač jei važiuoti mtb dviračiu. Nors kadaise teko pravažiuoti 75 km ir kažkaip nenumiriau 🙂

  2. Atgalinis pranešimas: MariukasM.LT » Gavosi kaip gavosi

  3. Paminėto Mūrinės kaimo pavadinimo kilmė gana savotiška. Kaip pasakojo ten gyvenanti moteriškė, tai buvo kaimelis susispaudęs ant kalvos, nes aplink buvo ištisinės pelkės. Lenkiškai žmonės vadino Murowanka (Skruzdėlynas). Paskui pavadinimas buvo sulietuvintas į Mūrinę…

Parašykite ką nors