MariukasM.LT

Kažkaip senai buvo savaitgalinės išvykos. Darbai, kelionės, prastas oras – visa tai įtakojo tokių išvykų dažnumą. O mūsų akys jau pakankamai pasiilgo pro mašinos langą skriejančių vaizdų ir priešakyje vinguriuojančios plento juostos. Tačiau šiandien viskas rikiavosi reikiama linkme: noras yra, neblogas oras taip pat yra. Liko tik sugalvoti kur. Kiek pasvarstę nusprendėme užsukti į Dubingius.

Skaitykite toliau… »

Sekmadienio ryte pro debesis žvilgčiojanti saulė visgi mus sugundė nesėdėti namuose, o kur nors patraukti. Sumastėm, kad reiktų, įdomumo dėlei, apsilankyti Žaslių miestelyje, kuriame mes šiaip esame daug kartų buvę, tačiau daugiau iš reikalo, nes iš tų kraštų yra kilusi didžioji žmonos giminės dalis. Šį kartą jokių reikalų, o tik paprastas smalsumas. Bet kol atkeliavome iki miestelio, dangus visai apsiniaukė, o vis gąsdinančiai pakrapnojantis lietus bei žvarbus vėjas neleido tam skirti tiek laiko, kiek jo būtų reikėję detalesnei ekskursijai po miestelį. Kaip ten bebūtų, iš ten grįžome ne tuščiomis rankomis.

Skaitykite toliau… »

Pagaliau susiruošiau aprašyti ir paskutinį to šeštadienio išvykos dalį. Taigi, kaip jau supratote iš pavadinimo, pasakojimas bus apie Taujėnų dvarą.

Skaitykite toliau… »

Tai vienas iš tų objektų, kuriuos norėjau aplankyti jau senai. Siesikų dvaras ar pilis (kaip pavadinsi, tai nepagadinsi) – vienas seniausių Lietuvoje ir turi tikrai turtingą istoriją. Tuo labiau, kad kadaise skaičiau apie šios vietos atstatymą, todėl tikrai norėjosi pamatyti kaip viskas atrodo dabar.

Skaitykite toliau… »

Iš karto perspėju, kad šiame įrašų nebus nuotraukų, o kodėl, manau ir patys suprasite.

Taigi, pasivaikščiojus aplink Glitiškių dvarą, ausyse skambėjo du pagrindiniai motyvai: Siesikai, nes jau senai norėjome ten apsilankyti ir apie maistą, nes kaip jau ir buvo tam metas. Taip pradėjo dėliotis maršrutas link Ukmergės, beliko nuspręsti kur pietausime. Kadangi jau vis tiek pramogavome, tai Verkšionys su ten esančia smukle pasirodė visai patrauklus variantas, o ir gražių vaizdų ten taip pat esama. Todėl, daug netempdami gumos, nukakome pietauti. Maistu eilinį kartą likome patenkinti, o va su vaizdais nesigavo, nes, ko gero, ir oras tam nelabai tiko, o ir patys vaizdai tą dieną nebuvo geresni, nei esu jau matęs. Tad fotoaparatas taip ir liko kuprinėje, o mes, sočiai pavalgę, dar sugalvojome, kad jei jau judėsime link Ukmergės, tai kodėl dar neužsukus pažiūrėti ir Šešuolėliuose esančio dvaro, apie kurio grožį taip giriasi jo valdytojai. Vis tiek jau važinėjamės zigzagais, tad dar vienas kaip viso reikalo nepagadins,

Deja, viskas gavosi kiek kitaip, nei mes įsivaizdavome. Nesunkiai radome pačius Šešuolėlius, bet pasigedome kokių nors nuorodų į dvarą ar jame esanti viešbutį. Tačiau kiek pavažiavę pirmyn, aptikome dvaro vartus. Iš uždarytų vartų, papuoštų užrašais “Privati valda” ir “Atsargiai piktas šuo”, supratome, kad čia atsitiktinių svečių niekas nelaukia. Pradžiai pagalvojome, kad pataikėme ne į pagrindinį įvažiavimą, bet ir prie kitų vartų vėl tas pats. Galutinai tapo aišku, kad dvaro šeimininkai vartus atveria ne bet kam. Nenoriu čia spėlioti ar piktintis, kodėl gražus ir sutvarkytas dvaro ansamblis laikomas paslėptas nuo plačios visuomenės, bet benj jau tinklalapyje galima buvo nurodyti, kad atsitiktiniai svečiai nepageidaujami, kad nereikėtū be reikalo ten važiuoti. Iš kitos pusės,  prisiminęs ne tokius jau senus įvykius Švėkšnoje, kartais pradedi suprasti ir tuos, kurie investuoja į tokius objektus ne tik savo pinigus, bet ir savo nervus bei laiką ir visai nenori kariauti su vandalais. Kaip ten bebūtų, bet fotografuoti uždarytus vartus man nepatinka, o Šešuolėlių dvaras liko pažymėtinas mano žemėlapyje nelankytinu objektu.

Nesėkmingas vizitas visai neatmušė noro aplankyti dar ką nors, todėl toliau mūsų laukė Siesikų dvaras ar pilis, kas vienu ir kitu atveju yra tiesa.

Sekantis sustojimas – Glitiškių dvaras. Pasirodo, kad tiek pats dvaras, tiek ir pati gyvenvietė yra žinomi nuo seno, o ir visokių čia įvykių bei istorijų būta. Čia tik aš apie tai nieko nežinojau, o buvau tik viena ausimi girdėjęs, kad čia esama dvaro. Na, bet to pakako, kad bemąstant kur patraukti iš Pikeliškių dvaro, mes atsidūrėme būtent čia.

Skaitykite toliau… »

Kaip jau minėjau, visas šeštadienio nuotykis, galima sakyti, prasidėjo nuo Pikeliškių dvaro. Net pačiam keista, kad per tiek laiko nei karto nebuvau čia užsukęs, nors pravažiuota visai šalia daugybę kartų.

Skaitykite toliau… »

Žiūrėti Penki dvarai didesniame žemėlapyje

Kažkaip senai šiame tinklaraštyje buvo kalbama apie dvarus, ar ne? Kažką panašaus pagalvojau ir aš, kai spoksojau šeštadienio ryte į besivaduojantį iš rūko Gėlos ežerą. Aišku, pradžioje sumanymas buvo kuklus: kol dar visiškai neišsisklaidė rūkas, aplankyti ne per toliausiai esantį Pikeliškių dvarą. Bet, kaip sakoma, apetitas atsiranda bevalgant. Šios išvykos maršrutas susikūrė pats, be jokio išankstinio planavimo. Paprasčiausiai apsilankius vienoje vietoje, ekspromtu buvo sugalvojamas sekantis kelionės tikslas. O koks gavosi rezultatas, puikiai matosi žemėlapyje:

Nemenčinė – Pikeliškių dvaras – Glitiškiu dvaras – Verkšionys (mes išalkome, o ten skanūs cepelinai ir karka) – Šešuolėlių dvaras (čia mums nelabai pasisekė) – Siesikų dvaras – Taujėnų dvaras – Nemenčinė

Gavosi štai tokia virš 300 km makalynė, o kaip mums sekėsi ir ką pamatėme – sekančiuose tinklaraščio įrašuose.

Kartais atsiduri tokiose vietose, kur tikrai niekada neplanuoji apsilankyti, Taip gavosi ir vakar, kai aš nusprendžiau prisijungti prie pramogaujančių kolegų. Baigęs darbus bei žinodamas jų judėjimo maršrutą, pagalvojau, kad geriausia man juos “perimti” prie Baltosios Ančios HE, kuri buvo vienas iš lankytinų punktų tos linksmos kompanijos trasoje. Va taip aš atsidūriau netoli Druskininkų, savotiškame, tarp miškų pasislėpusiame, užkampyje.

Skaitykite toliau… »

Oro balionu virš Viniaus

Map your trip with EveryTrail

Pirmadienis buvo tikra siurprizų diena. apie pietus sulaukiau skambučio su pasiūlymu paskraidyti oro balionu. Galima sakyti, kad pasisiekė kaip aklai vištai surasti grūdą. Aišku aš neatsisakiau ir dar apsidžiaugiau, kad visada ir visur su savimi tampausi fotoaparatą. Tad penktą vakaro jau buvau Lazdynuose, kur viskas ir prasidėjo. Skaitykite toliau… »