Nieko nesimato? Manau. Tad spauskite ant paveikslėlio ir pamatykite kaip atrodo mano 2011-ų metų dviračio sezonas.

Tai kiek gi čia “prisukta”? Nei daug, nei mažai – 1028.6 km. Jei palygintume su ankstesnių metų sezonu, tai būtų  beveik tris kartus daugiau. Kuo gi dar, apart atstumo, šis sezonas skiriasi nuo ankstesnio? Jei palyginsime paveikslėlius, pamatysime iš karto – geografija. Aišku, kaip ir tada, didžioji dalis kilometrų yra prisukta važinėjant aplink namus, bet buvo aplankyti ir kiti gražūs Lietuvos kampeliai.

Kas labiausiai įsiminė?

Pirmiausia kalvotoji Žemaitija, su savo nuostabiais piliakalniais ir kalvomis. Iš ten Žmogutis parsivežė ne tik malonius įspūdžius, bet ir “Medvėgalio sindromą”, kurį jaučia iki šiol. Jūs irgi jaustumėte, jei nusiverstumėte nuo dviračio ant žvyrkelio belėkdami didesniu nei 40 km/h greičiu, o paskui du trečdalius trasos pramintumėte iki kraujo nubalnotomis kojomis ir su praskelta lūpa. Man tik belieka pagarbiai nukelti šalmą prieš tokį charakterį. Crazy buvo ta kelionė, sumąstyta beveik ekspromtu, kai vidury dienos staigiai viską susikrauni į automobilį, po to leki 200 km iki vietos, pasivažinėji dviračiais su va tokiais nuotykiais ir vakare laimingas grįžti namo. Už tai ir įsiminė ilgam.

Kamastos žiedas. Vėl nuostabūs vaizdai, karštis ir daug uodų Vilkaraisčio žiede bei fantastiškas poilsis “Obuolių salos” kempinge. Ko dar reikia nuostabioms vasaros atostogoms?

Aplink Lakajus. Dideli, gražūs ežerai ir viskas tuo pasakyta.

Lobių paieška ir žūtbūtinis mūšis su uodais Aukštaitijos nacionaliniame parke. Ar reikia dar komentarų?

Pažintis su Dzūkija ir Sūrininkų namais – buvo smagu ir net labai skanu. Reikės būtinai ten dar kartą apsilankyti.

Ir kaip gi čia nepaminėti paties ilgiausio šio sezono maršruto – kelionės į Balingradą, kur grįžtant teko bėgti nuo audros su žaibais.

Tikriausiai kiekviena to sezono išvyka yra verta paminėjimo, nes tai kas kart buvo nuotykis, po kurio noras lipti ant kalnų dviračio buvo vis didesnis. Ir žinote ką? Man vis dar negana .

Panašūs įrašai:

1. Dviračiai ir sūriai
2. Surasta pradžia
3. 2011-ieji mano nuotraukose

Ko gero taip būtų galima pavadinti šiandieninį pasivažinėjimą ant dviračio. Šiaip jau šią savaitę buvau nusiteikęs paskelbti apie šių metų dviračio sezono uždarymą, bet vis tam nekildavo ranka. Ir nieko tame nuostabaus. Nežiūrint vis dažnėjančio lietaus, kur ne kur pereinančio į sniegą, o oro temperatūrai besitabaluojant apie nulį, vis dar laikas nuo laiko pavyksta išridenti savo Trek’ą į lauką. Tegul ir šalia namų, nedideliais atstumais, bet vis tiek ant dviračio. O šiandien, danguje pamatęs šiokius tokius pragiedrulius, nusprendžiau pavažiuoti kiek ir tolėliau.

Aišku, suplanuota buvo buvo žymiai daugiau: jau anksčiau važiuotu maršrutu pasiekti Liubavo dvarą, pakeliui aplankant Skirgiškių malūną su ten esančiu “lobiuku” (niekaip neištaikydavau momento, kad ten nebūtų žioplinėtojų), paskui pasiekti Ažulaukę, nuo ten rasti kuo tiesesnį kelią iki Vėriškių, ten šalia esančio dvaro kur nors paslėpti savo “lobiuką”, galiausiai pro Raudondvarį grįžti namo. Tokiu būdu tikėjausi sukurti dviračių maršrutą, jungiantį tris dvarus: Liubavo, Vėriškių ir Raudondvario . Planas gavosi ambicingas, o va su išpildymu gavosi ne kas.

Visu pirma, tik išvažiavęs supratau, kad įprasto tempo palaikyti nepavyks. Atsitiktiniai pasivažinėjimai trumpučiukais atstumais – tikrai ne tas, ko reikia bent jau esamos fizinės būklės palaikymui. Stiprus ir šaltas priešpriešinis vėjas – tikras energijos čiulpikas. Tad po atkarpos iki posūkio link Europos parko aš tikrai nesijaučiau labai laimingu. Nusileidus keliuku kiek žemiau, atsirado užuovėja, tad įveikinėti įkalnes ir kelio duobes pasidarė žymiai smagiau. O pasiekus vasarą remontuotą kelio atkarpą, kuri ir baigiasi kaip tik prieš pirmą sustojimą, nuotaikos rodyklė vėl grįžo į optimistinę skalę. Ant naujo ir lygaus asfalto sutiktas slidininkas su ratukinėmis slidėmis nejučia privertė nusišypsoti. Pažiūrėjus į kalendorių, tikrai aš neturėčiau makaluotis jo akiratyje ant dviračio, o jis brūžinti asfalto su ratuotomis slidėmis. Kita gera naujiena – privažiavus Skirgiškių malūno liekanas, aplinkui nebuvo nei gyvos dvasios. Todėl galėjau sau leisti ramiai surasti ten paslėptą “lobiuką”, tuo pačiu ir iš arčiau apžiūrėti griuvėsius:

Kol čia dairiausi bei ieškojau “lobio” spėjau pakankamai sužvarbti, bet puodelis karštos ir saldžios arbatos greitai viską gražino į vietas.

Toliau toks visas patenkintas numyniau link posūkio į Europos parką, kur manęs laukė jau pažįstamas miško keliukas, kurio vienintelis minusas – daugiau įkalnių nei nuokalnių. Privažiavęs prie jo pamačiau, kad jis įgijo dar vieną bjaurią savybę: jis, bent jau jo matoma pradžia, buvo virtęs slidaus bei klampaus purvo vonia. O aš, kaip tyčia, pirmoje kiek rimtesnėje išvykoje su prisegamais pedalais, su kuriais tokiomis sąlygomis tikrai dar nesijaučiu užtikrintai. O ir perspektyva išsivolioti tokioje vonioje manęs tikrai neviliojo. Tad šią atkarpą teko įveikinėti daugiau einant nei važiuojant ant dviračio. Laimei buvau atsargus ir vis nepamiršdavau laiku išsisegti prieš nulipdamas žemėn.

Sekanti atkarpa – akmenimis grįstas kelias taip pat labai nenudžiugino. Jei praeitą kartą man jį pavyko nesunkiai įveikti važiuojant pačiu pakraščiu, tai šį kartą tas pats numeris neišdegė. Smėlėti ir sąlyginai lygūs šio kelio pakraščiai taip pat buvo virtę purvu, kurį jau buvau sutikęs. Tad nieko kito neliko, kaip pusantro kilometro atsargiai kratytis grindiniu, stengiantis nepaslysti ant tuo purvu aptaškytų akmenų. Pasibaigus akmenims, kiek atsigriebiau ant likusios iki Liubavo žvyruotos, bet greitos atkarpos.

Kai toks atkutęs ir atsipalaidavęs atlėkiau iki Liubavo dvaro likučių, … staiga likau gulėti ant šono tiesiog vidury per kaimą einančio kelio. Padariau vėl tą pačią vaikišką klaidą, kai sustojęs netyčia permečiau svorį nuo atsektos ir ant žemės stovinčios kojos ant prisegtos. Nieko nepadarysi, žioplį ir bažnyčioje muša. Beliko atsikėlus nusivalyti smėlį ir iš netikėtumo ištryškusius snarglius. Patikrinus dviratį ir kuprinėje esančią foto įrangą, paaiškėjo, kad, apart mano kiek švelniai aplamdyto ego, niekas nenukentėjo. O ir čia paslėptas mano “lobiukas” buvo ten, kur ir turėjo būti ir su juo viskas buvo gerai.

Prisėdus ant ten kadaise stovėjusios koplyčios pamatų ir begurkšnojant arbatą bei vertinant įveiktas atkarpas, mano optimizmas pradėjo pamažu garuoti lauk kartu su arbatos garais. Visos tos purvinos atkarpos bei “lobio” ieškojimas “suėdė” nemažai laiko, o dar priekyje laukiantys nežinomi laukų ir miškų keliukai tikrai bus ne ką geresni. Todėl pasiekti Vėriškes dar nesutemus šansų tikrai nedaug. Tačiau paskutinį vinį į mano sugalvoto plano karstą įkalė dviračio kompiuteris, kurio ekranas persijungė į naktinį režimą. Ir tikrai, lauke jau aiškiai ir sparčiai temo. O atsidurti tamsoje, net ir turint geras šviesas, ant slidžių ir dar nežinomų keliukų, plius dar nelabai drąsiai ant tokio paviršiaus jaučiantis su naujaisiais pedalais, būtų mažu mažiausiai kvaila. Be to, dar tas drėgnas bei šaltas vėjas, kuris sustojus, tiesiog skverbiasi per drabužių sluoksnius kuo arčiau kūno ir verčia kuo greičiau vėl lipti ant dviračio, o užlipus ir pradėjus važiuoti, savo lediniais pirštais tiesiog spauste spaudžia ašaras iš akių ir dar kai ką iš nosies.

Taigi, kaip jau supratote, nieko daugiau neliko, kaip įsijungti žibintus ir patraukti link namų artimiausiu keliu. Tad taip, praktiškai nenorom, vėl pakartojau vasarą važiuotą maršrutą, tik paskutinę atkarpą, kuri mano laimei yra asfaltuota, teko įveikti jau sutemus.

P.S. Kol myniau plentu ir vėl kovojau su šaltu vėju, vis galvojau, gal vis gi užteks šiam sezonui ar dar ne? Taip ir nenusprendžiau…

Panašių įrašų nėra.

 Between Bezdonys and Buivydžiai

EveryTrail – Find trail maps for California and beyond

Kaip ten bebūtų, bet paskutiniu metu Bezdonių ir Arvydų ar tiesiog Buivydžių (kaip jums labiau patinka) kryptis tiesiog valdo. Ne išimtis ir šiandienos išvyka, tačiau šį kartą nusprendžiau, taip sakant, į šį reikalą “pažvelgti giliau”.

Prieš beveik tris mėnesius, keliaudamas į Balingradą, apibrėžiau savotišką ir nemažą ratą žemėlapyje. Po to, grįždamas nuo Žeimenos ir Neries santakos, tą ratą kažkiek praplėčiau pravažiuodamas keliukais tarp geležinkelio ir Neries. Aplink Bezdonis bei Arvydų tvenkinius taip pat ne vieną kartą keliauta. Taigi, beliko išsiaiškinti, kas yra šio didelio rato vidury. Tai ir buvo šios dienos išvykos tikslas.

Kad paįvairinti gyvenimą, t.y. nevažiuoti jau pabodusiais keliais, o paieškoti naujų, vakar teko atlikti šiokius tokius namų darbus. Kadangi mano turimi Garmin žemėlapiai ne kažin ką žino apie šiame rate esančius keliukus, reikėjo atidžiau pastudijuoti Google Earth bei susidėlioti orientacinius taškus, kuriuos jus galite rasti viršuje esančiame maršrute. Jie tikrai pravertė, o ir važiuoti ne pagal navigatoriui žinomus kelius, bet orientuojantis pagal kryptį – žymiai smagiau.

Pirmasis toks orientyras buvo Bezdonyse, už ten esančio dvaro su tvenkiniu. Tad nosies tiesumu ten ir patraukiau trumpiausiu man žinomu keliu nuo Nemenčinės plento dviračio takelio. Pasiekus minėtą vilą, mumi su Trek’u ištiko mažytė šventė:

Trek’as prariedėjo savo pirmuosius ir, tikiuosi, ne paskutinius 1000 km. Tai buvo tikrai smagūs kilometrai ir aš tikrai esu šiuo dviračiu patenkintas. Užfiksavęs šį iškilmingą momentą, patraukiau ieškoti pirmo orientyro, t.y artimesnio keliuko link Arvydų tvenkinių. Tuo tikslu pasukau į keliuką tarp dvaro ir Bezdonių tvenkinio. Kadangi čia vanduo, kaip ir Arvydų tvenkiniuose, nuleistas, tai,  daug nesidairydamas į šalis, poslydžiu lauko keliuku smagiu tempu pajudėjau link tikslo. Bet netrukus paaiškėjo, kad ieškomas keliukas yra kitoje Bezdonės upelio pusėje, tad teko grįžti kiek atgal ir tilteliu persikraustyti į kitą krantą:

Kitas krantas mane pasitiko nedraugiškais ir, mano laimei, pririštais šunimis bei visai ne kokiu Bezdonių pakraščių bei paties upelio vaizdais:

Bet čia pat buvo mano ieškomas miško keliukas, kuris mane išvedė į man jau žinomą kelią link Arvydų tvenkinių. Pirma mintis, privažiavus tvenkinius, buvo užsukti į mūsų praeitą kartą atrastą “pasakų namelį” puodeliui karštos arbatos, nes oras buvo visai ne koks, o labiausiai erzino žvarbus vėjas. Bet pralėkus reikiamą keliuką, o kitu nepanorėjus riedėti atgal, arbatą gurkšnojau už Aukštųjų Bezdonių, šalia kelio įrengtoje poilsiavietėje:

Nuo čia visai netoli buvo antras orientyras, kuris mane nukreipė nežinomais miško keliukais link Maikūnų kaimo. Keliukai čia buvo pakankamai smagus ir nesunkūs, tik vietomis kiek smėlėti. Čia vėl gi buvo svarbiausia nepamesti reikiamos krypties, su kuo dideliu problemų nebuvo, nes reikėjo kiek įmanoma laikytis tiesiai.

Išlindus iš miško, atsidūriau prie kažkokios sodybos. Čia apturėjau smagų pokalbį su pagyvenusia moteriške, kurį buvo ką tik grįžusi iš bažnyčios Buivydžiuose. Man su ja pasisveikinus, jį iš karto pasiteiravo ar ne gyvenu kur šalia ir kur keliauju. Bet, atidžiau nužvelgusi iš pradžių mane, o po to ir dviratį, bei pastebėjusi, kad aš naudojuosi navigatoriumi (iš kur, po galais, ji apie tokius dalykus žino???) nusprendė, kad atkeliavau iš Vilniaus. Tik pasitikslino ar iki čia atkakau nuo Mickūnų ar nuo Bezdonių. Atsakius, kad nuo Bezdonių, ji visai rimtai pareiškė, kad jai irgi teko lankytis ten esančioje bažnyčioje. Iš mandagumo pasiteiravus kelio link Maikūnų ir Pričiūnų, senoji kaip mat nušvito ir detaliai nupasakojo kryptį, pabrėždama, kaid pirmajame kaime yra gražus kryžius, o antrajame yra koplyčia, kur laikas nuo laiko rengiamos kažkokios vietinės religinės šventės. Kokios – tai nelabai supratau, nes nesu toks geras vietinės lenkų kalbos žinovas, bet dėl kryžiaus ji buvo teisi. Visuose pakeliui tiek dabar, tiek ir anksčiau pravažiuotuose šio krašto kaimuose ar gyvenvietėse, nežiūrint to, kad dauguma jų daugiau ar mažiau apgriuvę, o kai kur ir visai sunykę, šalia kelio stovi dideli ir išpuoselėti kryžiai. Dažnai tik pagal juos gali suprasti, kada baigiasi vienas ir prasideda kitas kaimas. Esu jų tikrai daug matęs, tad jie man jau visi pasidarę vienodi. O va Šv. Ignoto koplyčia, esanti už praktiškai beišnykstančio Pričiūnų kaimo – tikrai verta dėmesio:

Nežinau nei kas, nei kodėl ją čia pastatė (gal kas žinote?), bet man ji patiko. O jei atidžiai pažiūrėsite į žemėlapį, tai pamatysite, kad ji yra beveik mano apibrėžto rato vidury, kažkur tarp Bezdonių ir Buivydžių.

Kiek pailsėjęs bei atgavęs jėgas nuo puodelio karštos arbatos bei šokolado batonėlio, pajudėjau toliau savo suplanuotu maršrutu, kuris netrukus kirto Buivydžių plentą. Užvažiavęs ant kalniuko, užmečiau akį atgal, į tolumoje likusį Akuotninkų kaimą:

Stoviniuoti ir grožėtis tokiais vaizdais šiandien tikrai buvo netinkamos sąlygos. Šaltas ir žvarbus vėjas iš visų jėgų stengėsi prasimušti pro mano šturmuotę ir išsiurbti visą šilumą. Tad visa laimė, kad kelio danga leido smagiai minti, o ir pakeleivingų kaimų palaidi šunys neleido atvėsti. Tad, galima sakyti, visai smagiai pasiekiau paskutinį navigatoriui šioje trasoje žinomą tašką – Šventininkų kaimą, kurio gale stovėjo “bajoriškas”, tik apleistas namas:

Nuo čia vėl turėjau atrasti keliuką tarp dviejų orientyrų.

Su paieška problemų nekilo. Kilo problemų su danga, įveikus drėgną ir slidų lauko keliuką bei įvažiavus į mišką. Čia vos nenusiverčiau nuo dviračio. Miškas mane pasitiko iš pirmo žvilgsnio gražiu, lapais nuklotu keliuku, kuris prie to dar leidosi į pakalnę. Smagiau užgulus pedalus, paaiškėjo klasta – po storu lapų sluoksniu buvo klampus smėlis, į kurį aš labai smagiai įlėkiau. Gerai, kad važinėdamas kalnu dviračiu šunkeliais, įpratau lėkdamas nuo kalno neatsipalaiduoti. Praktiškai tik tai man padėjo išlaikyti pusiausvyrą ir suvaldyti dviratį. Teko po mažu ir atsargiai įveikti šią atkarpą. Pasiekus antrą šios atkarpos orientyrą ir vėl išvažiavus į navigatoriui žinomą kelią, prieš akis nusidriekė toks mini karjeras:

Pasižiūrėjus iš arčiau, pasirodė, kad kasamas čia kažkoks baltas gruntas:

Kodėl ir kam neklauskit, nes tikrai nežinau. Bet nuo čia supratau, kad patekau į kažkokią savotišką industrinę zoną ir kad su smėliu man teks “draugauti” ilgai, gal net iki Skersabalių.

Ir tarsi to įrodymas, iš karto už karjero mane pasitiko bjaurus smėlėtas kalnas, į kurį teko dviratį užsitempti (fotografavau jau nuo kalno viršaus):

Užsikabarojęs į viršų, vėl pamačiau normalų lauko keliuką, kuris vedė pro gražiai aptvarkytas sodybas. Tai pamaniau, kad čia vargai kaip ir baigėsi. Bet kur tau, nusileidimas buvo tikrai ne ką geresnis nei pakilimas:

Bet į apačią tai ne į viršų. O už posūkio vėl Trek’o ratai pradėjo kabinti kietą miško keliuko dangą ir važiavimo greitis tikrai gerokai padidėjo, Keliukas buvo smagiai raitytas, tad nelabai kreipiau dėmesį į už krūmokšnių šmėkščiojančias kažkokių pastatų liekanas. Linksmumas tęsėsi iki pervažos, už kurios vėl buvo smėlis. Bet čia mane labiau sudomino geležinkelio mazgas:

Tik čia tvyrantys kvapai rietė nosį.

O dar už posūkio pasirodė kažkoks pastatas, primenantis kolonėlę, jei ne už jo stūksanti galinga smėlio atodanga:

Pradžioje nesupratau kas čia per velniava, o pavažiuoti iki tolumoje esančio stendo jau nesinorėjo. Bet, pasinaudojus fotoaparato optika, paaiškėjo, kad tai Skersabalių smėlio ir žvyro telkinys:

O toliau vėl platus ir greitas gruntinis kelias, kuriuo nestabtelėjęs pralėkiau Skersabalius. Tik kažkuriame posūkyje užmačiau į šoną nueinantį keliuką, virš kurio buvo dideli vartai su didele iškaba, kuri skelbė, kad čia yra Skersabalių vagonų plovimo stotis. Tai pagalvojau, kad tas geležinkelio mazgas ir smarvė su tuo kažkaip susiję.

Tas greitas kelias netrukus užsibaigė Buivydžių plento asfaltu ties Kreivėnų pervaža, nuo kur tuo plentu aš sparčiai parmyniau namo.

Tai tiek apie mano šiandienos klajones ir nuotykius kažkur rato tarp Bezdonių ir Buivydžių vidury. Maršrutas, mano manymu gavosi įdomus, nors ir ne visai lengvas. Numinta beveik 42 km, o tikslesnė informacija, kaip visada, Garmin Connect’e.

Panašūs įrašai:

1. Bezdonių tvenkinys
2. Tarp Antavilių ir Nemenčinės
3. Keliukai tarp Nemenčinės ir Miškonių

Kažkaip paskutiniu metu buvo sunku tiek su dviračiavimu, tiek ir fotografavimu. Nebuvo nuotaikos nei tam, nei tam. O ir žmogutis, panašu, buvo rimtai nusprendęs baigti šiemetinį dviračių sezoną. Tačiau vakar, nežiūrint stipriai apniūkusio dangaus, noras vėl įtraukti į plaučius gryno oro minant pedalus vis gi nugalėjo.

Su maršrutu per daug negudravome. Arvydų tvenkiniai jau kurį laiką mums tapo savotišku traukos centru. Tačiau pastoviai gaudavosi arba pro šalį, arba kažkaip ne taip, praktiškai užkabinant tik patį pakraštį. O dar pastoviai kirbanti mintis čia apsilankyti temstant arba auštant taip pat neleido ramiai gyventi. Tačiau viskas gavosi kiek proziškiau, bet vis tiek smagiai.

Į priekį važiavome tiesiai per aplinkui, t.y. miško keliukais, užkabindami Pasakiškes, po to Miškonis, kol išlindome ant asfaltuoto kelio, kuris veda nuo Baldžio ežero į Bezdonis. O nuo ten, galima sakyti, jau nosies tiesumu iki pačių tvenkinių. Kaip ten yra su tais Arvydų tvenkiniais, tikriausiai težino tie, kas juos sutvėrė. Skirtingi žemėlapiai juos atvaizduoja irgi skirtingai. Tačiau visi žemėlapiai rodo beveik tuos pačius kelius, todėl be didelio vargo, niekur neskubėdami pasiekėme vieną tų tvenkinių galą.

Būtent čia turėjau minčių atvažiuoti ir pafotografuoti kokį saulėlydį ar saulėtekį, nes kai pro čia važiavau vasarą, šį vieta man labai patiko. Tačiau dabar vaizdas buvo visiškai kitoks:

Abipus kelio esančiuose tvenkiniuose vanduo beveik nuleistas, tad ir grožėtis nelabai yra kuo.

Tačiau smalsumo vedami bei nelabai paisydami suklypusio draudžiančio ženklo, pasukame į vieną vos matoma keliuką, kuris veda kažkur gilyn į tvenkinių labirintą. Kiek juo pavažiavę, užtinkame gan jaukią vietelę:

Tikrai nebloga vieta pailsėti ir atsigerti šiltos arbatos:

O viso pasisėdėjimo malonumą dar labiau pagerina matomi vaizdai:

Šiaip Arvydų tvenkinius sudaro didesni ar mažesni tvenkiniai, kuriuos jungia keliukų tinklas. Tačiau labai į tą tinklą gilintis nesinori, nes vos ne ant kiekvieno kampo ar pravažiavimo pilna užtvarų ir perspėjančių užrašų, kad šį teritorija saugoma su šunimis ir t.t. Greičiausiai tai skirta brakonieriams, bet tikrai nesinorėtų susitikti su tokia apsauga ir aiškintis ką čia veiki. Todėl kiek pailsėję ir dar kiek pasisukinėję, pasistengėme kuo greičiau išvažiuoti ant viešo kelio, kuris veda link Arvydų. Čia vėl gi miname pro tvenkinius, šalia kurių stovi nauji gražūs namai. O kodėl jiems nestovėti tokioje vietoje:

Tam, kad neatkartoti jau kadaise važiuoto maršruto, mes šį kartą neužsukame į Arvydus, bet važiuojame į priešingą pusę plačiu žvyrkeliu link Bezdonių:

Pakeliui dar stabtelėjome prie dar vieno didelio tvenkinio, savotiško atsiskyrėlio, bet tikrai gražaus:

O toliau vėl grįžome į Bezdonis, iš kur jau mums mintinai žinomu miško keliu parmynėme namo.

Nors ir nenufotografavau tvenkinių saulėlydžio ar saulėtekio fone (tai visai nesunkiai pataisomas dalykas), bet svarbiausia šį kartą yra tai, kad žmogutis nusprendė, jog visgi dar ankstoka jam baigti dviračių sezoną .

O štai ir pats maršrutas:

Arvydai ponds

EveryTrail – Find hiking trails in California and beyond

Panašių įrašų nėra.

Kokia pradžia? Štai ta, kurią jūs matote nuotraukoje. Tai ne šiaip sau dar vienas miško keliukas (kad ir su tilteliu per upelį) iš beveik nesuskaičiuojamos daugybės miško keliukų ir takelių, kuriais esu pravažiavęs dviračiu ar praėjęs pėsčiomis bei prie progos nufotografavęs, Tai, galima sakyti, bent jau man ir šiam tinklaraščiui yra savotiškai istorinė vieta (ar atskaitos taškas, jei norite), kurios net nesitikėjau kada nors vėl atrasti ir pamatyti.

Kadaise, kažkur prieš porą metų, kartu su Žmogučiu besivažinėdami dviračiais atsitiktinai suradome šią vietą. Ir būtent tada,  ir kaip tik čia man toptelėjo į galvą viena mintis. Tada ir buvo sumąstyta, kad būtų gerai ne tik aprašyti savo keliones ar išvykas, iliustruojant jas nuotraukomis, o dar ir įrašyti GPS duomenis, kad tai būtų galima atvaizduoti žemėlapyje. Ir ne tik atvaizduoti patį maršrutą, bet ir prie jo “prikabinti” nuotraukas (kaip tada pasiūlė vienas iš komentatorių), kad matytųsi, kurioje maršruto vietoje nufotografuotas vienas ar kitas vaizdas. O jei dar tokį maršrutą tinklaraščio skaitytojai galėtų atsisiųsti sau į kompiuterį ar tiesiai į savo navigatorių ir juo pasinaudoti savo kelionėms? Būtų tikrai nuostabu, ar gi ne taip?

Ir štai , prabėgus dvejiems metams, aš visiškai atsitiktinai vėl atsidūriau priešais šį tiltelį.  Kaip ir tada, šiandien aš išlėkiau ant dviračio nieko iš anksto neplanavęs, tik buvo noras prasimankštinti ir “pagaudyti” kokių nors rudeninių vaizdų. Todėl važiavau atsitiktinai pasirinkęs kryptį link Tapelių ežero (tada ieškojome keliukų link Balsio ežero), o atgal sukau ten, kur man labiau patiko. Svarbu, kad tai būtų greiti miško keliukai ar vingiuoti siauri takeliai, kur reikėtų pasistengti. To reikėjo norint palaikyti šilumą, nes diena, nežiūrint švysčiojančios saulės, buvo tikrai žvarboka. Viskas beveik buvo kaip prieš du metus, tik savotiškai atvirkščiai. Tą kart pro čia keliavome pirmyn, šiandien aš pro čia myniau atgal. Tada buvo pavasaris, dabar – ruduo. Tada malėmės po keliukų labirintą sukdami kur mums patiko be didelių šansų vėl tai pakartoti, dabar aš dariau tą patį, tik kiekvieną mano žingsnį fiksavo stropus dviračio borto kompiuteris, todėl vėl tai pakartoti aš galėsiu bet kada, kai tik to panorėsiu (kaip, beje, ir jūs):

Around Tapeliai lake

EveryTrail – Find trail maps for California and beyond

Šio įrašo galbūt irgi nebūtų, jei vėl atsitiktinai nebūčiau atsidūręs prieš jau kartą įveiktą kliūtį, kuri buvo neįveikiama motociklininkui:

Tik šį kartą aš kitoje tos kliūties pusėje. Kas nors, tikintis Apvaizda, sudėjęs aukščiau išdėstytus faktus, galėtų pasakyti, kad užsidarė savotiškas ratas. Tačiau viskas šiame pasaulyje sukasi savotišku ratu: Žemė sukasi aplink savo ašį, dieną keičia naktis, keičiasi  ratu ir metų laikai. Ir visai tikėtina, kad ir vėl kokį rudenį aš pro čia minsiu ant dviračio beieškodamas smagių, po ratais šiugždančiais labais nuklotų miško takelių, kaip šis prie Juodžio ežero:

Ir vėl sustosiu prie Tapelių ežero, kad pailsėti ir nufotografuoti jo rudeninį grožį:

Nes juk niekada nežinai, kur atsidursi, kai vėl Apvaizda sugalvos uždaryti kokį nors ratą .

Panašūs įrašai:

1. Penkių ežerų maršrutas
2. Penkių ežerų maršrutas 2
3. Gėlos trasos juodraštis

Nežiūrint darganos ir atvėsusio oro, sekmadienį vis tiek neišsėdėjau namuose. Nieko gudraus nesugalvojau, o tiesiog ant dviračio ir su fotoaparatu pamaklinėjau palei Nerį. Maršrutas ne kažkoks originalus, o tik kiek pratęstas link Vilniaus kadaise važiuotas pro Liepynę beieškant lobių.

Į priekį paprasčiausiai numyniau Nemenčinės plento dviračiu takeliu, kuris rudenį tikrai yra gražus:

Po to prie Liepynės girininkijos nusukau į keliuką link  Konservatorijos sodų. Ten siauru takeliu patvoriais nusileidau link Neries, kuri toje vietoje yra tikrai gan plati ir su salomis:

Čia iš tikro patogiau eiti nei važiuoti dviračiu, nes žemėlapyje pažymėtas kelias eina aptverta vandenviečių teritorija, o palei upę vingiuoja paprastas žvejų pramintas takelis. Šalia kranto nemažai vos ne horizontaliai augančių medžių, po kuriais visai neblogai stabtelėti poilsiui:

Tačiau šioje vietoje svarbiausia yra atsiveriantys vaizdai:

Kai atsibodo žingsniuoti pakrante, užsitempiau dviratį į kalną tarp tvorų ir vėl atsidūriau soduose prie rudeniškai gražaus tvenkinio:

Toliau keliukais ir smagiais miško takeliais pasiekiau jau žinomą iš minėto ankstesnio pasivažinėjimo skardžio pakraščiu vingiuojantį takelį. Nuo čia įprastu maršrutu, tik su šiokiomis tokiomis variacijomis atriedėjau iki Sakiškių skardžio, kuris vis dar sugeba mane nustebinti:

O paskui jau pasidarė visai žvarbu, tad nuo čia įprasta trasa greičiau link namų.

Maršrutas, kam visgi įdomu:

Panašių įrašų nėra.

… kitas ciuckis. Šį kartą vėl apie pasivažinėjimus miškais sutemus, bet šį kartą ne mano vieno (žr. viršuje), o bendrus, kartu su Žmogučiu.

Vakar buvo žmogučiui savotiškas tokių važinėjimų krikštas. O kad pirmas kartas būtų nebaisus, išvažiavome temstant, o nuo pusės maršruto jau važiavome sutemus. Ne kiekvienam, parodžius pirštu į prieš akis tvyrančia juodą skylę, kuri dienos metu yra įprastas miško keliukas, pirmą kartą staiga prabus noras ten lįsti. Kai kuriuos reikia pratinti nuo mažų dozių. Tačiau panašu į tai, kad dabar tikrai turėsiu kompaniją tokioms pramogoms.

Šiaip apie tai gal ir nerašyčiau, jei ne tas faktas, kad prieš praeito savaitgalio važiavimą ant žmogučio Trek’o apsigyveno kitas borto kompiuteris, Garmin Edge 500, vietoj Sigma BC 1009 (kodėl taip atsitiko, parašysiu vėliau, jei netingėsiu). Todėl nuo šiol žmogutis irgi gali pasidalinti savo pasivažinėjimų įspūdžiais ir pasiekimais(patikėkite, tai labai motyvuojantis veiksnys vėl sėsti ant dviračio ir truputį pasistengti), aišku, jei irgi netingės:

Na o tiems, kas dar nelabai motyvuotas dviračiams, gamtai ir nuotykiams, siūlau pažiūrėti apie tai labai gerą filmuką (reikia žiūrėti pačioje YouTube):

Panašūs įrašai:

1. Skardžio kursas
2. Mankšta kūnui, atgaiva protui
3. Gavosi kaip gavosi

Pavilniai regional park

EveryTrail – Find trail maps for California and beyond

Kol dar orai leidžia, stengiamės kaip galima daugiau laiko praleisti gamtoje ant dviračių. Ne išimtis ir šis šeštadienis. Tačiau šį kartą startavome Vilniuje.

Kam nors gali kilti klausimas, o ką gi bendro turi didmiestis su gamta? Atsakymas paprastas – Vilnius vienas žaliausių man žinomų miestų. Jo teritorijoje yra net du regioniniai parkai – Verkių ir Pavilnių. Šiai išvykai pasirinkome Pavilnių regioninį parką, nes, ko gero, čia galima rasti vienas geriausių vietų, jei nori pasigerėti ateinančiu rudeniu. Be to, jau nepamenu kada paskutinį kartą važinėjausi ant dviračio Vilniuje, o rudeninis Pavilnys jau senai mane viliojo. Gal daug kam ir neparodysiu ko nors naujo, nes ir pats esu įvairiu metu, rečiau ar dažniau buvęs įvairiose šio parko vietose, o kai kurias vietas mintinai žinau nuo vaikystės. Tad tuo labiau įdomu pamatyti kaip ir kas pasikeitė nuo tų laikų. Taigi, važiuojam.

Išvyką specialiai suplanavom taip, kad pradėtume ir finišuotume Vilniaus centre. Vis gi šiokia tokia proga pralėkti ant dviejų ratų per senamiesčio dalį. Todėl Alfą palikome aikštelėje prie Sporto rūmų, o patys, pervažiavę į kitą Neries pusę Mindaugo tiltu, pasukome link Antakalnio Vileišio gatve.

Pirmas etapas riedant palei Nerį niekuo nenustebino, tad čia per daug ir nesidairėme, o tiesiog mynėme, kol pro buvusios 22-os mokyklos (niekaip neįsimenu kaip ji dabar vadinasi) kiemą išlindome į Antakalnio gatvės pabaigą ir, sekdami nupieštu dviračių takeliu, pasukome link Žirgo gatvės. O vėliau, pralindę keliuku pro garažus, atsidūrėme B. Sruogos gatvės pabaigoje. Nuo čia patraukėme link Mileišiškių sodų. Šios vietos man gerai pažįstamos nuo vaikystės. Antakalnio miškuose, kaip ir Vilniaus senamiesčio gatvėse, prabėgo didžioji mano vaikystės dalis. O minėtuose soduose mes ir dabar gan dažni svečiai. Prieš pat sodus nusukome į šoninį keliuką dešinėn, nes parūpo pažiūrėti kaip atrodo kadaise Slalomo kalnu vadinta vieta, nuo kurios ir prasideda Pavilnių regioninio parko teritorija. Tačiau gavome nusivilti, nes kažkas suprivatizavo ne tik kalno viršuje buvusį keliuką, bet ir paties kalno dalį, tad toliau teko judėti kalno šlaite palei tvorą pramintu takeliu. O pats pavogtas keliukas tapo įvažiavimu į “privatizatoriaus” kiemą (pamenu net buvo kažkada spaudoje dėl to kilęs triukšmas):

Toliau, kiek pavažiavę taip patrumpintu keliuku palei sodus, už sankryžos su Mileišiškių gatve nėrėme į mišką. Smagus takelis, kuris vingiuoja palei sodų ribą, mus išvedė prie Rokantiškių kapinių. Tačiau mus domino tikrai ne kapinių lankymas, o šalia esanti to paties pavadinimo regykla, kur ir stabtelėjome atsikvėpti. Deja, iš suvešėjusių krūmynų matosi, kad ši vieta visai neprižiūrima. Tačiau čia vis tiek gerai padrybsoti vešlioje žolėje kol dar šilta.

Jei nuo Žirgo gatvės pradžios mes visą laiką mynėme į didesnes ar mažesnes įkalnes, tai dabar atėjo laikas atvirkštiniam procesui. Rokantiškių gatve leidžiamės nuo stataus kalno, o jo pabaigoje sukame dešinėn į miško keliuką. Šis taip pat didžiąja dalimi veda žemyn:

Čia jau reikia pasirinkti: ar smagiai leki keliuku ir atidžiai žiūri po ratais, ar važiuoji lėtai ir gaudai vaizdus:

Keliukas atveda į Kojelavičiaus gatvę, kuria mes kiek pavažiuojame pirmyn iki Lauko gėlininkystės bandymų stoties. Čia mane atviliojo ne tiek gėlės, kiek šalia paslėptas lobiukas, kurį radau visai lengvai.

Sekantis kelionės punktas – Rokantiškių piliakalnis, kurį tikrai po sutvarkymo magėjo aplankyti. Tad apsisukome ir patraukėme link Naujosios Vilnios. Pakeliui užtikome du objektus, apie kuriuos, nežiūrint to, kad čia ne kartą važiuota su automobiliu, nieko nežinojome arba jau užmiršome. Pirmas – tai užtvanka ir visai gražus tvenkinys:

Antrąjį, senas kapinaites, irgi pamatėme tik todėl, kad važiavome ant dviračių:

Paminklai labai seni, užrašai ant jų įvairiomis kalbomis:

Gal kas žino daugiau, kas tai per kapinės?

Toliau judėdami per Naująją Vilnią, pervažiavę seną tiltą ir įveikę statų viaduką, atsidūrėme judrioje Batoro gatvėje, kur kitoje kelio pusėje mūsų laukė Rokantiškių piliakalnis. Bet prieš keliaujant link jo, kol atgavome kvapą po pakilimo, aš dar atsisukau atgal ir užmačiau visai nieko vaizdelį:

Kai persikraustėme į kitą gatvės pusę ir patraukėme link piliavietės, aš vis negalėjau atsigrožėti piliakalniu. Dabar, išvaduotas nuo medžių, jis atrodo tikrai didingai:

Nepuolėme kopti aukštyn pirmais užmatytais laiptais,o patraukėme keliuku aplinkui, tikėdamiesi, kad iš kitos pusės nebus laiptų ir užsitempti dviračius bus lengviau. Deja klydome, nes ir iš kitos pusės buvo kažkas panašaus į laiptus. Bet vis tiek užsitempėme dviračius aukštyn, į gražiai sutvarkytą piliavietę:

Pavargti tikrai buvo dėl ko, nes nuo čia atsiveria tikrai gražūs Naujosios Vilnios vaizdai:

Su čia paslėpto lobio paieška nieko nesigavo, nes sutvarkytas piliakalnis ir geras oras pritraukė nemažai smalsuolių, o tai tikrai kenkia lobiams. Čia, galima sakyti, ir baigėsi smagioji maršruto dalis ir prasidėjo sunkioji.

Toliau pagal planą buvo numatyta aplankyti Tuputiškių serpentiną. Nusileidę nuo piliakalnio mes toliau bandėme važiuoti miško keliuku, tikėdamiesi išvengti važiavimo intensyvaus eismo keliais. Tačiau nieko iš to nesigavo, nes keliukas baigėsi aklaviete, tad teko grįžti atgal ir važiuoti keliu. Iki serpentino tikėjomės nuvažiuoti Žemąja gatve, bet pravažiavome mums reikalingą posūkį, tad padarėme “garbės ratą” pro Naująją Vilnią įveikdami statų kalną siaura ir judria Pergalės gatve, pro naują bažnyčią. Guodžiausi mintimi, kad gal pavyks rasti ten paslėptą lobiuką. Tačiau teko pravažiuoti pro šalį, nes, varpams skelbiant pamaldų pradžią, ten jau buvo daug žmonių.

Iš Pergalės gatvės vėliau nusukome Į Džiaugsmo gatvę, kuris mus “džiugino” šalia lekiančiais automobiliais, šalikelės nebuvimu ir įkalnėmis. Tiesa, vienoje vietoje, kur stovi nesenai pastatytas namų kvartalas, buvo šaligatvis su dviračių takeliu. Gaila, kad neilgu.

Dar kiek pavažiavus, užuodėme stiprų mėšlo kvapą. Pradžiioje niekaip nesupratau iš kur jis sklinda, bet vėliau, kai pamačiau pažįstamus vartus ir pastatus, atpažinau Jaunųjų gamtininkų centrą su mini zooparku. Tačiau pagaliau privažiavome Pavilnį ir nusukome į ramias jo gatveles, vedančias link Tuputiškių serpentino.

Pats serpentinas buvo toks pats, kai jį pamačiau prieš net pats jau neprisimenu kažkiek metų. Akmenuotas, duobėtas ir susiraitęs:

Nors ir ne pats maloniausias kelias nei automobiliui, nei kalnų dviračiui, ale vis tiek įžymybė .

Radę šalia šios įžymės paslėptą lobį, nusprendėme, kad šiai dienai pakaks. Kelias ir toliau leidosi žemyn, tad minti buvo smagu. Nestabtelėję pravažiavome Markučius, aplinkinėmis gatvelėmis išlaviravome ir pralindome po Zarasų gatvės tiltu ir palei Vilnelę pasiekėme Užupį. Toliau Maironio gatve iki Sereikiškių parko, kur nusukome į dviračių takelį. Oras puikus, žmonių gatvėse irgi daug. Todėl kiek sulėtinus tempą teko draugiškai ir ne visai skintis kelią pro “dviračių takelių kėglius”, o šiam pasibaigus, ramiai ir gražiai prariedėjome Katedros aikšte. Po to vėl takelis su “kėgliais”, Mindaugo tiltas ir finišas.

Tai tiek šiam kartui.

P.S. Kaip visada,tikslesnė informacija Garmin Connect’e.

Panašių įrašų nėra.

Link Minkelių ežero

EveryTrail – Find hiking trails in California and beyond

Praeitą sekmadienį savo dviračių maršrutų aplink Nemenčinę voratinklį papildžiau dar viena gija. Atvirai pasakius, nemėgstu važinėtis tais pačiais keliais ir pro tas pačias vietas. Nebent tai tikrai smagi trasa, kuri tinka prasilėkti vakarais po darbo, palaikant šiokią tokią fizinę formą. Tokia nuostata šiuo atveju kiek apsunkina gyvenimą, nes kuo toliau, tuo labiau darosi sunkiau surasti kokią dominančią kryptį. Bet šį kartą visgi pasisekė. Į šiaurę nuo Nemenčinės tikrai yra dar “netyrinėtų” žemių, kur galima suplanuoti ne per ilgiausią vienos dienos išvyką.

Kaip orientyras šiai išvykai buvo pasirinktas Minkelių ežeras, kurį šiaip galima pasiekti ir važiuojant asfaltuotu Sužionių plentu. Bet asfaltas – tai tikrai neįdomu, tad buvo pasirinkti šoniniai keliukai, kurie vingiavo pro kaimus, turinčius gan intriguojančius pavadinimus.

Maršruto pradžia, kaip ir daugeliu atveju, buvo tradicinė, t.y Raudondvario kaimo kryptimi. Šį kartą norėjau užmesti akį į Raudondvario dvaro ūkinius pastatus bei šalia jų esantį ežeriuką. Pabandžiau tai padaryti nuo Smoliarnės pusės, bet ne kas gavosi. Prie dvaro pastatų kelią pastojo tvora su vartais, o prie ežeriuko taip pat nepavyko prasibrauti, nes prieiga prie jo užstatyta kažkokiais lūšnynais, aplink kuriuos tvyro tikras jovalas:

Jei ne visa tai, galėtų būti tikrai nuostabi vieta.

Toliau vėl grįžau į trasą, kuri vedė pro patį Raudondvario kaimą, už kurio, tik pakilus į kalniuką, atsiveria laukų peizažai, kurie pagrinde ir dominavo tos dienos išvykoje:

Nuo čia baigėsi pirmas etapas, nes toliau kirtau Pabradės plentą ir pajudėjau link nežinomos teritorijos.

Už plento manęs laukė padorus žvyrkelis, kuriuo pravažiavau Miškinių kaimą, su apgriuvusiomis fermomis bei senų automobilių sąvartynais aplink jas, ir stabtelėjau prieš Miškinėlių kaimą:

Šį kartą dėmesį patraukė vėl šone esantis peizažas, tik kiek kitoks, nes kažkiek priminė savaną:

Nežinau, kodėl čia dominuoja pavadinimai susiję su miškais, nes tokių aplinkui nerasta.

Sekantis sustojimo punktas – Totorėlių kaimas, kuris niekuo nesiskiria nuo kitų, išskyrus pavadinimu:

Kas tikrai buvo šiame maršrute smagu, tai greiti žvyruoti keliai, beveik “nesutarkuoti” ir ilgos nuokalnės:

Ir dar grikių laukai:

Dar vienas kaimelis, suintrigavęs savo pavadinimu – Mūrinė. Privažiavus paaiškėjo, kad tai visai ne mūrinė, o medinė ir dar kaip reikiant apgriuvusi:

Žvyrkelius keitė kaimo keliukai, kurie po kiek laiko vėl įsikirsdavo į žvyrkelius. Tačiau mynėsi tikrai smagiai, tad neužilgo pasiekiau Sužionių plentą ir prie jo esantį Minkelių ežerą, kur ir sustojau ilgesniam poilsiui:

Pradinis planas buvo apvažiuoti šį ežerą ir surasti keliukus, kad galėčiau pro Didžiąsias Kabiškes grįžti namo. Bet kadangi jaučiausi dar visai gerai, o ir oras buvo nuostabus, tai nusprendžiau aplankyti dar vieną ežeriuką – Ilgį, kuris buvo už kelių kilometrų į šoną nuo pradinio maršruto.

Tam kad iki jo nusigauti, turėjau už Minkelių kaimo nusukti kiek dešiniau į kaimo keliuką, kuris leidosi kiek žemyn, o laukų vaizdus vis dažniau keitė kalvos:

Po eilinio posūkio prieš save pamačiau jau visai paraudonavusi nediduką klevą, o tai reiškia, kad visgi jau ruduo:

O keliukas kuo toliau, tuo vis mažiau matėsi žolėje, o reljefas darėsi vis kalnuotesnis. Besekdamas vėžėmis ir užpuškavęs į nemažą kalniuką supratau, kad suklydau. Geriau pravažinėtas keliukas baigėsi ant kalno esančia sodyba. Teko grįžti atgal žemyn ir pasukti vos žolėje matomomis vėžėmis, kur netrukus mane pasitiko kitas “siurprizas”:

Nors ir lėtai, bet pasiekiau Ilgio pakrantę. Pasirodo, tai jau beužankantis ežeras, kuris vis dar įdomus nebent žvejams:

Vieta tikrai rami ir joje malonu pailsėti.

Kadangi daugiau jau nieko įdomaus nebuvau suplanavęs, tai nuo čia patraukiau link namų. Kokius kelis, o gal ir mažiau, kilometrus teko pasimalti ant vos įžiūrimų keliukų, kol vėl pasiekiau padorų žvyrkelį. Šis, kaip ir ankstesnieji, leido greitai važiuoti, nors buvo kiek daugiau “pratarkuotas”. Po to posūkis į priešingą pusę nei siūlė kelio ženklas. Pasukau pro Sirvydiškes, nes taip arčiau ir nėra jokio eismo. Vėl greiti ir padoriai kratantys žvyruoti keliai, vis besileidžiantys į pakalnę.

Tačiau netrukus atėjo laikas “susimokėti” už pakalnes, nes kelias netoli Didžiųjų Kabiškių pradėjo etapais kilti aukštyn. Užmynęs ant paskutinio iš kalniukų, dar kartą atsisukau pažiūrėti į už nugaros likusius ir kiek jau įgrisusius laukų vaizdus:

O toliau vėl į pakalnę, greitas pralėkimas pro Kabiškes asfaltu, ir dar greitesnis nusileidimas lauko keliuku, kuris netgi turi gatvės pavadinimą. Tas keliukas baigėsi ties Nemenčinės kapinėmis, tad galima sakyti, kad ir baigėsi šio sekmadienio išvyka.

Visumoje gavosi tikrai greita trasa (tiek kiek galima atlaikyti kratymą), kurioje dominavo žvyrkeliai ir kaimo keliukai. Per visus 41.5 km daugiausia važiuota laukais, kas karštą vasarą būtų tikrai ne pats smagiausias užsiėmimas. Pravažiuoti kaimeliai buvo tikrai vargani, kas būdinga šiam kraštui. Kai kurios sodybos išvis negyvenamos. Atvirai pasakius, kažko panašaus šioje pusėje ir tikėjausi. Labiausiai patiko abu aplankyti ežerai.

Kaip visada, tikslesnė važiavimo informacija Garmin Connect’e, o va taip atrodo maršrutų aplink Nemenčinę voratinklis:

Panašių įrašų nėra.

Neries ir Žeimenos santaka 2

EveryTrail – Find the best hikes in California and beyond

Mintis dar kartą ant dviračio prasivažinėti iki Neries ir Žeimenos santakos man kirbėjo jau gan ilgą laiką. Tačiau nelabai kokie atsiminimai iš praeitos kelionės, kai paklausę navigatoriaus blaškėmės po miškus ir kalnus,  vis nuo to sulaikydavo. Nebuvo labai malonu važiuoti nei pirmyn, o ir grįžimas apkrautu Pabradės plentu irgi žavesio tai išvykai nepridėjo. Visa tai, o ir kitų kalnų dviračių mėgėjų vargai mūsų aptiktame “Kalnų parke”, galutinai mane paskatino surasti geresnį keliuką iki Santakos, o ir grįžimo malonesnis variantas taip pat būtų ne pro šalį. Va taip ir gimė šis naujasis žiedinis maršrutas nuo Nemenčinės iki Neries ir Žeimenos santakos.

Taigi, šį kartą, skirtingai nuo pirmojo, aš ne tik žinojau iki kur noriu nuvykti, bet taip pat tiksliai žinojau pro kur nenoriu važiuoti. Todėl tiek navigatoriaus žemėlapyje, tiek ir Google Earth iš anksto apsižiūrėjau galimus variantus. Labiausiai tam pasitarnavo pastarosios sistemos palydovinis žemėlapis, nes tik jame matėsi kai kurie man naudingi keliukai, apie kuriuos navigatorius nieko nežinojo. Tad, atlikęs šiokius tokius namų darbus, šio sekmadienio gražų ir saulėtą rytą leidausi į kelią.

Pirmas kelionės etapas iki Raudondvario kaimo niekuo nesiskyrė nuo ankstesnės išvykos, todėl buvo įveiktas lengvai sparčiu tempu, nesidairant į šalis.

Pagrindinis skirtumas laukė už kaimo, pasukus į keliuką, kuris mus tada ir nuvedė į tą nelemtą vietą. Dabar svarbiausia buvo nepražiopsoti keliuko, kuris turėjo mane nuvesti iki Musios tvenkinio. To keliuko, apie kurį žinojo navigatoriaus Garmin City Navigator žemėlapis (keista, kad Lietuvos Topo nieko nežino ne tik apie tokius keliukus, bet ir apie patį tvenkinį), realiame pasaulyje jau nėra, tad teko pasikliauti nuojauta. Nuojauta manęs neapgavo, todėl neužilgo aš įsirėmiau į privačios valdos tvorą prie tvenkinio. Tačiau mano nuostabai, šalia buvo paliktas ir priėjimas prie vandens, kuo aš ir pasinaudojau, kad iš arčiau pasižiūrėti į Musios tvenkinį:

Bet vėl gi, nuo čia irgi turėjau pasikliauti nuojauta, nes kiti iš anksto nusižiūrėti keliukai taip pat buvo išnykę. Tačiau šalia kylantis į kalną keliukas lyg ir tiko, kad judėčiau toliau suplanuota kryptimi. Daug nedvejodamas juo ir patraukiau. Dviratį teko temptis, nes kalnas buvo gan status. Tačiau tai buvo vienintelė tokia stati įkalnė, kurią man šiandien teko įveikti.

Užkopęs ant to kalno, leidausi paprastu lauko keliuku link Pailgės, su džiaugsmu stebėdamas, kad “smagieji atrakcionai” lieka šone:

Nors keliukas buvo kiek prastokas, bet jis kažkiek leidosi žemyn ir visai tiko tiek man, tiek ir Trek’ui. Tad juo riedėjosi visai smagiai, kol priešais nepamačiau jo tęsinio, kuris man jau buvo pažįstamas iš anksčiau.

Danga dar kiek suprastėjo, atsirado kažkiek smėlio. Maža to, prasidėjo lengva pakilimas, tačiau tai buvo niekis, palyginus su tuo, ką man pavyko apvažiuoti. Taip minti ilgai nereikėjo, nes dar nepasiekus Pailgės pakraščių, aš jau mačiau man reikalingus orientyrus. Drąsiai pasukau pirmu pasitaikiusiu lauko keliuku lyg jų, o po kiek laiko smagiai besileisdamas nuo kalniuko pralėkiau jau pro pažįstamas sodybas ir fermų likučius. Visas šis smagumas mane greitai atvedė prie žvyrkelio link Žukonių.

Šis, kaip ir visi dažnai automobilių eksploatuojami žvyrkeliai, buvo neblogai “pratarkuotas”, tad juo nebuvo labai malonu važiuoti. Laimei tai reikėjo atlaikyti tik kelis kilometrus, o ir padorus greitis šį malonumą gerokai sutrumpino. Netrukus žvyrkelį pakeitė Santakos sodų asfaltas, o aš, radęs man reikiamą keliuką, kaip ir pasiekiau kelionės tikslą, t.y stovėjau priešais pakabinamą tiltą per Žeimeną:

Kiek pailsėjęs, šiuo tiltu patraukiau į kitą pusę, pakeliui užmesdamas akį tiek į pačią Žeimeną, tiek ir į jos bei Neries santaką:

Mano grįžimo namo planas buvo susijęs ne tik su Žeimenos kitu krantu, bet ir Neries. Tačiau į pastarosios kitą krantą irgi reikia kažkaip patekti, ir aš nusprendžiau, kad šalia esantis geležinkelio tiltas tam puikiausiai tiks. Tad patraukiau nuo kabančio tilto vingiuojančiu takeliu link geležinkelio ir, užsitempęs dviratį ant stataus pylimo, atsiradau priešais geležinkelio tiltą:

Anksčiau šį tiltą esu matęs tik iš šono, tad tikrai nustebau, kai vietoj vieno pamačiau du. Tačiau antruoju nevažinėja traukiniai, tad man ir liko neaišku: ar tai koks atsarginis, ar tai jau senas ir nebenaudojamas tiltas:

Kaip ten bebūtų, šis man kuo puikiausiai tiko, nes jei tektų eiti pirmuoju, tai susitikimas su traukiniu tikrai manęs nenudžiugintų.

Šiaip nuojauta dėl traukinio manęs neapgavo, nes netoli už tilto buvo Santakos geležinkelio stotelė, kuri vienu momentu buvo visai tuščia…

… o kitu – atvyko traukinys ir ji staiga atgijo:

Nuo čia prasidėjo nežinomoji maršruto dalis, nes nei aš, nei dviračio borto kompiuteris nieko nežinojome apie keliukus tarp geležinkelio ir Neries. Aš tik žinojau, kad čia kažkokiu būdu įmanoma nuvažiuoti ik pervažos prie Kreivėnų, kur vėl turėčiau atsidurti ant Buivydžių plento. Įvedžiau aš tuos Kreivėnus “off-road” režimu, kad bent jau žinočiau atstumą iki man žinomų vietų. Paaiškėjo, kad iki ten beveik 10 km. Atstumas visai nedidelis, tad gerai nusiteikęs pajudėjau pirmyn.

Pradžioje važiavau paprastu miško keliuku, kuris netrukus įsuko į neprastą, jei taip galima sakyti, miško kelią. Važiavimo tempas kaip ir nuotaika dar labiau pagerėjo, o tam dar įtakos turėjo pastoviai jaučiamas reljefo nuolydis. Jei ir pasitaikydavo kokia nedidelė įkalnė, tai nesukeldavo jokių problemų. Tačiau, pravažiavus beveik beveik pusę atstumo, gerasis kelias nusuko link geležinkelio ir už pervažos nuvingiavo kažkur tolyn. O aš turėjau atspėti amžiną kryžkelės mįslę: į kairę eisi arklį dviratį prarasi, į dešinę … Toliau jau patys tikriausiai žinote. Man jau buvo aišku, kad į kairę man netinka, nes dar norėjau likti tarpe tarp geležinkelio ir upės. Užmetus akį dešinėn, paaiškėjo, kad keliukas baigiasi prie kažkokių sodybų prie upės. Tad beliko vienas pasirinkimas – tiesiai.

O tiesiai buvo vėl paprastutis miško keliukas, kuris visgi po kiek laiko nuvingiavo žemyn ir vėl gi pasuko dešinėn bei įsirėmė į Papunžės upelį:

Brastą per upelį įveikiau lengvai, bet ne taip lengvai įveikiau kalniuką už jos. Tačiau kaip atlygis už vargą vėl buvo gražus miškas ir nors paprastutis, bet neprastas miško keliukas, kuris vietomis buvo netgi labai gražus:

Nors keliukas tai gerėjo, tai retkarčiais prastėjo, bet visumoje šioje atkarpoje važiavosi neblogai. Todėl likę trys su viršum kilometrai greitai ištirpo, o po Trek’o ratais sučežėjo man jau žinomo kolektyvinio sodų masyvo asfaltas.

Pravažiavus sodus, toliau buvo jau paprasta, t.y gerai išasfaltuotas Buivydžių plentas, besileidžiantis į pakalnę, ir šeši su uodegėle kilometrai iki namų.

Šį kartą viskas gavosi lengviau, smagiau ir, galima drąsiai sakyti, įdomiau. Tad maršrutą iki Neries ir Žeimenos santakos nr.2 galima drąsiai užskaityti ir naudoti vietoj pirmojo.

Kaip visada, tikslesnė važiavimo informacija Garmin Connect’e.

Panašių įrašų nėra.