Barcelona

EveryTrail – Find the best hikes in California and beyond

Lauke šalta, tad visai nesinori kišti nosies į lauką. Tačiau labai smagu prisiminti keliones į tuos kraštus, kur ir vėlyvą rudenį būna šilta. Viena tokių vietų – gražuolė Barselona. Ten būta ne vieną kartą, bet pirma pažintis visada įsimenama labiausiai. nors su savo mažyliu Canon net fotografuoti kaip reikiant nemokėjau.

Jei nepatinka mažos nuotraukos, atrinktas nuotraukas galite pažiūrėti didesniame formate iš Flickr kolekcijos:

Vieno iš apsilankymų metu po miestą vaikščiojau su video kamera. Jei netingėsiu, tai gal kada nors tą medžiagą sumontuosiu ir parodysiu.

Panašūs įrašai:

1. Kelionių archyvai–Sigulda
2. Kelionių archyvai–Čekijos pilys 2007
3. Kelionių archyvai–Kuldiga, Venspilis, Jūrmala

Nieko nesimato? Manau. Tad spauskite ant paveikslėlio ir pamatykite kaip atrodo mano 2011-ų metų dviračio sezonas.

Tai kiek gi čia “prisukta”? Nei daug, nei mažai – 1028.6 km. Jei palygintume su ankstesnių metų sezonu, tai būtų  beveik tris kartus daugiau. Kuo gi dar, apart atstumo, šis sezonas skiriasi nuo ankstesnio? Jei palyginsime paveikslėlius, pamatysime iš karto – geografija. Aišku, kaip ir tada, didžioji dalis kilometrų yra prisukta važinėjant aplink namus, bet buvo aplankyti ir kiti gražūs Lietuvos kampeliai.

Kas labiausiai įsiminė?

Pirmiausia kalvotoji Žemaitija, su savo nuostabiais piliakalniais ir kalvomis. Iš ten Žmogutis parsivežė ne tik malonius įspūdžius, bet ir “Medvėgalio sindromą”, kurį jaučia iki šiol. Jūs irgi jaustumėte, jei nusiverstumėte nuo dviračio ant žvyrkelio belėkdami didesniu nei 40 km/h greičiu, o paskui du trečdalius trasos pramintumėte iki kraujo nubalnotomis kojomis ir su praskelta lūpa. Man tik belieka pagarbiai nukelti šalmą prieš tokį charakterį. Crazy buvo ta kelionė, sumąstyta beveik ekspromtu, kai vidury dienos staigiai viską susikrauni į automobilį, po to leki 200 km iki vietos, pasivažinėji dviračiais su va tokiais nuotykiais ir vakare laimingas grįžti namo. Už tai ir įsiminė ilgam.

Kamastos žiedas. Vėl nuostabūs vaizdai, karštis ir daug uodų Vilkaraisčio žiede bei fantastiškas poilsis “Obuolių salos” kempinge. Ko dar reikia nuostabioms vasaros atostogoms?

Aplink Lakajus. Dideli, gražūs ežerai ir viskas tuo pasakyta.

Lobių paieška ir žūtbūtinis mūšis su uodais Aukštaitijos nacionaliniame parke. Ar reikia dar komentarų?

Pažintis su Dzūkija ir Sūrininkų namais – buvo smagu ir net labai skanu. Reikės būtinai ten dar kartą apsilankyti.

Ir kaip gi čia nepaminėti paties ilgiausio šio sezono maršruto – kelionės į Balingradą, kur grįžtant teko bėgti nuo audros su žaibais.

Tikriausiai kiekviena to sezono išvyka yra verta paminėjimo, nes tai kas kart buvo nuotykis, po kurio noras lipti ant kalnų dviračio buvo vis didesnis. Ir žinote ką? Man vis dar negana .

Panašūs įrašai:

1. Dviračiai ir sūriai
2. Surasta pradžia
3. 2011-ieji mano nuotraukose

Kokia pradžia? Štai ta, kurią jūs matote nuotraukoje. Tai ne šiaip sau dar vienas miško keliukas (kad ir su tilteliu per upelį) iš beveik nesuskaičiuojamos daugybės miško keliukų ir takelių, kuriais esu pravažiavęs dviračiu ar praėjęs pėsčiomis bei prie progos nufotografavęs, Tai, galima sakyti, bent jau man ir šiam tinklaraščiui yra savotiškai istorinė vieta (ar atskaitos taškas, jei norite), kurios net nesitikėjau kada nors vėl atrasti ir pamatyti.

Kadaise, kažkur prieš porą metų, kartu su Žmogučiu besivažinėdami dviračiais atsitiktinai suradome šią vietą. Ir būtent tada,  ir kaip tik čia man toptelėjo į galvą viena mintis. Tada ir buvo sumąstyta, kad būtų gerai ne tik aprašyti savo keliones ar išvykas, iliustruojant jas nuotraukomis, o dar ir įrašyti GPS duomenis, kad tai būtų galima atvaizduoti žemėlapyje. Ir ne tik atvaizduoti patį maršrutą, bet ir prie jo “prikabinti” nuotraukas (kaip tada pasiūlė vienas iš komentatorių), kad matytųsi, kurioje maršruto vietoje nufotografuotas vienas ar kitas vaizdas. O jei dar tokį maršrutą tinklaraščio skaitytojai galėtų atsisiųsti sau į kompiuterį ar tiesiai į savo navigatorių ir juo pasinaudoti savo kelionėms? Būtų tikrai nuostabu, ar gi ne taip?

Ir štai , prabėgus dvejiems metams, aš visiškai atsitiktinai vėl atsidūriau priešais šį tiltelį.  Kaip ir tada, šiandien aš išlėkiau ant dviračio nieko iš anksto neplanavęs, tik buvo noras prasimankštinti ir “pagaudyti” kokių nors rudeninių vaizdų. Todėl važiavau atsitiktinai pasirinkęs kryptį link Tapelių ežero (tada ieškojome keliukų link Balsio ežero), o atgal sukau ten, kur man labiau patiko. Svarbu, kad tai būtų greiti miško keliukai ar vingiuoti siauri takeliai, kur reikėtų pasistengti. To reikėjo norint palaikyti šilumą, nes diena, nežiūrint švysčiojančios saulės, buvo tikrai žvarboka. Viskas beveik buvo kaip prieš du metus, tik savotiškai atvirkščiai. Tą kart pro čia keliavome pirmyn, šiandien aš pro čia myniau atgal. Tada buvo pavasaris, dabar – ruduo. Tada malėmės po keliukų labirintą sukdami kur mums patiko be didelių šansų vėl tai pakartoti, dabar aš dariau tą patį, tik kiekvieną mano žingsnį fiksavo stropus dviračio borto kompiuteris, todėl vėl tai pakartoti aš galėsiu bet kada, kai tik to panorėsiu (kaip, beje, ir jūs):

Around Tapeliai lake

EveryTrail – Find trail maps for California and beyond

Šio įrašo galbūt irgi nebūtų, jei vėl atsitiktinai nebūčiau atsidūręs prieš jau kartą įveiktą kliūtį, kuri buvo neįveikiama motociklininkui:

Tik šį kartą aš kitoje tos kliūties pusėje. Kas nors, tikintis Apvaizda, sudėjęs aukščiau išdėstytus faktus, galėtų pasakyti, kad užsidarė savotiškas ratas. Tačiau viskas šiame pasaulyje sukasi savotišku ratu: Žemė sukasi aplink savo ašį, dieną keičia naktis, keičiasi  ratu ir metų laikai. Ir visai tikėtina, kad ir vėl kokį rudenį aš pro čia minsiu ant dviračio beieškodamas smagių, po ratais šiugždančiais labais nuklotų miško takelių, kaip šis prie Juodžio ežero:

Ir vėl sustosiu prie Tapelių ežero, kad pailsėti ir nufotografuoti jo rudeninį grožį:

Nes juk niekada nežinai, kur atsidursi, kai vėl Apvaizda sugalvos uždaryti kokį nors ratą .

Panašūs įrašai:

1. Penkių ežerų maršrutas
2. Penkių ežerų maršrutas 2
3. Gėlos trasos juodraštis

Czech castles 2007

EveryTrail – Find trail maps for California and beyond

Be visokių ten pamatytų grožybių dar įsiminė karštis ( 36 – 39 laipsniai šilumos). Tačiau dabar, žiemą, tai net gi visai malonus prisiminimas.

Kadangi toje kelionėje pagrindinis fotografas buvo žmona, tai ir atsiminimus pradėsime nuo jos pasakojimo:

http://negeraine.wordpress.com/2007/07/29/cekijos-pilys/

Bei nuotraukų albumo:

http://cid-b220b24f1fae5965.photos.live.com/play.aspx/%C4%8Cekijos%20pilys%202007-07

Maniškis pasakojimas prasideda nuo čia (o ten toliau iš eilės):

http://mariukasmvh.wordpress.com/2007/07/14/cekijos-pilys/

O čia didesnio formato nuotraukos, kurias, žmonai leidus, kiek paredagavęs ir sužymėjęs, priglaudžiau savo nuotraukų saugykloje:

http://www.flickr.com/photos/mariukasm/sets/72157626076035566/show/

Panašūs įrašai:

1. Kelionių archyvai–Kuldiga, Venspilis, Jūrmala
2. Kelionių archyvai–Sigulda
3. Office 2007 Enterprise pamokos OneNote užrašų knygelėje

Kuldiga, Venspilis, Jūrmala

EveryTrail – Find trail maps for California and beyond

Keistas buvo tas Joninių savaitgalis Latvijoje, bet vis tiek smagu prisiminti. Tuo pačiu ir perpublikuotos nuotraukos.

Kuldiga:

Venspilis:

Panašūs įrašai:

1. Kelionių archyvai–Sigulda
2. Kelionių archyvai–Čekijos pilys 2007
3. Kelionių archyvai–Dubingiai

Sigulda, Krimulda, Turaida

EveryTrail – Find trail maps for California and beyond

Berašant apie MariukasM.LT kelionių ir išvykų atsiradimą pagalvojau, kad gerai papildyti maršrutų kolekciją ankstyvosiomis kelionėmis ar išvykomis, kurios kadaise buvo aprašytos senajame tinklaraštyje, o nuotraukos neturėjo georeferencinių žymų. Todėl kilo mintis, kad galima tokias nuotraukas sužymėti rankiniu būdu, o iš jų sukurti maršrutą, kokį ir matote žemėlapyje. Aišku, kad tai ne įprasta maršruto linija, o tik nuotraukų taškai, tačiau visa tai “pergrojus”, galima pamatyti ir maršrutą. Be abejo, sužymėtos ne visos nuotraukos, o tik tos, kurios pažymi svarbų kelionės tašką, be to, jos dar ir truputi pakoreguotos, nes tada dar nelabai rimtai buvo domimasi fotografija. Pradžiai viena tokia savaitgalinė kelionė į Siguldą:

Kelionė į Siguldą | MariukasM virtual home ir senasis nuotraukų albumas

O kaip jums tokia idėja ir ar verta tai tęsti?

P.S. Aišku, kad galima kai kurias vietas aplankyti iš naujo, bet kai kurios ir liks tik kelionių archyvuose.

Panašūs įrašai:

1. Kelionių archyvai–Čekijos pilys 2007
2. Kelionių archyvai–Kuldiga, Venspilis, Jūrmala
3. Kelionių archyvai–pasivaikščiojimas Rumšiškėse

Žiema – tai tikrai ne tas metas, kai MariukasM ir Co. mėgsta keliauti.  Aišku, barsuko režimas kartais taip užknisa, kad neapsikentus retkarčiais surengiama kokia išvyka ar šiaip išlendama į lauką su fotoaparatu. Šiaip šis metų laikas labai tinkamas paprasčiausiai atsipūsti nuo bastymosi, nes jei tokių pertraukų nebūtų – tai pataptų rutina ar pareiga dėl tinklaraščio ir netektų savo žavesio. Bet ar tai reiškia, kad šitame fronte žiemą nieko nevyksta? Tikrai ne. Man žiema yra labai geras metas, kai galima ramia apmąstyti kur, kodėl ir kaip aš noriu nukeliauti, ką noriu pamatyti ir patirti. Taigi, tai yra tas metas, kai gimsta naujos idėjos kelionėms ar išvykoms bei jų maršrutai. Tai vyksta ir sezono metu, bet tada procesas yra labiau spontaniškas. O dabar netgi turiu laiko ir jums papasakoti kaip visas šis procesas vyksta.

Taigi, norint įdomiai ir smagiai keliauti, pradžiai reikia sugalvoti kur ir ką nori pamatyti bei patirti. t.y reikia pačios kelionės idėjos, temos ar tikslo. Kai tai yra žinoma, visa kita yra jau techninis dalykas. Man tokios idėjos kyla remiantis tuo, kuo MariukaM ir Co. domisi. Tai ir lemia, kad beieškant skaitalo dominančiomis temomis, gimsta ir kelionių bei išvykų idėjos arba, kitaip tariant, tikslai. Savaime suprantama, kad su laiku susikaupė šioks toks tam tikslui tinkamų naudingų interneto nuorodų sąrašas. Tačiau, prieš dėliodamas kokius nors sąrašus, noriu pasakyti, kad idėjų kelionei ar trumpai išvykai galima pasigauti bet kur. Tai gali būti atsitiktinai perskaitytas koks nors straipsnis, kažkas nugirsto per radiją ar televizorių, atsitiktinai į rankas papuolęs koks nors lankstinukas, brošiūra ar nuotrauka. Šiuo atveju informacijos šaltiniu gali būti bet kas, pradedant įvairiomis masinės informacijos priemonėmis, jūsų skaitomais specializuotais leidiniais, baigiant tinklaraščių srauto agregatoriais ir nuotraukų talpyklomis bei internetiniais forumais. Pagaliau galima paklausinėti draugų, kaimynų, šeiminykščių. Galite tikrai nustebti, jei kuris prisimins kokią įdomią vietelę, apie kuria nešino jokie rašytiniai šaltiniai. Svarbiausia, kad akys ir ausys būtų atviros jūs dominančiam informacijos srautui. O dabar sąrašas (idėjoms, bet kai kurios nuorodos tinka ir planavimui)  ir, kad perdaug neišsiplėsti, pradžiai apsiribokime Lietuva:

• http://www.mytrips.lt/ – kelionių pasakojimai ir nuotraukos. Čia mane labiausiai domina maršrutai. Be atskiru žmonių, čia maršrutus deda ir turizmo informacijos centrai, parkai ir pan.
• http://www.tpl.lt/turizmas/lankytinos-vietos/ – lankytinos vietos iš turizmo po Lietuvą svetainės. Ilgas sąrašas, vertas pavartymo.
• http://www.lietuvosmarsrutai.eu/ – čia mane domina ne maršrutai, o žemėlapis su įvairiais kultūrinio, istorinio paveldo bei gamtos objektais, po kurį retkarčiais mėgstu panaršyti bemąstydamas kur čia patraukus;
• http://www.musupaveldas.lt/lt – čia galima ne tik panaršyti pagal regionus ir paveldo tipus, bet ir rasti naudingos informacijos apie dominantį objektą;
• Lietuvos nacionaliniai parkai;
• Lietuvos regioniniai parkai;
• Biosferos rezervatai – čia kol kas tik Žuvinto rezervatas, bet gal su laiku sąrašas ir keisis;
• VU žygeivių klubas – daug kelionių pasakojimų ir įspūdžių;
• Geocaching.com – populiarus slėptuvių paieškos žaidimas. Čia taip pat mėgstu panaršyti po žemėlapį. Kai kurie lobiukai būna paslėpti tikrai įdomiose vietose.

Dalinimosi maršrutais portalai – čia yra kitų dalyvių įrašyti įvairūs maršrutai, kuriuos galima surūšiuoti pagal tipą, šalį ir atsisiųsti tiesiai į savo navigatorių:

• http://www.2trip.lt/ – lietuviškas projektas;
• http://www.bikely.com/ – didžiąja dalimi čia yra dviračių maršrutai;
• http://www.everytrail.com/ – čia dedu savo įrašytus maršrutus;
• http://www.gpsies.com;
• http://www.wikiloc.com

Taigi, dauguma šių nuorodų tinka ne tik kelionių idėjų generavimui, bet tinka ir planavimui. Kai kur yra vienokiu ar kitokiu būdu pateikti jau paruošti maršrutai. Asmeniškai aš, pradedu nuo žemėlapio. Tai Google Earth ar BaseCamp programos mano kompiuteryje. Paprasčiausiai mėgstu naršyti po žemėlapį ir svajoti. Nuo to prasideda sumanymai, kurie vėliau įgyja jau konkretų pavidalą, o galiausiai virsta konkrečiu maršrutu navigaciniame kompiuteryje.

Jei jums tai įdomu, papasakosiu sekančiuose įrašuose.

Panašūs įrašai:

1. Nemuno kilpų maršruto žemėlapis
2. Fotografuoji? Žinok savo teises!

Atvirai sakant, visą šį ilgąjį savaitgalį mes pratinginiavom. Na gal ne visiškai, nes teko tvarkyti sodą, kuris per šį lietaus laikotarpį gerokai apžėlė. Tuo pačiu kažkiek pradėjau tvarkyti ir savo video archyvą. O jame radau šį, prieš tris metus sukurtą, trumputį videoklipą, kuris buvo skirtas mano senam tinklaraščiui. Jis buvo sukurtas kaip tik tada, kai mes jau buvom pagavę didelį kablį savaitgalio išvykoms po Lietuvą, o likusios kelionės įgavo aiškiai pažintinį pobūdį. Tokios medžiagos yra dar kažkiek, o gal verta ir toliau filmuoti išvykas ir šalia nuotraukų pateikti tokius video klipus ar reportažus?

Panašūs įrašai:

1. Prelomciškės kalvomis
2. Prasiblaškymas #2
3. Dūkštos ąžuolyno pažintinis takas

Na štai, atėjo laikas ir mano pažadėtam desertui. Schloss Charlottenburg arba Charlottenburg’o rūmai – didžiausi Berlyne esantys rūmai. Patys suprantate, kad tikrai negalėjau praleisti progos nors trumpam ten užmesti akį. Taigi, didžiąją savo priešpaskutinės viešnagės Berlyne dienos dalį praleidau būtent čia, vaikštinėdamas aplink rūmus ir po parką. Kai paskutiniame įraše apie Berlyną prie paskutinės nuotraukos kalbėjau apie vaizdą, esantį man už nugaros, galvoje turėjau štai ką:

Tai taip vadinamas naujasis rūmų fligelis arba sparnas, arba trečdalis visų rūmų. Tad tik išlipęs iš autobuso stotelėje ir pamatęs tokį vaizdą, tesugebėjau pasakyti “ot tu…” (gerai jau, nesakysiu, kas man išsprūdo) ir išsitraukiau fotoaparatą. Ir dar oras tuo metu buvo kaip pagal užsakymą.

O čia kiek padidintas vaizdas:

Supratau, kad jei eisiu žioplinėti į vidų, čia užtruksiu visą dieną, o mano planuose dar buvo ir dieninis pasivaikščiojimas po miestą. Todėl tik trumpam kištelėjau nosį į vidų pro vieną iš įėjimų…

…kur parduodami bilietai į rūmų ekspoziciją ir yra savotiška, bet gausi suvenyrų parduotuvė. O toliau patraukiau išilgai pastato link centrinės rūmų dalies (pati pirmoji šio įrašo nuotrauka) vartų:

Centrinėje rūmų dalyje buvo karaliaus Fridricho I apartamentai, o dabar ir kieme stūkso pastatytas jam paminklas:

Jei patys rūmai nestokoja prabangos, tai ir tvora dekoruota atitinkamai:

Eidamas palei pastatą pakeliui užtikau gan rudeniškai – romantiškai atrodantį kampą:

O už šio kampo toliau buvo paskutinis rūmų trečdalis – didžioji oranžerija:

Pražygiavęs ir šią dalį bei pasukęs aplink rūmus, pagaliau pasiekiau parko pradžią, kuris mane iš karto patraukė savo vėlyvo rudens spalvomis:

Bet prieš panerdamas į šį grožį, dar prasiėjau išilgai galinės rūmų dalies, besižvalgydamas į skulptūras ant stogo:

Pačiame sode vyko rudeniniai tvarkymo darbai, todėl jūsų dėmesiui tik viena iš klombų arba, kaip pasakytų Grumlinas, raštai ir pavidalai:

Sodo arba tiksliau rūmų galinio kiemo paradinės dalies gale yra nemažas vandens tvenkinys, o prieigą prie jo puošia va tokie parko “berniukai”:

Vos prisėdus ant prie pat vandens esančio suoliuko, tuoj pat prisistatė vietinis smalsuolis:

O prie kranto tuoj pat pradėjo švartuotis nemažas būrys vietinės faunos atstovų, o pats drąsiausias dar ir papozavo:

Kitoje šio nediduko ežerėlio ar tvenkinio pusėje užmačiau tiltuką, nuo kurio šiaip jau turėtų gražiai atsiverti visas rūmų vaizdas. Todėl neskubėdamas patraukiau link jo  aplinkinėmis rudeninio parko alėjomis palei rudeniškai tamsaus vandens kanalus:

Arba saulės nutviekstais takeliais, kurių vienas man pasirodė kažkur matytas:

Visame parke pačiose jaukiausiose vietelėse pristatyta suoliukų…

…kur taip ir maga prisėsti ir kokią valandėlę pasidžiaugti aplink tvyrančia gražia gamta ir pasigrožėti saulės šviesoje spindinčiomis šakomis ir žaižaruojančiais rudeniniais lapais:

Parke yra keletas pastatų, tokių kaip mauzoliejus, kuris tuo metu buvo restauruojamas ir praktiškai neprieinamas bei Belvederio namukas:

Taip bevaikštinėdamas pasiekiau ir anksčiau užmatytą tiltuką:

Kaip ir spėjau, nuo čia rūmai atsiveria visu gražumu:

Kol slampinėjau ir grožėjausi vaizdais, dangus pradėjo niauktis. Todėl dar paskutinį kartą užmečiau akį į Schloss Charlottenburg…

ir nuskubėjau į autobuso stotelę, kad dar spėčiau prieš lietų kažkiek pasivaikščioti po Berlyną. O kaip man sekėsi ir ką dar tą dieną pamačiau, jūs jau žinote.

Šiaip man šitoje vietoje labai patiko ir liko patys geriausi bei šilčiausi prisiminimai. Kas dar įsiminė? O gi tai, kad parke net ir darbo dienos pirmoje pusėje čia pilna žmonių. Vieni čia vaikšto su vaikais, kiti – su savo augintiniais. Dar vieni čia ateina pasimankštinti, o tarp tokių ir nemažai garbaus amžiaus žmonių. Visiems čia užtenka vietos, o ore tvyro savotiška draugiškumo ir atsipalaidavimo atmosfera. Tai ir paliko man didžiausią įspūdį.

Štai ir viskas. Parodžiau viską, ką nuveikiau ir pamačiau per šią savo kelionę į Berlyną. Gaila, kad neturėjau pakankamai laiko pasidairyti po miestą daugiau, aplankyti rūmus ir muziejus. Tačiau iki Berlyno ne taip jau ir toli, net gi keliaujant automobiliu. O kodėl gi ne ?

P.S. Kaip visada, visas nuotraukas ir dar didesniu formatu galite pamatyti albumo peržiūroje.

Panašių įrašų nėra.

Vakarinio pasivaikščiojimo vaizdus jau matėte, o dabar pagaliau atėjo eilė ir dieninio pasivaikščiojimo užfiksuotiems momentams. Praktiškai pasisekė, kad konferencijoje mano tvarkaraštis susiklostė taip, kad galėjau beveik visą dieną skirti pasižvalgymui po miestą. Tai, ką pamatysite šiame įraše, yra, galima sakyti, antroji to pasivaikščiojimo dalis. Pirmoji, mano galva, yra verta atskiro įrašo, kurį aš pasilikau kaip savotišką pasakojimo apie kelionę į Berlyną desertą. Tačiau grįžkime prie  šios dalies.

Manasis susidarytas sąrašas tų dalykų ir vietų, kurias aš norėjau tą dieną aplankyti bei judėjimo maršrutas vėl mane sugražino prie Brandenburgo vartų Paryžiaus aikštėje (gal ir taip verčiasi Pariser Platz?), kurie šį kartą jau nebebuvo aptverti, todėl visa erdvė aplink juos buvo užpildyta turistų ir besistengiančių iš jų uždirbti žmonių:

Atvirai pasakius, visa ta aliuzija į Berlyno sienos laikus man jau buvo gan įkyrėjusi, todėl nevalingai visus ten buvusius gatvės artistus palyginau su matytais Barselonoje ir nusprendžiau, kad šiems paprasčiausiai trūksta fantazijos.

Kad ir kaip romantiškai beskambėtų Pariser Platz ar Unter den Linden – gatvės, kuri laikoma viena gražiausių Berlyne, pavadinimai, tačiau centro modernizavimas, ten vykstantis intensyvus eismas visiškai nesiderino su aikštėje stovinčiomis karietomis:

Jei galvojate, kad aš per daug priekabus ir kad tai skirta turistams, tai pasakysiu tik tiek, kad ten būnant, tiesiog fiziškai jauti, kad Berlynas yra labai judrus šiuolaikinis miestas, ir tokie dalykai man paprasčiausiai iškrenta iš konteksto. Bet čia tik mano nuomonė, kuri dar nereiškia, kad man ten nepatiko.

Praktiškai pasakojimą pradėjau nuo pabaigos. O toje vietoje atsidūriau jau ganėtinai nusivaręs, todėl įsitaisiau ant suoliuko ir paprasčiausiai stebėjau aplink vykstantį gyvenimą. Vienas iš dalykų, kuris labiausiai traukė praeivių dėmesį ir džiugino ten lakstančius vaikus – vėjo pakavimas arba, kitaip tariant, didelių muilo burbulų leidimas į orą:

Besėdėdamas ant suoliuko supratau, kad mano sėkmė čia ir baigiasi, nes jei dienos pradžioje oras buvo nuostabus, tai grįžus į centrą buvo jau apsiniaukę, o po to dar pradėjo ir lyti. Todėl, vietoj pasivaikščiojimo Unter den Linden  gatve iki Alexanderplatz, teko šokti į autobusą. Nuvažiavus iki dar vienos vietos, kurią norėjau aplankyti, reikalai nei kiek nepagerėjo. Lietus kuo toliau, tuo labiau lijo, o dar pradėjo temti. O šiaip jau ko daugiau tikėtis iš rudenio? Kaip ten bebūtų, bet nemažai dalykų liko kitam kartui.

Kad nebaigti šia ne visai linksma gaida, keliaukime savotiškai laiku atgal. Beeidamas link Brandenburgo vartų, vėl apsukau aplink Reichstago rūmus (jie paprasčiausiai buvo pakeliui):

Padariau savotišką atradimą: norinčių patekti į Reichstagą eilė praktiškai visada buvo vienodo ilgio, nepriklausomai nuo to, ar tai diena, ar vakaras. Rūmų lankymo organizavimas man priminė savotišką, vokiškai tiksliai veikiantį konvejerį.

Bevaikštinėjant tomis vietomis, kur kadaise stovėjo Berlyno siena, galima pamatyti kaip ir savotiškus to meto aukų atminimo paminklus:

Kaip jau minėjau, vokiečiai tikrai stengiasi, kad paskutinio pasaulinio karo pamokos ir jo aukos niekada nebūtų pamirštos. Tačiau tai galima padaryti tikrai savotiškai ir įdomiai. Holokausto aukų atminimo stela:

Toks savotiškas labirintas. Prie jo yra net gi akmuo su perspėjančiais užrašais, kad jame reikia elgtis atsargiai.

Dar vienas savotiškas paminklas – Kaiser-Wilhelm-Gedächtnis-Kirche, kuri yra tarsi simbolis to, kad karo atminimas yra svarbus, bet šalis prisikėlė ir toliau juda pirmyn:

Šios bažnyčios nuotrauka daryta kiek anksčiau, bet čia tiko prie konteksto. Gi ne būtinai viskas turi būti išdėstyta chronologiškai, ar ne ?

Dar vienas paminklas, menantis garsius vokiečių tautos žmones – paminklas Goethe:

Tiek būdamas Berlyne, tiek, pavyzdžiui, Barselonoje pastebėjau, kad lapkritis yra tas mėnuo, kada paprastai tvarkomos visos turistų lankomos vietos.

Taip bekeliaudami atbulai, pasiekėme ir Potsdamer Platz. Taip gavosi, kad susisiekimo prasme planuoto maršruto antrą dalį man buvo patogiausia pradėti būtent čia. Be jau rodytų dangoraižių su įmantriu stogu bei Berlyno sienos likučių, čia dar yra toks savotiškas kermošius su mediniais paviljonais, kur galima nusipirkti suvenyrų bei užkasti. O kokia užkanda be vokiškų dešrelių:

O kermošius nebūtų kermošiumi be atrakcionų, pro kuriuos aš, būdamas pypliu, taip paprastai nepraeidavau . O dabar man beliko tik su nostalgija į juos žiūrėti, nes šiai karuselei aš jau per didelis:

Na ir dar karta apie vokišką tvarką. Jei jau eisme dalyvauja dviratininkai, tai ir jie turi turėti savo šviesoforą:

Su paties Berlyno rotušės vaizdais dėl lietaus ir aplink vykstančių statybų man gavosi šnipštas, todėl kaip kompensacija Charlottenburg’o rotušė:

Bežiūrinėdamas Berlyno žemėlapį aptikau bent tris pastatus, kurie kadaise buvo ar dabar yra rotušės. Kaip ir visos sostinės, Berlynas plėtėsi, kartu prarydamas šalia buvusiu miestelius. Todėl dabar yra tik viena – Berlyno rotušė, o kitos – tik buvusios.

Su paskutine šio įrašo nuotrauka bei atbulai bepasakodamas apie savo, galima sakyti, didžiojo pasivaikščiojimo po Berlyną antrą dalį, priartėjau prie pirmosios dalies, kuri, jei kalbama apie vietą, iš kurios darytas paskutinis šio pasakojimo kadras, yra man už nugaros. Bet tai jau kita istorija, kuri verta kito įrašo. O visas Berlyno didesnio nuotraukas galima pamatyti Berlyno albumo Flickr’e  peržiūros pagalba.

P.S. Kam nors gali kilti klausimas, o kokio velnio aš tiek laiko užtrūkau su nuotraukomis. Atsakymas – visokie rūpesčiai mano skaitmeniniame ir virtualiame “tamsiajame” kambariuke. Jei tikrai kam bus įdomu, galiu mielai papasakoti. Galbūt tai net padėtų neužlipti ant to paties grėblio, ant kurio užlipau aš.

Panašių įrašų nėra.