Iš emcosteroids

Visiems linksmų ir gerų Švenčių!

Sveikatos ir sėkmės dabar ir ateinančiais Naujaisiais Metais!

P.S. O jei vis gi negavote dovanų, tai tikriausiai jūsų rajoną aptarnaujantis Kalėdų Senelis turi šiokių tokių problemų .

Mėgstu, ištaikęs laiko, nors ir trumpai pasivaikščioti po miestą, o ypač po Vilniaus senamiestį. Tai, galima sakyti, vienintelis privalumas, kai ofisas yra centre. Ne išimtis ir ši diena. Papietavęs, paslampinėjau aplink katedrą. Ir kaip tik tuo metu suskambo varpai katedros bokšte. Sustojau, užverčiau galvą aukštyn ir klausiausi. Patinka man tas Vilniaus varpų skambėjimas. Ne taip kaip ne kur kitur.

Mėgstu rudenį. Ypač kai jis saulėtas ir spalvotas. Patinka, kai jis atkeliauja į miestą ir tada galima einant šiurenti braukiant kojomis per nukritusius lapus. Bet mieste gyvena ir jo priešai, kurie pastoviai ir stropiai stengiasi tuos lapus sugrėbti ir sukrauti į maišus. O galėtų nors kuriam laikui jų neliesti.

Labiausiai dabar noriu dviračio, greičio, vėjo ir va tokio nuostabaus vaizdo.

Arba visos MariukasM.LT istorijos pagreitintai.

P.S. Tokį video galite pasidaryti ir patys Pummelvision svetainėje.

Šiaip, paskutinei Spalio dienai pažymėti.

Taip jau gavosi, kad šis savaitgalis buvo skirtas artimųjų kapų lankymui, o dar ir laidotuvėse teko sudalyvauti.

Taigi, nori ar nenori, bet pats gyvenimas primena:

Memento mori…

O galėjo būti ir tipinis. Šeštadienį teko paaukoti sodui su tipiniais darbais, žolės pjovimas ir pan. Sekmadienis irgi galėjo būti praleistas vienu iš jau įprastais tapusių būdų: fotografavimas, kokio nors dvaro, miesto, miestelio ar šiaip kokios nors dar nelankytos įdomios vietos aplankymas, išvykos ant dviračio ar lobių ieškojimas.

Tiesą sakant, buvome sumąstę aplankyti Klaipėdą ir pasivaikščioti po jos įdomesnes vietas. Todėl daug negaišę sėdome į Alfą ir patraukėme uostamiesčio link. Bet kuo labiau artėjome prie tikslo, tuo darėsi aiškiau, kad ko mažiausiai norime, tai bimbinėti po miestą, fotografuoti, t.y aktyviai leisti laiką. Todėl buvo išjungtas navigacinis kompiuteris, o mes prisiparkavome savo jau senai pamėgtoje vietoje, Karklėje, prie “Žiogelio” kempingo. Čia skaniai užkrimtome, o likusią dienos dalį praleidome drybsodami prie jūros ir nieko neveikdami. Visiškas atsipalaidavimas besiklausant monotoniško jūros šniokštimo. Atvirai pasakius, senai taip buvau bedaręs, tačiau pailsėjau ir atsigavau po gan intensyvios savaitės tikrai puikiai. Todėl šį kartą nei nuotraukų, nei kokio reportažo nebus. Aš paprasčiausiai ilsėjausi .

Dėl praktiškai tropinio klimato (vasariška šiluma plius lietus) mūsų sodas prie namo pradėjo panašėti į džiungles. Todėl teko atidėti į šalį visokius savaitgalinių išvykų sumanymus, traukti sodo techniką laukan ir imtis darbo. Tik jaučiu, kad jei ir toliau taip tęsis, tai kito savaitgalio programa gali būti labai panaši į šio .

cc Pensiero

Labai smagu, kai diena prasideda nuo gerų dalykų. Ryte, priparkavęs Alfą prie kontoros ir jau susiruošęs žygiuoti į darbą, pamačiau šaligatviu einančią merginą. Bet dėmesį patraukė ne tai, kad tai buvo graži mergina, bet į akis krito jos tiesiog šviečianti šypsena. Ne ta “viršelinė”, bet tokia sklindanti iš vidaus. Matėsi, kad jai tikrai gera. Tai išdavė ir besišypsančios akys, lūpos, net eisena. Nežinau kiek laiko taip į ją praspoksojau, bet jaučiau kaip virš manęs giedrėja dangus. Kai truputi atsitokėjau, supratau, kad ir pats šypsausi, o nuotaika buvo tiesiog liuks. Dar pastebėjau, kad ir kitų praeivių, kurie su ta mergina prasilenkė, veidai taip pat pragiedrėjo, o kiti irgi pradėjo šypsotis.