Tie, kas seka šį tinklaraštį, jau žino, kad vis gi apsisprendžiau kokius dviračio pedalus bei batus naudosiu, ir kad tie daikčiukai jau yra nupirkti. Ir nors grasinausi visus naujus žaisliukus išbandyti savaitgalį, vis dėl to neiškenčiau ir tai padariau vakar vakare.

Tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kadangi iki šiol nei karto nesu turėjęs tokio tipo pedalų, tai nusprendžiau, kad būtų visai neblogai įrangą išbandyti namie ant stovinčio dviračio, o ne lėkti iš karto  į gatvę.

Taigi, sumontavęs pedalus ir prisukęs klipsus prie batų, pradėjau mokintis įsisegti ir išsisegti iš pedalų. Pradžioje ėjosi nekaip: pataikyti ant pedalo ir prisisegti pavykdavo iš kokio trečio ar ketvirto karto, labai retai iš antro. Be to, paaiškėjo, kad išsisegimui reikia pasukti kulną didesnių kampu, nei aš prieš tai įsivaizdavau, plius dar supratau, kad klipsai ant batų tikrai ne toje pėdos vietoje, kuria paprastai minu pedalus. Tad prasidėjo batų tiuninimas stumdant klipsus pirmyn-atgal ir vėl bandant ant dviračio. Ir čia nebuvo apsieita be kuriozų. Tam, kad pajusti per kietą bato padą kuria vieta pėda remiasi į pedalą, teko kažkiek svorio perkėlinėti ant tos kojos, kuri yra prisegta prie pedalo. Vienu metu aš persistengiau, ir visas svorio centras pasislinko į kitą pusę, o aš, kaip koks pakirsta medis, lėtai, tarsi sulėtintame kine, nuvirtau ant šono. Kritimas buvo minkštas, bet labiausiai pradžiugino tai, kad tik sukontaktavus su grindimis, pedalas iš karto atsisegė. Kai pagaliau klipsai atsirado ten kur reikia, įsisegimas žymiai palengvėjo. Dabar nebereikėjo ieškoti pedalo, nes koja automatiškai sukontaktuodavo su pedalu reikiamoje vietoje, o lengvai spustelėjus, pasigirsdavo aiškus “klik”, kas reiškia sėkmingą įsisegimą. Taip aš “prasilinksminau” visą užvakarykštės dienos vakarą, bet rezultatais likau patenkintas. Atėjo metas pabandyti važiuoti.

Ne veltui yra sakoma, kad sunku pratybose, bet lengva kare. Taigi, gatvėje jau buvo lengviau, nei pradžioje bandant namie. Stovint su pirmos kojos prisegimu jokių problemų: judesys jau atidirbtas ir prisisegu praktiškai iš pirmo karto. Pajudėjus pirmyn, su antra koja kiek sudėtingiau, bet irgi neblogai. Jei nepavyksta iš pirmo karto, tai pramynus vieną apsisukimą, prisegu iš antro karto. Manau, kad pastoviai važinėjant, tai nesunkiai taps automatiniu veiksmu.

Kad pajusti kaip viskas veikia, prasukau porą ratų Nemenčinės gatvelėmis. Smegenyse vis mirkčiojo užrašas: “Stojant atsisegti !!!”. Tai suveikė, nes kai prireikė sustoti praleidžiant automobilius, nenugriuvau. Šiaip dar viena išmokta pamoka, kad kol visas procesas netapo refleksu, stojant reikia iš karto apsispręsti kuria koja remsies sustojus ir ją atsegti truputį anksčiau, nei dviratis visiškai sustos. Tad važinėjant nesudėtingu maršrutu, kol kas jokių problemų. Vėl gi, čia tik bandomasis važiavimas asfaltu. Tikras vaizdas paaiškės važiuojant tokiomis sąlygomis, kokiomis aš įprastai važinėju, t.y miškų ir lauku keliukai. Svarbiausia šio pabandymo tikslas – patikrinti kaip viskas veikia važiuojant ir ar gerai sureguliuota. Rezultatais likau patenkintas, nes pėda pedalus spaudžia ta vieta, kuria ir norėjau, o dėl standesnio batų pado, nelabai jaučiasi, kad dabar kontakto su pedalais plotas yra žymiai mažesni nei su platforminiais pedalais. O patys batai irgi niekur nespaudžia, nepraleidžia drėgmės ir šalčio, o koja juose laikosi tvirtai. Tačiau, nežiūrint to, kad tai yra trek & trail tipo batai, eiti kietu paviršiumi nėra visai malonu. Ant grunto kaip ir viskas ok, o dėl pado protektoriaus ypatumų, purvas nuo pado greitai nukrenta.

Važiuodamas su prisegtais pedalais, kažkokio didelio skirtumo nepastebėjau. Tikrai šie pedalai nepadarė manęs greitesniu, bet ne to aš ir tikėjausi. Vis gi kai kas pasikeitė. Pirma, kaip ir tikėjausi, važiuojant pastoviu greičiu ir minant tik greičiui palaikyti, pasijautė, kad dirba mažiau raumenų, ir tai greičiausiai dėl to, kad nebereikia pastangų laikyti kojas ant pedalų. Važinėjant su paprastais pedalais gal to ir nejaučiame, nes tai daroma automatiškai, bet prisisegus, tų, kad ir mikro, pastangų nebereikia ir tai jaučiasi. Antra, sukant pedalus, aiškiai jaučiasi kada, kurios kojos ir kokiu momentu jėga perduodama pedalams, kas leidžia lengviau kontroliuoti ir koreguoti minimą, kas yra labai gerai važiuojant į įkalnes. Trečia, riedant laisva eiga ir neminant, kojos ant pedalu dabar kažkaip automatiškai atsiranda “be penkiolikos trys” pozicijoje, kas yra tiesiog būtina dėl saugumo važiuojant kalnų dviračiu raižyta vietove. Be to, aiškiai pajaučiau, kad dabar šioje pozicijoje kojų raumenys lygiai taip pat atsipalaiduoja, kaip ir laikant kojas “lygiai šeštos valandos” pozicijoje. Reiškia net ir laikant kojas ant pedalų teisingoje pozicijoje, jos taip pat kažkiek ilsisi. Aišku, nereikia pamiršti, kad net ir riedant neminant, sudėtingesnėje trasoje niekada negalima visiškai atsipalaiduoti, nes kalnų dviratis valdomas visu kūnu, o ne tik vairo ir stabdžių pagalba.

Taigi, štai tokie mano pirmi ir tikrai subjektyvūs įspūdžiai iš trumpo pasivažinėjimo su naujais pedalais ir batais. Kaip ir sakiau, tai tik trumpas testinis pasivažinėjimas, bet naudingas išvengiant nemalonių ir kvailų siurprizų ateityje. O kaip bus iš tikro, pamatysim irgi ateityje.

Panašių įrašų nėra.

Taigi, atsakymas į kilusius klausimus jau kaip ir namie. Užsukęs į “Gerą dviratį” ir pačiupinėjęs “gyvai” apsisprendžiau. Pedalai – Time ROC Atac S (velniai nematė to karbono).

Ir batai – Vaude Trukee AM:

Šiaip pirkinys kitam sezonui, bet tikrai neiškęsiu iki pavasario. Pakentėsiu bent jau iki savaitgalio. Negi važiuosiu pirmą kartą su klipsais tiesiai į tamsų mišką?

Panašių įrašų nėra.

Nors dar vis ištaikau laiką ir orą pasivažinėjimams ant dviračio, bet mintys vis labiau krypsta link sekančio dviračių sezono. Dėliojasi galimi maršrutai ar perkeliami šiaip metais neįgyvendinti planai. Kas be ko, galvojama ir apie įrangos patobulinimą ar atnaujinimą. Mąstant apie įrangą ir dviračio tobulinimą, kaip ir, ko gero, kiekvienam dviratininkui, iškyla klausimas dėl prisegamų (clipless) pedalų naudojimo.

Nuo pat pradžių su dabartiniu dviračių važinėju su platforminiais pedalais. Tokie buvo ir ant ankstesnio dviračio. Kadaise, labai senai, važinėjau prisisegęs su rusišku turistiniu dviračiu. Tas turėjo dirželiais prisegamus pedalus (toe clips). Ir man patiko, nes kojos neslysdavo nuo pedalų, kas tikrai buvo gerai važinėjant ilgesniais atstumais. Tačiau tai buvo ant asfalto. Bet va su kalnu dviračiu – visai kita istorija. Čia ne tik asfaltas, žvyrkeliai ar miško bei laukų keliukai, bet ir gan sudėtingi takeliai. Be to, dviratis naudojamas ne tik savaitgaliniams pasivažinėjimams gamtoje, bet ir šiokiam tokiam pasportavimui. Todėl ir kyla klausimai ar tikrai man jų reikia.

Bandžiau kažkiek pasiskaitinėti internete, tačiau ten vienareikšmiško atsakymo neradau. Vyrauja nuomonės tiek vieno, tiek kito atvejo naudai nuo gan rimtų, paremtų kažkokiais palyginimais testais ir panašiai, arba iš serijos “PC vs Mac”, “Nikon vs Canon” ir t.t. Be to, pakeliui rasti vaizdeliai su lūžusiais kaulais po pasivažinėjimų su prisegamais pedalais, o ir paties patirti nuotykiai, kai tikrai džiaugiausi, kad kojos neprisegtos, taip pat motyvacijos tokius naudoti tikrai neprideda. Tačiau vis tiek rūpi.

Aiškiai suvokiu, kad gero kalnų dviračio valdymo reikia išmokti su platforminiais pedalais, bet su prisegamais daugelį dalykų padaryti yra lengviau ir paprasčiau. Vienu žodžiu, dilema iš serijos “būti ar nebūti”.

Jei vis gi svarstyklių lėkštė nusvirs prisegamų pedalų naudai, vėl galvaskausmis, o gi kokius pedalus ir batus pasirinkti. Vėl nemažai naršymo internete ir kažkiek pokalbių su turinčiais tokią patirtį. Tad, turint omeny, kad mano kelių sąnariai yra jautrūs, bent jau apsisprendžiau dėl pedalų ir gimė šioks toks sąrašiukas:

1. Time ROC Atac 

Labiau patinka “S” versija, bet labiausiai “Carbon”, kurios jau nėra 2012 metų kataloge, bet dar galima įsigyti internetinėse parduotuvėse:

Čia ir korpusas tvirtesnis, ir atrodo geriau.

2. Time Atac Alium.

Gaminami nuo 2004 metų, bet irgi jau nėra kitų metų kataloge. Praktiškai vienareikšmė nuomonė dėl tvirtumo, patikimumo, ilgaamžiškumo. Minusai svoris ir nėra reguliavimo galimybių, nors klausimas ar to tikrai reikia. Svoris taip pat nėra man labai aktualus, nes tai visiškas mizeris, palyginus su mano paties svoriu, kuris yra šiokia tokia problema.

3. Look Quartz

Lengviausi savo kainos segmente. Juos man rekomenduoja tie, iš ko pirkau savo dviratį. Kliūna, kad nėra reguliavimo galimybės, o ir batų pritaikymas reikalauja daugiau pastangų, nors tai greičiau požiūrio klausimas. Galbūt mano dviračiui labiau tiktų baltos spalvos, tik klausimas kaip jie atrodys po ilgesnės eksploatacijos:

Dar liko apie batus.

Tai tiek klausimų ir pamąstymų šia tema. O jūs rėžkite savo nuomonę, bet ne iš serijos “dauguma ar profesionalai taip daro”. Domina asmeninė patirtis ir pamąstymai.

Panašių įrašų nėra.

Kad ir kaip nenorėčiau, tačiau kuo toliau, tuo aiškiau, kad šių metų mano dviračių sezonas artėja prie pabaigos. Orai tokie, kad tolimesnės savaitgalinės išvykos darosi vis mažiau patrauklios. O ir prisikalbinti Žmogutį sau į kompaniją darosi vis sunkiau. Panašu, kad ji savo sezoną jau baigė, o jos Trek’as visas išvalytas ir suteptas sau patenkintas ilsisi savo stove. Tačiau aš vis dar nerimstu. Vis dar stengiuosi ištaikyti momentą, kai įkyri dulksna ar lietus aprimsta. Tada nors trumpam išlekiu ant dviračio pasivažinėti jau žinomomis trasomis. Bet, kad nebūtų nuobodu, tai darau sutemus (tada viskas atrodo kitaip) arba kviečiuosi į kompaniją savo šešėlį.

Jei pagalvojote, kad MariukasM kažkur belakstydamas po miškus nusivertė nuo dviračio bei trinktelėjo galvelę, o dabar bendrauja su dvasiomis, tai tikrai klystate. Visa paslaptis glūdi maniškiame dviračio kompiuteryje Garmin Edge 605. Tai ne šiaip paprastas navigatorius ar dviračio kompiuteris, o daiktas, kuris yra skirtas treniruotėms ir turi tam skirtas visai smagias funkcijas. Taigi, kad nereiktų nuobodžiauti jau iki skausmo pažįstamame maršrute, galima pasinaudoti taip vadinama treniruočių kurso programa. Tai reškia, kad anksčiau važiuota trasa yra įrašoma kaip kursas, o paskui šį kursą galima kartoti ir lyginti rezultatus. O pats smagumas yra tame, kad tai galima daryti važiavimo metu. O tai ne kas kita, kaip lenktynės su pačių savimi. Kad įsivaizduotumėte, jums parodysiu šio režimo ekranus.

Standartinis kurso ekranas:

Jei kiek šlubuoja atmintis ar dar trasa nėra iki skausmo išraižyta tavo smegenų vingiuose ir bijai nukrypti nuo kurso:

Jei jauti, kad kažkaip ne taip važiuojasi, tai gal vis gi mini į kalną?

“Virtualaus partnerio” režimas arba lenktynės su savo “šešėliu”:

Tas, kur apačioje, esu aš, o tas, kur viršuje – kitas aš. Ir man sekasi, nes pirmauju. Vienu momentu pirmavau iki beveik 950 m. Aišku bepigu, nes originalus maršrutas  buvo įrašytas važiuojant su šviesomis jau sutemus. Tad ta proga stabtelėjau prie skardžio atsigerti, o skirtumas bematant ištirpo. Kol miniau žvyrkeliu, vėl atsilošiau kokius 300 m, bet kai prasidėjo miško įmirkęs keliukas, padengtas šlapiais ir slidžiais lapais bei su po jais pasislėpusiomis ir dar slidesnėmis šaknimis, tempas vėl krito. “Begaudydamas” slidinėjantį Trek’ą, mintyse džiaugiausi, kad nesugalvojau pakartoti važiavimo sutemus su šviesomis, o mano kojos neprisegtos prie pedalų. Čia “šešėlis” mane beveik prisivijo. Vėl prasidėjęs lietus kiek pamotyvavo padidinti tempą, tad iššokęs ant asfalto, vėl pradėjau pirmauti. Tačiau visą malonumą kiek pagadino pasigirdęs metalinio pokštelėjimo garsas, kas reiškė trūkusį galinio rato stipiną.

Kaip ten bebūtų, privažiavus prie namų, iš kompiuteriuko pasigirdo linksma muzikėlė, o ekrano vidury puikavosi užrašas: “Congratulations. You win.”. Bet palyginus rezultatus kompiuteryje, paaiškėjo, kad vis gi pats sau pralošiau minutę. Tai kaip čia gaunasi? Garmin’as padlaižiaudamas sukčiauja?

Panašių įrašų nėra.

Su dviračiavimu gavosi priverstinė pertrauka. Bevalant Trek’ą, paaiškėjo, kad nutrūkę du galinio rato stipinai. Keisčiausia, kad grįždamas iš paskutinio pasivažinėjimo to net nepajaučiau. Greičiausiai kažkur gerai ratu trinktelėjau, arba taip galėjo atsitikti staigiai ir stipriai stabdant. Kaip ten bebūtų, su šiandienos išvyka nieko nesigavo. O ir idėjos aiškios vis tiek nebuvo.

Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Kadangi jau senai planavau nuvežti abu dviračius į servisą, tai tą ir padariau. O ir neveltui. Paaiškėjo , kad maniškiam būtų neprošal sutvarkyti ne tik ratą, bet ir pakeisti grandinę bei patvarkyti galinius stabdžius (jau jautėsi, kad stabdymo jėga ne be ta). O ir šiaip rimtesnė apžiūra tik į naudą. Tūkstantis kilometrų šunkeliais ir bekelia, ant savęs tampant tokį dramblį kaip aš, tikrai be pėdsakų nepraeina. O Žmogučio Trek’ui bus eilinė apžiūra, nes jis “teprabėgęs” kokius 400 km, o ir eksploatuojamas jis žymiai švelniau.

Gera žinia yra ta, kad man pažadėjo juos šiandien į vakarą sutvarkyti. Tad visai tikėtina, kad ir šis savaitgalis gali būti “dviratinis”.

Panašūs įrašai:

1. Ieškomi statybininkai
2. Naktinis test draivas

Prieš porą dienų iš Bike24 atkeliavo pora dviračių stovų Topeak  LineUp™ Stand. Senai dėl jų varvinau seilę, tad pagaliau juos turiu. Kodėl būtent tokie? Pirmiausiai, jais labai parasta naudotis. Įstumi priekinį ar galinį ratą, dviratis ir stovi. Fiksavimas ne mirtinas, bet stovi. Šie stovai nėra skirti dviračių apžiūrai ar reguliavimui. Tam reikalui turiu atskirą trikampį stovą. Kita tokio pasirinkimo priežastis – jie labai lengvi (kai kurjeris padavė dėžę, pagalvojau, kad ji tuščia) ir labai kompaktiški, kai jie yra sudėti. Tada pasidaro ne ką didesni už paprastą automobilinę kojinę pompą. Todėl tikrai labai patogu paprasčiausiai įsimesti juos į automobilio bagažinę, kai iškeliauji kur ilgesniam laikui ir pasiimi kartu dviračius. Juk ir svečioje vietoje norisi, kad dviračiai turėtų savo vietą, o ne būtų kur nutrenkti į pakampę ar braižiotų sienas, nes atraminių kojelių jie neturi.

P.S. Ir kurių velnių aš kartu su tais stovais neužsisakiau tų linksmų Northwave veido kaukių, a?

Panašūs įrašai:

1. Klausimai kitam dviračių sezonui
2. Rožinių dviračių trasa
3. Atsakymai į klausimus kitam dviračių sezonui

 Between Bezdonys and Buivydžiai

EveryTrail – Find trail maps for California and beyond

Kaip ten bebūtų, bet paskutiniu metu Bezdonių ir Arvydų ar tiesiog Buivydžių (kaip jums labiau patinka) kryptis tiesiog valdo. Ne išimtis ir šiandienos išvyka, tačiau šį kartą nusprendžiau, taip sakant, į šį reikalą “pažvelgti giliau”.

Prieš beveik tris mėnesius, keliaudamas į Balingradą, apibrėžiau savotišką ir nemažą ratą žemėlapyje. Po to, grįždamas nuo Žeimenos ir Neries santakos, tą ratą kažkiek praplėčiau pravažiuodamas keliukais tarp geležinkelio ir Neries. Aplink Bezdonis bei Arvydų tvenkinius taip pat ne vieną kartą keliauta. Taigi, beliko išsiaiškinti, kas yra šio didelio rato vidury. Tai ir buvo šios dienos išvykos tikslas.

Kad paįvairinti gyvenimą, t.y. nevažiuoti jau pabodusiais keliais, o paieškoti naujų, vakar teko atlikti šiokius tokius namų darbus. Kadangi mano turimi Garmin žemėlapiai ne kažin ką žino apie šiame rate esančius keliukus, reikėjo atidžiau pastudijuoti Google Earth bei susidėlioti orientacinius taškus, kuriuos jus galite rasti viršuje esančiame maršrute. Jie tikrai pravertė, o ir važiuoti ne pagal navigatoriui žinomus kelius, bet orientuojantis pagal kryptį – žymiai smagiau.

Pirmasis toks orientyras buvo Bezdonyse, už ten esančio dvaro su tvenkiniu. Tad nosies tiesumu ten ir patraukiau trumpiausiu man žinomu keliu nuo Nemenčinės plento dviračio takelio. Pasiekus minėtą vilą, mumi su Trek’u ištiko mažytė šventė:

Trek’as prariedėjo savo pirmuosius ir, tikiuosi, ne paskutinius 1000 km. Tai buvo tikrai smagūs kilometrai ir aš tikrai esu šiuo dviračiu patenkintas. Užfiksavęs šį iškilmingą momentą, patraukiau ieškoti pirmo orientyro, t.y artimesnio keliuko link Arvydų tvenkinių. Tuo tikslu pasukau į keliuką tarp dvaro ir Bezdonių tvenkinio. Kadangi čia vanduo, kaip ir Arvydų tvenkiniuose, nuleistas, tai,  daug nesidairydamas į šalis, poslydžiu lauko keliuku smagiu tempu pajudėjau link tikslo. Bet netrukus paaiškėjo, kad ieškomas keliukas yra kitoje Bezdonės upelio pusėje, tad teko grįžti kiek atgal ir tilteliu persikraustyti į kitą krantą:

Kitas krantas mane pasitiko nedraugiškais ir, mano laimei, pririštais šunimis bei visai ne kokiu Bezdonių pakraščių bei paties upelio vaizdais:

Bet čia pat buvo mano ieškomas miško keliukas, kuris mane išvedė į man jau žinomą kelią link Arvydų tvenkinių. Pirma mintis, privažiavus tvenkinius, buvo užsukti į mūsų praeitą kartą atrastą “pasakų namelį” puodeliui karštos arbatos, nes oras buvo visai ne koks, o labiausiai erzino žvarbus vėjas. Bet pralėkus reikiamą keliuką, o kitu nepanorėjus riedėti atgal, arbatą gurkšnojau už Aukštųjų Bezdonių, šalia kelio įrengtoje poilsiavietėje:

Nuo čia visai netoli buvo antras orientyras, kuris mane nukreipė nežinomais miško keliukais link Maikūnų kaimo. Keliukai čia buvo pakankamai smagus ir nesunkūs, tik vietomis kiek smėlėti. Čia vėl gi buvo svarbiausia nepamesti reikiamos krypties, su kuo dideliu problemų nebuvo, nes reikėjo kiek įmanoma laikytis tiesiai.

Išlindus iš miško, atsidūriau prie kažkokios sodybos. Čia apturėjau smagų pokalbį su pagyvenusia moteriške, kurį buvo ką tik grįžusi iš bažnyčios Buivydžiuose. Man su ja pasisveikinus, jį iš karto pasiteiravo ar ne gyvenu kur šalia ir kur keliauju. Bet, atidžiau nužvelgusi iš pradžių mane, o po to ir dviratį, bei pastebėjusi, kad aš naudojuosi navigatoriumi (iš kur, po galais, ji apie tokius dalykus žino???) nusprendė, kad atkeliavau iš Vilniaus. Tik pasitikslino ar iki čia atkakau nuo Mickūnų ar nuo Bezdonių. Atsakius, kad nuo Bezdonių, ji visai rimtai pareiškė, kad jai irgi teko lankytis ten esančioje bažnyčioje. Iš mandagumo pasiteiravus kelio link Maikūnų ir Pričiūnų, senoji kaip mat nušvito ir detaliai nupasakojo kryptį, pabrėždama, kaid pirmajame kaime yra gražus kryžius, o antrajame yra koplyčia, kur laikas nuo laiko rengiamos kažkokios vietinės religinės šventės. Kokios – tai nelabai supratau, nes nesu toks geras vietinės lenkų kalbos žinovas, bet dėl kryžiaus ji buvo teisi. Visuose pakeliui tiek dabar, tiek ir anksčiau pravažiuotuose šio krašto kaimuose ar gyvenvietėse, nežiūrint to, kad dauguma jų daugiau ar mažiau apgriuvę, o kai kur ir visai sunykę, šalia kelio stovi dideli ir išpuoselėti kryžiai. Dažnai tik pagal juos gali suprasti, kada baigiasi vienas ir prasideda kitas kaimas. Esu jų tikrai daug matęs, tad jie man jau visi pasidarę vienodi. O va Šv. Ignoto koplyčia, esanti už praktiškai beišnykstančio Pričiūnų kaimo – tikrai verta dėmesio:

Nežinau nei kas, nei kodėl ją čia pastatė (gal kas žinote?), bet man ji patiko. O jei atidžiai pažiūrėsite į žemėlapį, tai pamatysite, kad ji yra beveik mano apibrėžto rato vidury, kažkur tarp Bezdonių ir Buivydžių.

Kiek pailsėjęs bei atgavęs jėgas nuo puodelio karštos arbatos bei šokolado batonėlio, pajudėjau toliau savo suplanuotu maršrutu, kuris netrukus kirto Buivydžių plentą. Užvažiavęs ant kalniuko, užmečiau akį atgal, į tolumoje likusį Akuotninkų kaimą:

Stoviniuoti ir grožėtis tokiais vaizdais šiandien tikrai buvo netinkamos sąlygos. Šaltas ir žvarbus vėjas iš visų jėgų stengėsi prasimušti pro mano šturmuotę ir išsiurbti visą šilumą. Tad visa laimė, kad kelio danga leido smagiai minti, o ir pakeleivingų kaimų palaidi šunys neleido atvėsti. Tad, galima sakyti, visai smagiai pasiekiau paskutinį navigatoriui šioje trasoje žinomą tašką – Šventininkų kaimą, kurio gale stovėjo “bajoriškas”, tik apleistas namas:

Nuo čia vėl turėjau atrasti keliuką tarp dviejų orientyrų.

Su paieška problemų nekilo. Kilo problemų su danga, įveikus drėgną ir slidų lauko keliuką bei įvažiavus į mišką. Čia vos nenusiverčiau nuo dviračio. Miškas mane pasitiko iš pirmo žvilgsnio gražiu, lapais nuklotu keliuku, kuris prie to dar leidosi į pakalnę. Smagiau užgulus pedalus, paaiškėjo klasta – po storu lapų sluoksniu buvo klampus smėlis, į kurį aš labai smagiai įlėkiau. Gerai, kad važinėdamas kalnu dviračiu šunkeliais, įpratau lėkdamas nuo kalno neatsipalaiduoti. Praktiškai tik tai man padėjo išlaikyti pusiausvyrą ir suvaldyti dviratį. Teko po mažu ir atsargiai įveikti šią atkarpą. Pasiekus antrą šios atkarpos orientyrą ir vėl išvažiavus į navigatoriui žinomą kelią, prieš akis nusidriekė toks mini karjeras:

Pasižiūrėjus iš arčiau, pasirodė, kad kasamas čia kažkoks baltas gruntas:

Kodėl ir kam neklauskit, nes tikrai nežinau. Bet nuo čia supratau, kad patekau į kažkokią savotišką industrinę zoną ir kad su smėliu man teks “draugauti” ilgai, gal net iki Skersabalių.

Ir tarsi to įrodymas, iš karto už karjero mane pasitiko bjaurus smėlėtas kalnas, į kurį teko dviratį užsitempti (fotografavau jau nuo kalno viršaus):

Užsikabarojęs į viršų, vėl pamačiau normalų lauko keliuką, kuris vedė pro gražiai aptvarkytas sodybas. Tai pamaniau, kad čia vargai kaip ir baigėsi. Bet kur tau, nusileidimas buvo tikrai ne ką geresnis nei pakilimas:

Bet į apačią tai ne į viršų. O už posūkio vėl Trek’o ratai pradėjo kabinti kietą miško keliuko dangą ir važiavimo greitis tikrai gerokai padidėjo, Keliukas buvo smagiai raitytas, tad nelabai kreipiau dėmesį į už krūmokšnių šmėkščiojančias kažkokių pastatų liekanas. Linksmumas tęsėsi iki pervažos, už kurios vėl buvo smėlis. Bet čia mane labiau sudomino geležinkelio mazgas:

Tik čia tvyrantys kvapai rietė nosį.

O dar už posūkio pasirodė kažkoks pastatas, primenantis kolonėlę, jei ne už jo stūksanti galinga smėlio atodanga:

Pradžioje nesupratau kas čia per velniava, o pavažiuoti iki tolumoje esančio stendo jau nesinorėjo. Bet, pasinaudojus fotoaparato optika, paaiškėjo, kad tai Skersabalių smėlio ir žvyro telkinys:

O toliau vėl platus ir greitas gruntinis kelias, kuriuo nestabtelėjęs pralėkiau Skersabalius. Tik kažkuriame posūkyje užmačiau į šoną nueinantį keliuką, virš kurio buvo dideli vartai su didele iškaba, kuri skelbė, kad čia yra Skersabalių vagonų plovimo stotis. Tai pagalvojau, kad tas geležinkelio mazgas ir smarvė su tuo kažkaip susiję.

Tas greitas kelias netrukus užsibaigė Buivydžių plento asfaltu ties Kreivėnų pervaža, nuo kur tuo plentu aš sparčiai parmyniau namo.

Tai tiek apie mano šiandienos klajones ir nuotykius kažkur rato tarp Bezdonių ir Buivydžių vidury. Maršrutas, mano manymu gavosi įdomus, nors ir ne visai lengvas. Numinta beveik 42 km, o tikslesnė informacija, kaip visada, Garmin Connect’e.

Panašūs įrašai:

1. Bezdonių tvenkinys
2. Tarp Antavilių ir Nemenčinės
3. Keliukai tarp Nemenčinės ir Miškonių

Ir vėl ant dviračio, ir vėl tamsiame miške. Tik šį kartą jausmas žymiai geresnis. Praeitame įraše pasakiau ko man truko iki pilnos laimės. Taigi, visa tai jau įgyvendinta: ant vairo pūpso Sigma Powerled Evo bumbulas, skleisdamas maloniai baltą ir tolygią šviesą, o Sigma Karma persikraustė ant šalmo ir, tarsi visa matanti akis, iš tamsos ištraukia visus aplinkinius objektus, kurių neužgriebia pirmasis prožektorius.

Visa galia dirbantis komplektas – mirtinas derinys sutiktiems automobilių vairuotojams.  Beveik visi siaurame Gėlos keliuke sutikti automobiliai mažino greitį ir traukėsi į šalikelę. Tad bent jau tose vietose, kur intensyvesnis eismas, patartina perjungti prožektorius į standartinį veikimo režimą. Tačiau  vingiuotuose ir duobėtuose miško keliukuose tai suteikia nerealų komfortą. Baltas, tolygiai paskirstytas spindulys tikrai ryškiai viską apšviečia judėjimo kryptimi, o šalmo šviesa kompensuoja vairo sukinėjimą manevruojant tarp duobių ir šaknų arba leidžia aiškiai nužvelgti planuojamą trajektoriją ar kokį sudominusį objektą šone. Be to, aukštai ant šalmo esantis prožektorius gerai apšviečia galvos lygyje kabančias šakas, t.y. visiškai eliminuoja tikimybę netikėtai gauti su malka per veidą. Atvirai pasakius, normaliam važiavimui pilnai užtektų ir standartinio abiejų prožektorių veikimo režimo, kas dvigubai prailgintų jų veikimo laiką. Bet kuo daugiau šviesos, tuo smagiau. O ir galimybė tris valandas lakstyti naktinio miško keliukais – per akis ir blakstienas. Taigi, vienu sakiniu: tamsa prijaukinta.

P.S. Kad vienu šūviu nušauti du zuikius, specialiai ieškojau Sigma Powerled Evo PRO K Set rinkinio, į kurį įeina padidintos talpos baterija, laikikliai šalmui ir ant vairo bei papildomas ilgesnis laidas, skirtas tam, kad būtų galima pritvirtinto ant šalmo prožektoriaus bateriją įsidėti į striukės ar marškinėlių kišenę. O kadangi tai yra tas pats gamintojas, tai šalmo laikiklis ir laidas tiko mano jau turėtai Sigma Karma’i ir jos baterijai. Jei nenorite pirkti internetu (o ir ne visos e-parduotuvės tokius rinkinius turi), ieškokite “Gerame dviratyje”, kur aš ir pirkau.

Panašių įrašų nėra.

… kitas ciuckis. Šį kartą vėl apie pasivažinėjimus miškais sutemus, bet šį kartą ne mano vieno (žr. viršuje), o bendrus, kartu su Žmogučiu.

Vakar buvo žmogučiui savotiškas tokių važinėjimų krikštas. O kad pirmas kartas būtų nebaisus, išvažiavome temstant, o nuo pusės maršruto jau važiavome sutemus. Ne kiekvienam, parodžius pirštu į prieš akis tvyrančia juodą skylę, kuri dienos metu yra įprastas miško keliukas, pirmą kartą staiga prabus noras ten lįsti. Kai kuriuos reikia pratinti nuo mažų dozių. Tačiau panašu į tai, kad dabar tikrai turėsiu kompaniją tokioms pramogoms.

Šiaip apie tai gal ir nerašyčiau, jei ne tas faktas, kad prieš praeito savaitgalio važiavimą ant žmogučio Trek’o apsigyveno kitas borto kompiuteris, Garmin Edge 500, vietoj Sigma BC 1009 (kodėl taip atsitiko, parašysiu vėliau, jei netingėsiu). Todėl nuo šiol žmogutis irgi gali pasidalinti savo pasivažinėjimų įspūdžiais ir pasiekimais(patikėkite, tai labai motyvuojantis veiksnys vėl sėsti ant dviračio ir truputį pasistengti), aišku, jei irgi netingės:

Na o tiems, kas dar nelabai motyvuotas dviračiams, gamtai ir nuotykiams, siūlau pažiūrėti apie tai labai gerą filmuką (reikia žiūrėti pačioje YouTube):

Panašūs įrašai:

1. Skardžio kursas
2. Mankšta kūnui, atgaiva protui
3. Gavosi kaip gavosi

Kažkaip čia paskutiniu metu man gaunasi prastai su pasivažinėjimais dviračiu. Viso šito paaiškinimas gan paprastas – tinginystė. Tačiau vis tiek negaliu šios temos palikti ramybėje, net ir sėdėdamas namuose .

Tie, kas skaito šį tinklaraštį, tikriausiai žino (kas nežino, tai dabar sužinos), kad pagrindinis mano pagalbininkas išvykose ant dviračio yra dviračio kompiuteris Garmin Edge 605, kuris turi ir navigacijos galimybes. Tačiau ta navigacija yra bevertė, jei neturi tam skirtų žemėlapių. Aš šiam reikalui naudoju komercinius žemėlapius Lietuvos TOPO ir Garmin City Navigator. Šie žemėlapiai tikrai turi nemažą kelių bei keliukų bazę, kuri gali būti pakankama važinėjant paprastu dviračiu ar automobiliu. Bet kartais to būna per mažai, jei, kaip sakoma, lendi gilyn į mišką.

Taigi, mąstydamas šia linkme, prisiminiau, kad mano kompiuteryje voliojasi kažkada iš kažkurio forumo parsitemptas Lietuvos miško keliukų žemėlapis Garmin IMG failo pavidalu. Šiaip šis žemėlapis kaip atskiras daiktas, jei jį įkeli į navigatorių, praktiškai neturi jokios vertės. Jame tik miško ar lauko keliukai, nėra miestų gatvių, pagrindinių kelių, vandens telkinių ir pan. Be to, jis neturi ir automatinio navigavimo galimybės, t.y tai tik paveiksliukas su keliukų tinklu. Bet jei jį sujungti su kokiu nors rimtu žemėlapiu, tada tai tikrai naudingas daiktas, kuris gali padėti susiorientuoti ir rasti geresnį maršrutą kokiame nors miško keliukų voratinklyje. O tokiai užduočiai bent jau man pats patogiausias įrankis yra MAPUpload iš Mapwel Software. Šiaip Garmin prietaisai nelabai mėgsta kai jiems tiesiogiai įrašomas IMG failas, bet su šiuo įrankiu galima ne tik tai padaryti tvarkingai, bet ir lengvai sujungti du žemėlapius į vieną. Todėl dabar mano navigatoriuje yra Lietuvos Topo su miško keliukais.

Tačiau tai nelabai gelbėja, jei norime planuoti savo maršrutus, nes mažame navigatoriaus ekranėlyje tai daryti tikrai ne pats maloniausias užsiėmimas. Todėl būtų visai neblogai tuos pačius Garmin IMG failus įkelti į kokį Garmin MapSource ar Garmin BaseCamp. To tikriausiai labai reikia tiems, kas naudoja nemokamus žemėlapius, tokius kaip OpenStreetMap. Kaip pasidaryti iš tokio žemėlapio IMG failą galite pasiskaityti Free Geography Tools strapsnelyje arba norimo regiono jau sukurtą žemėlapį tiesiog parsisiųsti į elektroninį paštą. Kaip ir ko tam reikia, kad įkelti IMG failą į mano anksčiau minėtas programas vėl gi ieškokite kitame Free Geography Tools strapsnelyje. Tačiau jei nenorite tokio vargo kilnojant nemokamus žemėlapius, manau, kad verta išbandyti TopoFusion programinę įrangą.

Tai tiek šiam kartui. Važinėkite saugiai ir nepasiklyskite. O jei norite ko paklausti ar pasidalinti savo turimu arsenalu, nesikuklinkite ir drąsiai rašykite į komentarus.

Panašių įrašų nėra.