Vakar nusprendėme leisti dviračiams atsipūsti, nes oras dienos pradžioje buvo visai ne koks, o ir tolesnė jo kaitos eiga taip pat sunkiai prognozuojama. Tačiau namie neišsėdėjome, o su automobiliu aplankėme Sužionių piliakalnį.
Po pasivažinėjimo Aukštagirės trasa noras sėsti ant dviračio tiek man, tiek ir žmogučiui buvo išgaravęs praktiškai dviem savaitėms. Gal tai lėmė ne tik tas pasivažinėjimas, nes tada viskas vyko kažkaip sunkiai, bet ir tai, kad namuose pradėjome remontus, o tai irgi labai savotiškas procesas su savo įvairiais niuansais. Tačiau kaip ten bebūtų, šiandien tapo aišku, kad mintis vėl paminti pedalus miško keliukais skamba visai patraukliai. Beliko sugalvoti kur link nukreipti ienas.
Jei gero oro savaitgalinėms išvykoms nėra šalia tavęs, tai reikia keliauti ten, kur jis yra. Tokį sprendimą vakar, kai praėjo savigailos priepuolis, padiktavo mano siela – avantiūristė.
Visą savaitę sinoptikai vis gąsdino, kad savaitgalis bus ne koks, tad nieko rimto šiam šeštadieniui ir neplanavome. O kai pasirodė, kad oras vis dar toks pat pavasariškai puikus, nieko daugiau nesugalvojome, kaip dar kartą pasivaikščioti Karmazinų pažintiniu taku.
Ką gi, prie visų sezono atidarymų galima pridėti ir geocaching’o sezono pradžią. Kadangi žmogutis buvo priverstas užsiimti kitais reikalais, nieko geriau nesugalvojau kaip aplankyti “lobiuką”, paslėptą prie Skališkių olos.
Keturios vandenvietės Nemenčinėje ir šalia – taip sugalvojau šios dienos pasivažinėjimo ant dviračių temą, sugundytas vis giedrėjančio dangaus. Kodėl vandenvietės? Paprasčiausiai prisiminiau, kad kadaise esame pro porą iš jų važiavę, tik tada dar neįrašinėjome savo maršrutų, o ir pasižiūrėti, kas per tą laiką pasikeitė, taip pat pat parūpo.
Jei jau atidarėme dviračių sezoną, tai pats laikas atidaryti ir savaitgalinių išvykų sezoną. Ką ir padarėme sekmadienį. Tik šį kartą aplankėme ne tradicija jau tapusį pajūrį, o Kauno botanikos sodą.
Nežiūrint kiek vėsoko oro, šiandien pagaliau ir mes su žmogučiu užsiropštėme ant dviračių. Su maršrutu labai negudravome. Paprasčiausiai norėjome nesunkiai pasivažinėti, pažiūrėti kaip po ilgos pertraukos jausimės ant dviračių, kaip tokiu oru dirba ekipiruotė ir dviračiai. Be to, visgi norėjosi prainspektuoti aplinkinius neasfaltuotus keliukus.
Ši maršrutą rekonstravau vien dėl to, kad viena čia darytų nuotraukų sulaukė daugiausia įdomiausių komentarų. Be to, tai pamoka ateičiai, kad negalima trinti GPS log’ų, nors jie atrodo jau kaip ir nereikalingi.
Apie log’us: galbūt dar pavyks taip iš nuotraukų rekonstruoti pasibastymus po Barseloną ir Kopenhagą. Deja, dar koks desetkas maršrutų taip ir liks tik atminty, nebent atsiras noras juos pakartoti.
Ele: Iejau nuoroda i sita blog i savo kelioniu blog. Labai tikiuosi pasisemti idomios info is Jusu kelioniu.
MariukasM: Nesu profesionalus fotografas, o sutuoktuvės - tikrai rimta šventė, todėl tikrai nesutiksiu. Geriau pasisamdykite profesionalų fotografą.
ina: norejau pasiteirauti ar nesutiktumete foto sesija pravesti vaikams per ju sutuoktuves gruodzio 27d. Lauksiu atsakymo.
Gediminas: Laba vakara. Turiu klausima. Ar nebutu galima kelias Jusu nuotraukas su Zeimenos tiltu patalpini Facebooke? Konkreciai zr.
http://www.facebook.com Sodininkai Santaka
Jei atsakymas teigiamas- parasykite [...]
Loading ...
grumlinas (3)
Ilona (2)
Tomas (1)
Įrašų RSS srautas