Nors dar vis ištaikau laiką ir orą pasivažinėjimams ant dviračio, bet mintys vis labiau krypsta link sekančio dviračių sezono. Dėliojasi galimi maršrutai ar perkeliami šiaip metais neįgyvendinti planai. Kas be ko, galvojama ir apie įrangos patobulinimą ar atnaujinimą. Mąstant apie įrangą ir dviračio tobulinimą, kaip ir, ko gero, kiekvienam dviratininkui, iškyla klausimas dėl prisegamų (clipless) pedalų naudojimo.

Nuo pat pradžių su dabartiniu dviračių važinėju su platforminiais pedalais. Tokie buvo ir ant ankstesnio dviračio. Kadaise, labai senai, važinėjau prisisegęs su rusišku turistiniu dviračiu. Tas turėjo dirželiais prisegamus pedalus (toe clips). Ir man patiko, nes kojos neslysdavo nuo pedalų, kas tikrai buvo gerai važinėjant ilgesniais atstumais. Tačiau tai buvo ant asfalto. Bet va su kalnu dviračiu – visai kita istorija. Čia ne tik asfaltas, žvyrkeliai ar miško bei laukų keliukai, bet ir gan sudėtingi takeliai. Be to, dviratis naudojamas ne tik savaitgaliniams pasivažinėjimams gamtoje, bet ir šiokiam tokiam pasportavimui. Todėl ir kyla klausimai ar tikrai man jų reikia.

Bandžiau kažkiek pasiskaitinėti internete, tačiau ten vienareikšmiško atsakymo neradau. Vyrauja nuomonės tiek vieno, tiek kito atvejo naudai nuo gan rimtų, paremtų kažkokiais palyginimais testais ir panašiai, arba iš serijos “PC vs Mac”, “Nikon vs Canon” ir t.t. Be to, pakeliui rasti vaizdeliai su lūžusiais kaulais po pasivažinėjimų su prisegamais pedalais, o ir paties patirti nuotykiai, kai tikrai džiaugiausi, kad kojos neprisegtos, taip pat motyvacijos tokius naudoti tikrai neprideda. Tačiau vis tiek rūpi.

Aiškiai suvokiu, kad gero kalnų dviračio valdymo reikia išmokti su platforminiais pedalais, bet su prisegamais daugelį dalykų padaryti yra lengviau ir paprasčiau. Vienu žodžiu, dilema iš serijos “būti ar nebūti”.

Jei vis gi svarstyklių lėkštė nusvirs prisegamų pedalų naudai, vėl galvaskausmis, o gi kokius pedalus ir batus pasirinkti. Vėl nemažai naršymo internete ir kažkiek pokalbių su turinčiais tokią patirtį. Tad, turint omeny, kad mano kelių sąnariai yra jautrūs, bent jau apsisprendžiau dėl pedalų ir gimė šioks toks sąrašiukas:

1. Time ROC Atac 

Labiau patinka “S” versija, bet labiausiai “Carbon”, kurios jau nėra 2012 metų kataloge, bet dar galima įsigyti internetinėse parduotuvėse:

Čia ir korpusas tvirtesnis, ir atrodo geriau.

2. Time Atac Alium.

Gaminami nuo 2004 metų, bet irgi jau nėra kitų metų kataloge. Praktiškai vienareikšmė nuomonė dėl tvirtumo, patikimumo, ilgaamžiškumo. Minusai svoris ir nėra reguliavimo galimybių, nors klausimas ar to tikrai reikia. Svoris taip pat nėra man labai aktualus, nes tai visiškas mizeris, palyginus su mano paties svoriu, kuris yra šiokia tokia problema.

3. Look Quartz

Lengviausi savo kainos segmente. Juos man rekomenduoja tie, iš ko pirkau savo dviratį. Kliūna, kad nėra reguliavimo galimybės, o ir batų pritaikymas reikalauja daugiau pastangų, nors tai greičiau požiūrio klausimas. Galbūt mano dviračiui labiau tiktų baltos spalvos, tik klausimas kaip jie atrodys po ilgesnės eksploatacijos:

Dar liko apie batus.

Tai tiek klausimų ir pamąstymų šia tema. O jūs rėžkite savo nuomonę, bet ne iš serijos “dauguma ar profesionalai taip daro”. Domina asmeninė patirtis ir pamąstymai.

Panašių įrašų nėra.

…  po įtemptos dienos ar šiaip užėjus norui, įgriūti į minkštą, didelį fotelį su taure gero vyno rankoje. Va šitaip sėdėti besimėgaujant tauraus gėrimo aromatu ir skoniu. Kai atsipalaiduoji ir sulėtėja beprotiškas pasaulio sukimasis,  tada vėl pajauti, kad ,nežiūrint visokių šiknių pastangų, jame vis dar egzistuoja maži ir malonūs dalykėliai, kurie daro gyvenimą maloniu. Po tokios terapijos tikrai pasijuntu visokeriopai geriau ir vėl galiu pasinerti į tą beprotiškai besisukantį, tiksintį viso pasaulio laikrodžiais, sūkurį, kurį mes vadiname gyvenimu.

P.S. Tai nėra tikėtina alkoholio reklama, “siejanti alkoholio vartojimą su fizinės būklės pagerėjimu, su gydomosiomis savybėmis, pateikianti neteisingą ir (ar) klaidinančią informaciją apie alkoholinius gėrimus“, o tik mano asmeninė nuomonė. Tad, ponai valdininkai, jei visgi norite lipti ant bačkos ir rodyti tautai savo durnumą, savo raštus visgi siųskite registruotu laišku, o ne elektroniniu paštu, nes ten visas man atkeliaujantis briedas net neskaitant metamas į “Junk” katalogą, kur jam ir vieta.

Panašių įrašų nėra.

Mėgstu rudenį. Ypač kai jis saulėtas ir spalvotas. Patinka, kai jis atkeliauja į miestą ir tada galima einant šiurenti braukiant kojomis per nukritusius lapus. Bet mieste gyvena ir jo priešai, kurie pastoviai ir stropiai stengiasi tuos lapus sugrėbti ir sukrauti į maišus. O galėtų nors kuriam laikui jų neliesti.

Panašių įrašų nėra.

Jau kuris laikas blogosferoje stebiu kylančią savotišką bangą. Visi kažko sujudo, kažkur pradėjo skubėti. Ir nieko nuostabaus, nes virtualaus pasaulio horizonte patekėjo nauja žvaigždė – Google Plus socialinis tinklas, kuri grasina užgožti visas kitas. Visas šis ažiotažas man jau kažkur girdėtas ir matytas. Dar ne per seniausiai viskas panašiai sukosi apie snukiaknygę (Facebook), o laikantys save besidominčiais IT ir šiaip protingesniais už kitus, skubėjo ten registruotis pirmieji. Po kiek laiko ta kryptimi pajudėjo ir likusi masė. Dabar atsirado naujas bezdžionynas, oi, t.y naujas socialinis tinklas ir dar su Google brendu, tad kyla nauja isterijos banga ir visi lapatoja ten. O juk marketingo prasme iš ties padaryta gudriai, norint ten patekti pirmiems, reikia pakvietimo (sena Google taktika).  Kai atsiras koks kitas kokio garsaus brendo analogiškas žaisliukas, visos beždžionėlės vėl pakuosis daiktus.

Kaip sakoma, nieko nėra amžino, bet istorija sukasi ratu, o tiksliau spirale .

Panašūs įrašai:

1. Google apsigyvens ir Lietuvoje?
2. Flickr nuotraukų geožymėjimas su Google Earth
3. Fotografijų žemėlapis

Ar kito kokio mažiuko miesto automobiliuko? O gi todėl, kad tai tiesiog pavojinga gyvybei. Ir ne todėl, kad tokie mažuliai yra nesaugūs, o todėl, kad mūsų keliuose, miestų gatvėse tiesiog geometrine progresija daugėja vairuojančių nemokšų, žioplių ir šiaip dundukų. Vienas toks šiandien ryte, nesugebėjęs sukdamas dešinėn ne tik kad pasižiūrėti, ar kas neatvažiuoja tiesiai degant žaliam šviesoforo signalui, bet ir pataikyti į dešinę juostą, “papuošė” mano Alfos dureles įbrėžimu. Man paprasčiausiai pasisekė, kad važiavau antra juosta, bet kadangi priešpriešinė juosta buvo užimta, visiškai išvengti lengvo kontakto nepavyko. Įbrėžimas nelabai baisus ir lengvai sutvarkomas, bet nuotaika tai sušikta ir aš esu piktas. Gerai, kad nelipau aiškintis, nes vienintelis dalykas, kuris, mano galva, išgydo nuo tokio visiško žioplumo, tai davimas į snukį.

Šiaip jau kurį laiką dairausi kito automobilio, kuris labiau tiktų mano poreikiams. Akys krypsta į crossover’ius ar visureigius. Bet va po tokių nuotykių, man vis labiau patinka dideli visureigiai, “papuošti” rimtais saugos lankais. Tada, manau, jam būtų pasisekę, kad šiandien per sankryžą važiavau antrąją juosta.

Panašių įrašų nėra.

Norint sukurti įstabius dalykus reikia atlikti paprastus, nuobodžius, bet būtinus darbus.

Panašių įrašų nėra.

Pagaliau namie. Tiksliau grįžau jau šeštadienio vakare.

Kol buvau Berlyne, praktiškai buvau visai atitrūkęs nuo to, kas darosi Lietuvoje. Sėdėti internete praktiškai visiškai nebuvo laiko nei konferencijos metu, nei tuo labiau vakare. Na nebent retkarčiais perskaitydavau el. paštą ar pabendraudavau su artimaisiais ar bendradarbiais. Vienu žodžiu, visiškas atotrūkis nuo lietuviškos informacinės erdvės ir blogosferos. Jau sėdėdamas lėktuve, kuris skrido iš Rygos į Vilnių, paėmiau pavartyti porą lietuviškų laikraščių, bet tuoj pat to pasigailėjau. Tas pats per tą patį, kas buvo ir prieš savaitę. Numečiau tuos popiergalius taip, tarsi į rankas būčiau paėmęs kažką šlykštaus. Pasirodo, kad pakako tik savaitės pabūti kitur ir įdomiai bei naudingai praleisti laiką, kad kitaip pradėtum žiūrėti į tai, apie ką ir kaip rašoma. Paklausite o kaip buvo prieš kelionę? Tikriausiai buvau pripratęs prie to viso fono, tarsi buvau įgijęs savotišką imunitetą. Vėl prisėdęs prie kompiuterio namie, tuoj pat atsikračiau visais susikaupusiais RSS skaityklės įrašais apie politiką ir tais, kurie prenumeruojami iš lietuviškų portalų. Perskaičiau tik tai, kas naujo prirašyta mėgstamuose tinklaraščiuose.

Tai tokie tie pirmieji įspūdžiai po savaitės buvimo svetur. O dabar bandau kažkiek susidėlioti į savotiškas lentynėles visą tą nemažą kiekį Tech-ed’e gautos informacijos. Aišku, kad reikės dar grįžti prie sukauptos medžiagos, o taip pat reikės dar ir parsitempti likusių seminarų kuriuose nepavyko sudalyvauti arba jie vyko tuo metu, kai buvau pasirinkęs kitą, tuo metu man atrodančią svarbesnę temą, medžiagą. Kas be ko, taip pat dar reikia sutvarkyti ir visą foto medžiagą. Bet tai bus truputi vėliau. Na o šiandien mėgaujuosi tuo, kad niekur nereikia lėkti, dar ir dar kartą perplanuoti savo tvarkaraštį ir keliauti po didžiulį konferencijų centrą, kuris į savaitės pabaigą pradėjo mane rimtai užknisti.

Taigi, dar bus ir apie Microsoft Tech-ed Europe 2009 bei, savaime suprantama, ir nuotraukų.

Panašių įrašų nėra.

Paskutiniu metu jaučiuosi tarsi nešamas kalnų upės srovės. Darbas su visokiais susitikimais, konsultacijomis, visokie asmeniniai ir ne tik reikalai, suryjantys visą laisvą laiką. Todėl atsirado toks stiprus noras vėl neskubant pasivaikščioti parko rudeniu taku, velkant kojas per lapus:

Paspoksoti kaip kaip žiba auksiniai lapai:

Arba patraukti paskui saulę į žaidimų aikštelę:

O reikia visai nedaug, tik truputi laisvo laiko…

Panašių įrašų nėra.

Pas visus gyvenime būna tam tikrų pilkų momentų, tik vieni moka su tuo susitvarkyti, kiti – ne.

Jei jums negaila kokių 10 minučių, pasižiūrėkite ir būtinai iki galo. Tikiuosi tikrai neliksite nusivylę. Man patiko.

Pilno vaizdo dydžio versija

Zack Arias – Atlanta based editorial music photographer » Transform :: A short film for ScottKelby.com

Panašūs įrašai:

1. Skaitalas fotografuojantiems #2
2. Skaitalas fotografuojantiems #1

“Pradžioje tu geri su gerbiamais žmonėmis…

Po to su nelabai gerbiamais…

Galiausiai tu geri su visai negerbiamais žmonėmis, bet tu juos gerbi vien už tai, kad jie neatiminėja iš tavęs stikliuko.”

Dugnas?

Pagalvok…

P.S. Šias mintis nugirdau laidoje apie Visockį. Užkabino.

Panašūs įrašai:

1. Kai mintys kažkur kitur