cc Steve Riley

Kartais, kai perlenkiama lazda su saugumo procedūromis, kurios ne tik kartais būna žeminančios, bet kenkia patiems saugojamiesiems, tai sugeba užknisti net ir žinomus IT saugumo specialistus:

“Look, TSA people. Your systems suck, they’re only for show, they do nothing to eliminate actual risk. You intentionally separate people from their belongings, you create unbearable stress for the traveling public, you act as if every single person wanting to get on a plane is a criminal, and you are partially responsible for the downfall of travel revenue — I know plenty of people who don’t travel specifically because they hate your pointless procedures.”

P.S. Gaila, kad Steve Riley nebedirba Microsoft’e ir nebedalyvauja TECH-ED konferencijose. Jo pristatymai tikrai būdavo įdomus, naudingi ir savotiškai žavūs. Gerbėjų niekada netrūkdavo .

Attention Las Vegas airport thief: go to hell « Get secure with Steve Riley

Panašių įrašų nėra.

Šiaip tai turėjo būti įrašas apie eilinę sekmadienio išvyką, o tiksliau pasivažinėjimą dviračiais miškuose tarp Antavilių ir Nemenčinės palei kairį Neries krantą. Tačiau kai kurie pamatyti vaizdai man sukėlė šiokių tokių minčių. Be to, kuo toliau, tuo labiau gilėja įsitikinimas, kad nebegaliu apsimesti nematantis to, kas realiai aplink mus vyksta, kad paprasčiausiai yra niekšiška kukliai nusukti fotoaparato objektyvą nuo nemalonių akiai vaizdų. Kaip ten bebūtų, šis pasakojimas apie šią išvyką bus kiek kitoks nei ankstesnieji, su nukrypimais į šoną. Tai pirmas kuklus bandymas papasakoti ne tik apie tai, kas man patinka, bet ir apie tai, kas mane erzina.

Taigi, apie viską nuo pradžių. Kaip jau sakiau, sekmadienį buvo nuspręstą praleisti besivažinėjant dviračiais ir tuo pačiu patyrinėti keliukus palei kairį Neries krantą tarp Antavilių ir Nemenčinės. Tiksliau būtų galima sakyti nuo Antavilių iki Sakiškių, nes maršrutu Nemenčinė – Miškonys – Sakiškės – Nemenčinė palei Nerį esame ne kartą jau važiavę. Kad įsivaizduotumėte kaip mes riedėjome, iš karto parodysiu ir patį maršrutą:

Iš karto pasakau, kad kelionę pradėjome Nemenčinėje, dviračių takeliu važiavome iki Antavilių ir tik tada pasukome link upės. Taigi, jei sugalvosite pakartoti maršrutą nuo pradžios ar kito kokio taško, patariu laikytis būtent tokios eiliškumo tvarkos, nes taip gaunasi geresnis santykis tarp įkalnių ir nuokalnių. Dviračių takelio atkarpa niekuo neypatinga, na nebent tuo, kad kuo labiau artėji prie Antavilių, tuo dviračių eismas takeliu darosi pagal intensyvumą panašus į automobilių eismą šalia einančiu plentu. Pasiekę Antavilius, pasukame į Laurų gatvę, kurioje atsidūręs aš likau kiek nustebintas. Nustebino ne tai, kad šį Vilniaus pakraštyje ir per mišką einanti gatvė yra puikia sutvarkyta, t.y išasfaltuota, tvarkingai sužymėta ir įrengtas puikus apšvietimas, bet tai, kad jau nuo pirmo apšvietimo stulpo į jus žvelgia vaizdo stebėjimo kamera. O toliau tų kamerų dar daugiau. Jos kabo praktiškai ant kas ketvirto ar penkto stulpo. Taip taip taip. Aš žinau, kad šį gatvė veda ne tik į miške esančius sodų masyvus, bet ir į garsųjį Laurų rezervatą kvartalą, kur gyvena iki skausmo žinomi veikėjai. Taip pat ir kvailiui aišku, kad visas “grožis” yra tik atkarpoje nuo plento iki jų tvoros. Kaip ten bebūtų, visas šis vaizdelis uždavė keletą klausimų: kas ir kodėl pakabino šias kameras, kas apdoroja ir naudojasi surinkta informacija bei kas už visa tai moka, nes tai tikrai nepigus malonumas? Tad pabandykime kiek nukrypti į šalį nuo pasivažinėjimo dviračiais ir pasvarstyti.

Sakykime, kad tikrai turtingi žmonės, galintys sau tai leisti, sutvarkė mano minėtą kelio atkarpą, t.y pasirūpino kelio danga, apšvietimu bei. rūpindamiesi savo saugumu, prikabinėjo vaizdo kamerų nuo gatvės pradžios iki savo uždaro kvartalo vartų. Tikrai negalima būtų prieštarauti dėl tokio žingsnio, nes tuo keliu naudojasi ne tik jie, bet ir važinėjantys iki savo sodų, esančių toliau. O ir dėl ten esančių staigių posūkių, gera kelio danga ir gatvės apšvietimas tik į naudą. Tačiau jei tos kameros priklauso garsiojo kvartalo gyventojams, tai tikrai persistengta. Gaunasi, kad privatūs asmenys stebi ir renka informacija apie tai, kad vyksta viešoje miesto erdvėje. Galite sakyti ką norite, bet tai jau akivaizdus žmonių teisės į privatumą pažeidimas. Negi neužtenka to, kad patys sėdi aptvare su apsauga? Prisikabinėtų sau kamerų savo darželyje ir grožėtųsi vieni kitais. Tikriausiai jie jaučiasi labai pažeidžiami, kai jiems reikia išlįsti iš savo kvartalo ir nuvažiuoti iki plento. O tai kodėl neprikabinėjus kamerų iki pat Vilniaus centro ar “Akropolio”, kad ne duok dieve, kas nenutiktų pakeliui. Arba ant medžių aplink miške, kad bekvėpuojant grynu oru kas neduotų per galvą?

Galimas ir kitas variantas. Kameras užsakė miesto valdžia ir dabar už mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus rūpinasi Laurų gatvės atkarpos saugumu. Tikriausiai iki to tai tikrai buvo kriminogeniniu požiūriu “karštasis taškas”, toks kaip  Vilniaus stoties rajonas ar romų taboro teritorija. Gal tai kokia saugumo pažiūriu svarbi vieta kaip Vilniaus centras ar valstybės pirmųjų valstybės asmenų gyvenamoji vieta? Vakar,  įdomumo dėlei, aš su automobiliu pravažiavau keliu iki Turniškių, norėdamas palyginti ir patį keliuką, kuriuo kasdien važinėja aukščiausi šalies pareigūnai, kurių saugumu tikrai yra rimtai rūpinamasi:

Kaip matote, nėra ne tik kad kamerų, bet ir gatvės apšvietimo. Jei jau prakalbome apie gatvės apšvietimą ir žmonių saugumą, tai tikrai ant paties plento, Vilniaus miesto teritorijoje, yra labai pavojingų vietų, kur kiekvienais metais žūsta žmonės ir blausiai mirkčiojančios lemputės ant neapšviestų pėsčiųjų perėjų ženklų atrodo kaip tikrų tikriausiais pasityčiojimas. Kad jau galutinai patenkinti savo smalsumą, pabandžiau surasti informaciją apie kamerų, kurias kontroliuoja policija, skaičių Vilniuje. Sekėsi ne kaip, bet kažkaip pavyko rasti gan nesename balsas.lt straipsnyje. Taigi, policijos kontroliuojamų kamerų šiuo metu Vilniuje yra 95 stacionarios ir 7 kilnojamos. Gaunasi 102, kurių  pagalba rūpinamasi piliečių saugumu. Ant kiek tai efektyvu, dabar tikrai nesvarstysime. Gal netyčia jums įdomu, kiek gi jų kabo Laurų gatvėje nuo jos pradžios iki nelemtojo kvartalo? Aš jų suskaičiavau 9-ias 1.6 km atkarpoje. Taigi, jei jos pakabintos miesto vadžios rūpesčiu, gaunasi beveik dešimtadalis visų turimų. Tikriausiai Antavilių senelių namų gyventojai pamatę, kad keliu važinėja turtingi ir laaaaaaaaaabai svarbūs asmenys, gal net svarbesni už prezidentę ir premjerą kartu sudėjus, pradėjo ant to kelio plėšikauti, todėl valdžia ir prikabinėjo kamerų. Tada kažkaip juokingai skamba paverkšlenimai, kad nėra lėšų vaizdo stebėjimo kamerų tinklui plėsti. To pasėkoje pačiame Vilniaus centre praktiškai nebaudžiami siautėja vandalai, apiplėšinėjantys miestiečius, miesto svečius bei niokojantys jų turtą.

Na gerai, velniai nematė tos Laurų gatvės. Mes gi išvažiavome prasimankštinti ir pakvėpuoti grynu oru . Iš Laurų gatvės mes pasukome žvyrkeliu, kuris greitai tapo paprastu miško keliuku, pro Mikolinę, kur gyvena ne tokie svarbūs žmonės, o kai kuriems iš jų matyt savo laiku net labai nepasisekė:

Dar kiek pavažiavę keliuku, vėl iššokome į asfaltuotą kelią, kuris ateina nuo Laurų gatvės, ir toliau smagiai miname iki Virių sodų, kur įsirėmėme į vandenvietės užrakintus vartus, Tad tenka vėl nusukti į miško keliuką ir apvažiuoti vandenvietės teritoriją:

Čia pat ir kažkoks kaimelis su keliais namais, kur jau galima laisvai prieiti prie upės ir atsipūsti. Pakeliui dar randame tebeveikiančią vandens kolonėlę, tikriausiai jau tikrą reliktą:

Toliau kelias suka tolyn nuo upės ir kyla į kalną aukštyn Sakiškių kaimelio link. Čia mums reikėjo nuspręsti kaip važiuoti toliau: ar tiesiai pro Sakiškes ir Miškonis iki Nemenčinės plento dviračių takelio ir sukti link namų, ar sukti į dešinę ir plačiu gerai nulygintu žvyrkeliu tęsti kelionę palei Nerį. Kaip ir minėjau, šia kelio atkarpa ne kartą yra važiuota. Bet tai buvo jau pakankamai senai, todėl nusprendėme vėl čia pravažiuoti ir pasižiūrėti kas naujo. Pavažiavus žvyrkeliu kokius du kilometrus, kairėje pusėje yra poilsio aikštelė su stalais ir suoliukais, kur užlipus ant nutrypto ir prišnerkšto kalnelio atsiveria gražūs vaizdai į kitą Neries pusę, o tu stovi ant tikrai aukšto skardžio:

Kaip nekeista, šį kartą čia visai nebuvo žmonių. Matyt jau niekas čia nebenori iškylauti. Tarsi savotiškai patvirtinant tokią mano mintį, į aikštelę įsuko automobilis, kuriame buvo jauna porelė. Iš surauktų veidų aiškia matėsi, kad jiems čia tikrai nepatiko, tad jie apsisuko ir išvažiavo. Mes taip pat čia ilgai neužsibuvome ir patraukėme toliau. Dar kiek pradardėję žvyrkeliu ir nusileidę nuo smagaus kalno (pamenate ką sakiau apie judėjimo kryptį?) bei prašokę nedidukę sodų bendriją ir tuo pačiu vėl atsidūrę ant miško keliuko, pasiekėme dar viena beužgimstantį rezervatą su ženklais ir tvoromis:

Kai pro šią vietą važiavome paskutinį kartą, čia jau buvo aptvertas miško plotas ir aiškia matėsi, kad kažkas bus statoma, o iš abiejų keliuko pusių buvo tankus miškas. Dabar turime jau kelis baigtus ir nebaigtus namus, padidėjusį tvorų kiekį bei žymiai parsiplėtusį aptvertą plotą. O ir kadaise mišku apaugęs keliukas dabar atrodo taip:

Ką gi, viskas kečiasi. O ir keliuko duobės jau užpiltos ne smėliu, o statybinėmis atliekomis. Visa laimė, kad tam tinkamų duobiu buvo ne taip jau daug. Dar aną kartą, mindamas pedalus pro šia vietą, aš nujaučiau, kad čia bus dar vienas eilinis namų kvartalas. Todėl važiuodamas dabar mintyse truputi nuogąstavau, kad šio rezervato statytojams, o ir gyventojams nebūtų kilusi pagunda šį keliuką kokiu nors būdų uždaryti, paliekant privažiavimą tik iki namų. Deja, nuojauta manęs neapgavo. Pravažiavę kirtavietę, mes tiesiai ant kelio sutikome kliūtį iš statybinių atliekų, šakų, išrautų kelmų ir kito šlamšto:

Tačiau kažkas aiškiai nenorėjo susitaikyti su keliuko praradimu ir, vietoj to, kad priverstų niekdarius viską sutvarkyti (tikrai nereikia toli ieškoti, kas tai padarė), problemą išsprendę ne ką mažiau barbarišku būdu. Paprasčiausiai prakirto apvažiavimą:

O miškas šioje vietoje dabar atrodo taip:

Tai tikrai ne pats baisiausias mano matytas aplinkos niokojimo pavyzdys, bet tai buvo kaip tik tas mažytis lašelis, kuris perpildė mano kantrybės taurę. O šis pasakojimas gavosi būtent toks.

Toliau važiavome link namų pro vienkiemius, kurių viename nuo seno už aukštos tvoros gyvena sargus Kaukazo aviganis, kimiu lojimu palydintis prašalaičius. Po kiek laiko pasiekėme “Neries” elektros pastotę, nuo kurios jau asfaltu grįžome į Nemenčinę.

Tad tokia buvo sekmadienio išvyka ant dviračių, kurios metu pamatėme gražių ir nelabai kokių vaizdų. Iš kitos pusės, tikrai neblogai prasimankštinome padarę maždaug 30-ties km ratą. O jūs, tikiuosi, man atleisite už nukrypimus bepasakojant į šoną bei išsakysite savo nuomonę komentaruose.

Panašių įrašų nėra.

Vis gi man patinka istorijos, kurios gerai baigiasi. Čia ne per seniausiai rašiau apie tai tai, kaip vieno JAV miestų valdžia sugalvojo reikalauti iš kandidatų į darbo vietas pateikti savo prisijungimų prie įvairių socialinių tinklų, interneto portalų ir pan. paskyrų vardus ir slaptažodžius.  Gera žinia ta, kad kilus visuotiniam triukšmui, kurį sukėlė internetiniai naujienų portalai bei tinklaraščiai, šis reikalavimas buvo atšauktas:

“Effective at noon today, the City of Bozeman permanently ceased the practice of requesting that candidates selected for positions under a provisional job offer to provide their user names or passwords for candidates Internet sites,” Bozeman City Manager Chris Kukulski said Friday.

Viso to moralas? Paprastas. Jei žmonės netyli ir visomis priemonėmis stoja ginti savo teisių, galima kai ko ir pasiekti. Tai taip pat pamoka ir mūsų tinklaraštininkams, kad negalima tylėti, jei matai šalia tavęs vykstančius negerus dalykus, o solidarumas  – vis gi yra jėga.

Bozeman drops password requirement – Montana’s News Station – Fair. Accurate. To the Point. -

Panašių įrašų nėra.

cc jbeauchamp

Taip norėjosi sušukti, kaip perskaičiau straipsnelį apie reikalavimus norintiems įsidarbinti Bozemano (JAV, Montana) miesto įstaigose. Aišku, dabar tikrai jau nieko nestebina kai darbdaviai apie būsimus darbuotojus ieško informacijos internete, bet tai ką sugalvojo šio miesto klerkai, mano galva, peržengia jau visas ribas.

Kad daug nesiplėsti, nusakysiu esmę. Iš kandidatų reikalaujama anketoje pateikti visų socialinių tinklų, forumų internetinių svetainių, kur žmogus yra užsiregistravęs, prisijungimo vardus ir slaptažodžius:

“Please list any and all, current personal or business websites, web pages or memberships on any Internet-based chat rooms, social clubs or forums, to include, but not limited to: Facebook, Google, Yahoo, YouTube.com, MySpace, etc.,” the City form states. There are then three lines where applicants can list the Web sites, their user names and log-in information and their passwords.”

Koks gi tokio reikalavimo motyvas? Aišku, kaip visada kilnus – užtikrinti visuomenės pasitikėjimą priimamais darbuotojais, siekiant, kad priimti darbuotojai būtų aukštos moralės ir t.t.:

“So, we have positions ranging from fire and police, which require people of high integrity for those positions, all the way down to the lifeguards and the folks that work in city hall here. So we do those types of investigations to make sure the people that we hire have the highest moral character and are a good fit for the City,”

Motyvas kaip ir kilnus iš serijos “visuomenė turi teisę žinoti”, bet paminantis žmonių teises į privatumą, kurias gina tos pačios Montanos valstijos (kaip ir daugumos demokratiškomis save laikančiomis šalių) konstitucija. Tai taip ir belieka dar įteikti jiems raktą nuo savo buto, kad jie bet kuriuo paros metu galėtų pas savo darbuotojus užeiti ir įsitikinti, ar ir namie žmogus yra doras, moralus ir sąžiningas pilietis pagal kažkokių klerkų matavimo skalę. Nors, mano nuomone, visiems tikrai turėtų būti nusispjauti į tai, ką ne darbo metu veikia valstybės tarnautojas, jei jis gerai atlieka savo darbą ir nepažeidžia įstatymų.

Tai va, brangieji, kai nezinau.lt išreiškė tikrai rimtą susirūpinimą dėl LANVA kėsinimosi į mūsų privatumą, kas dar yra tik viso ko pradžia, tai skaitydami straipsnelį galite įsivaizduoti, kas mūsų laukia, jei mes tylėsime ir leisime visam šiam procesui įsibėgėti. Nes tiek valstybės, tiek ir komercinių institucijų noras kontroliuoti žmones visur ir visada yra begalinis, nes taip lengviau valdyti. Tik skirtumas tas, kad vieni tai daro atvirai, niekuo nesidangstydami, kiti, kurie nori prisisegti ženklelį su žodžiu “demokratija”, bando dangstytis tokiais figos lapeliais kaip “visuomenės interesas žinoti”, “kova su terorizmu”, “kova su pedofilija”, “rūpinimasis visuomenės saugumu”, taip toliau ir panašiai. Tai visada suveikia, nes niekas nenori garsiai tam prieštarauti ir būti apkaltinti tuo, kad jie yra viso to blogio šalininkai. Nors šis blogis atsirado tikrai žymiai anksčiau, nei visas šis masinio stebėjimo ir duomenų rinkimo bumas, bet kažkaip buvo su tuo gan padoriai tvarkomasi ir nesigriebiant tokių drastiškų priemonių.

Bozeman City job requirement raises privacy concerns – Montana’s News Station – Fair. Accurate. To the Point. -

Panašių įrašų nėra.

Man kartais atrodo, kad paskutiniu metu jaučiamas kažkoks lengvas pamišimas dėl biometrinių duomenų panaudojimo. Biometriniai duomenys kišami į asmens dokumentus, įvairios technikos gamintojai po truputi pradeda tarpusavyje lenktyniauti kas sukurs įmantresnę autentifikacijos sistemą, kuri naudoja naudotojo biometrinius duomenis. Šiaip nieko nuostabaus, kai elektroninėje erdvėje vis labiau plinta tapatybės vagystės, kai įsilaužimo į sistemas priemones tampa vis gudresnės ir labiau prieinamos. Todėl nemažai yra manančių, kad fiziologinių duomenų panaudojimas autentifikacijos procese gali padėti išspręsti tam tikras saugumo problemas.

Tačiau biometrijos panaudojimas – tai lazda su dviem galais. Tinkamas tokių technologijų taikymas tikrai gali labai sustiprinti saugumo sistemas, o iš kitos pusės – neatsakingas taikymas paverčia jas gan lengvu grobiu. Tad straipsnis apie tai, kad Vietnamo mokslininkams pavyko nulaužti trijų nešiojamų kompiuterių gamintojų sukurtas ir įdiegtas veido atpažinimo sistemas, tikrai nėra pirma ir paskutinė kregždutė šioje padangėje.

Researchers Hack Faces In Biometric Facial Authentication Systems – DarkReading

Panašių įrašų nėra.

Kažkaip beklajodamas po blogosferą užmačiau vieną patarimą dėl privatumo tiems, kas naudojasi Facebook. Tas patarimas apsiriboja tik savo “draugų” sąrašo tvarkymu, tačiau, dėl durnos šio socialinio tinklo sistemos, to visai nepakanka.  Kad bent nors kiek pasitvarkyti savo privatumo reikalus snukiaknygėje, siūlau perskaityti patarimus, nukeliavus pagal žemiau esančią nuorodą.

O šiaip mano patarimas būtų toks: nekišti į internetą to, ko nenorėtumėte garsiai papasakoti visiems realioje viešoje vietoje užlipęs ant bačkos.

10 Privacy Settings Every Facebook User Should Know

Panašių įrašų nėra.

Labai geras sąrašas, kuriame aprašytos pagrindinės informacijos saugos politikos formavimo, proceso valdymo ir palaikymo klaidos ir klaidingos nuostatos.

Keletas dalykų, kurie man tikrai patiko:

"Sukuriamos saugumo politikos, kurių negalite įdiegti" – mano galva, dar blogiau, kai jos įdiegiamos, bet jų niekas nesilaiko.

"Saugumo politikos kuriamos tik tam, kad jas turėti" – ko gero labiausiai paplitęs dalykas.

"Įsivaizduoti, kad saugumo politikos negalioja vadovybei" – jei vadovybė jų nesilaiko, kas tada norės jų laikytis ir kam iš viso jų tada reikia?

"Slėpti nuo auditorių" – šiaip į saugumo auditą žiūriu teigiamai, nes tai padeda išsiaiškinti visas silpnąsias vietas. Jei pradedate slėpti informaciją arba pateikiate netikslią, reiškia viskas daroma dėl varnelės. Nors šiaip, auditas auditui nelygus.

"Leisti antivirusinei apsaugai ar kitoms saugumo priemonėms dirbti ant autopiloto" – kaip pastebėsite, kad tai jau nebeveikia?

"Paskirti ką nors atsakingu už rizikos valdymą ir nesuteikti jam sprendimo teisių" – paprastai tai dar tinka ir nemažai daliai žmonių, kurie, būdami atsakingi už informacijos saugą, tėra instrukcijų rašytojai, bet negali jų įgyvendinti ir kontroliuoti proceso, nes neturi jokių teisių priversti tai daryti.

"Įsivaizduoti, kad tau nėra ko jaudintis dėl saugumo, nes tavo kompanija per daug maža ar nereikšminga" – galima paklausti kitaip: ar tau tavo duomenys yra svarbūs? Jei atsakymas – ne, tai klausimas kam tu suki savo verslą?

Ko gero visi, kas su tuo yra susidūrę, galėtų ką nors pakomentuoti prie kiekvieno punkto.

SANS Internet Storm Center; Cooperative Network Security Community – Internet Security – isc

Panašių įrašų nėra.

Neprastas patarimų rinkinys tiems, kas nori labiau pasirūpinti savo WordPress tinklaraščio saugumu, ir neblogas papildymas jau anksčiau parašytam Audriaus straipsniui.

10 Steps To Protect The Admin Area In WordPress | Developer’s Toolbox | Smashing Magazine

Panašių įrašų nėra.

Tai naujas prisijungimo duomenų vagystės (tai dar vadinama phishing’o atakomis, o konkrečiu atveju – "In-session phishing") būdas, kuris išnaudoja praktiškai visose interneto naršyklėse esančius JavaScript saugumo pažeidžiamumus, kurių pagalba galima sužinoti kokios sesijos vartotojo kompiuteryje yra atidarytos, t.y kokiose svetainėse dabar yra lankomasi.  Jei nustatoma, kad dabar yra prisijungta prie elektroninės bankininkystės, tai iššoka popup langas, kuris sugeneruojamas taip, kad atrodytų kaip iš tos tos banko svetainės ir kuriame gali būti pranešimas apie pasibaigusį sesijos laiką ar dar kas nors panašaus, tačiau visada paprašoma prisijungti iš naujo, lange suvedant prisijungimo duomenis.

Šiaip tokios atakos nėra labai efektyvios, nes tam kad jos būtų sėkmingos, reikia tam tikros situacijos. Pirma, reikia, kad auka būtų prisijungusi prie kokios nors nors jau pažeistos svetainės, kuri jau turi atitinkamą kenksmingą kodą, o antra, kad tuo pat metu kitoje naršyklės kortelėje ar kitame lange būtų prisijungta prie e-bankininkystės svetainės, kurios adresas turi būti kenkėjiškos programos sąraše. Tačiau iš kitos pusės, kadangi jokia tokia programa nėra įkeliama į vartotojo kompiuterį, ją labai sunku aptikti. Dar vienas "privalumas" – nereikia laužtis į gan gerai apsaugotas bankų svetaines. Bet kokiu atveju tai rimtas papildymas tokių atakų arsenale.

Ar galima apsisaugoti nuo tokių atakų?

Galima. Tikrai nenoriu čia rašyti apie visokius naudingus įvairių naršyklių įskiepius, kurie blokuoja iššokančius langus, JavaScript kodus ir panašiai. Sutikime, kad didelei paprastų interneto naudotojų daliai tai yra iš serijos "Kažkur anapus". Tačiau noriu patarti vadovauti viena paprasta taisykle, kurios ir pats visada laikausi:

Jei dirbate su kokia nors e-parduotuve, e-banku ir panašiai, tai visi kiti langai ar kortelės su tuo metu atidarytomis svetainėmis, kurios nesusijusios su pirmosiomis, turi būti uždaryti! Kai susitvarkote visus piniginius reikalus, būtinai uždarykite visas sesijas paprasčiausiai išjungdami savo naršylės programą. Ir tik tada, vėl iš naujo paleidę naršyklę, galite toliau keliauti internete.

New Phishing Attack Targets Online Banking Sessions With Phony Popups – DarkReading

Panašių įrašų nėra.

Objektų sąrašas, kurie dėl įvairių priežasčių buvo pašalinti iš Google žemėlapių.

Blurred Out: 51 Things You Aren’t Allowed to See on Google Maps | Curious? Read

Panašių įrašų nėra.