Sakykit ką norit, bet amerikiečiai galbūt nelabai moka gaminti automobilių kasdieniniam gyvenimui, bet puikiai moka juos perdarinėti ir pritaikyti savo pomėgiam. Europietiški ir azijietiški šalia tokių atrodo kaip vargani giminaičiai, nežiūrint savo techninio pranašumo.

Su tokiu ir aš norėčiau keliauti, o ir kasdien važinėdamas Lietuvoje, jausčiausi tikrai saugesnis. Visureigis šalia tokio jau būtų kaip ir nebeįdomu .

Daugiau apie tokius automobilius galite pasiskaityti čia:

http://sportsmobile.com/4_4x4sports.html

Panašių įrašų nėra.

Šiemet Alfa Romeo švenčia savo 100 metų jubiliejų. Truputis video apie šio nuostabių automobilių gamintojo istoriją.

Apie Spider:

Apie lenktynes:

Apie aviacinius variklius:

Iš tikro šio automobilio gamintojo istorija turtinga, nuostabi, nors ir vingiuota. Tačiau smagu, kad Alfa Romeo automobiliai neliko kažkur istorijoje tik kaip prisiminimai, bet ir šiandien džiugina akį savo išvaizda ir maloniai stebina savo savybėmis. Štai kodėl ir aš su malonumu vairuoju vieną iš tų nuostabių gražuolių – Alfa Romeo 156 V6.

P.S. Šią medžiagą paruošė Alfisti.com kartu su Museo Storico.

Panašūs įrašai:

1. Alfa Romeo 159 – itališka alternatyva
2. 1967 metų straipsnis apie duomenų saugumą ir privatumą
3. mariukasm.LT naujas rūbas

Bevaikštinėjant po miestą susikaupė tokia pamatytų klasikinių automobilių mikro kolekcija, kurią ir noriu parodyti atskiru įrašu. Nuotraukoje viršuje senas Mercedes Benz S-Class.

O čia savotiška “dovanėlė” Grumlinui ir Scania GTI – Citroen DS20:

Angliškas MG BCT:

O pabaigai – Cadilac Eldorado, kurį nutvėriau beskriejantį gatve:

Panašių įrašų nėra.

Kartais pagalvoji, kad kaip nedaug tereikia nuotaikos pagerinimui. Štai paprastas šios dienos pavyzdėlis:

Su reikalais teko vidurdienį apsilankyti šalia “Europos” prekybos centro. Vilniečiai tikrai puikiai įsivaizduoja kaip ten “paprasta” tokiu metu rasti laisvą vietą parkingui. Beslenkant gatve, pamačiau kitoje pusėje laisvą plyšį, bet, norint ten sustoti, buvau priverstas apsisukinėti. Man bemanevruojant, į tą vietelę čiūžtelėjo Honda. Dar tik pagalvojus apie tai, kaip man apmaudžiai nepasisekė, Hondos vairuotojas gestu manęs pasiteiravo ar tik nebuvau ir aš ten nusitaikęs. Man teigiamai palinksėjus, jis iš ten pasitraukė ir prisiparkavo kitoje vietoje. Likau tikrai maloniai nustebęs, o nuotaika, kuri buvo ne kokia dėl subjurusio oro, gerokai pasitaisė.

O dabar rašau ir galvoju, kad štai toks dėmesys kitam, mandagumas, pas mus keliuose, gatvėse tapo kažkokiu gan retu, išskirtiniu reiškiniu. Elementarus chamizmas, nesiskaitymas, nepagarba vienas kitam, kažkoks nesveikas pyktis arba kitų abejingumas ir tokių reiškinių tolerancija tapo kasdieniu, įprastu reiškiniu, tokia nesveika elgesio norma. Todėl  visai nenuostabu, kad kitam, jautresniam žmogui vairavimas daugiau asocijuojasi su stresu nei su malonumu, nors, atrodo, tiek nedaug tereikia, kad būtų atvirkščiai. Ir, kas svarbiausia, tai visiškai nieko nekainuoja, nepriklauso nuo politikų, valdžios ar kažkokios krizės, o tik nuo mūsų pačių. Paprasta.

Panašių įrašų nėra.

Gražūs, stilingi ir galingi automobiliai, dinamika ir greitis – visai tai daug kam (ir man tame tarpe) asocijuojasi su vairavimo malonumu. Bet kai pravažiuoji vos neliesdamas ratais ant kelio tysantį kažkieno lavoną, kuris, kaip nebūtų gaila, yra savotiškas perspėjimas ir priminimas,  kad visas šis reikalas turi savo ir tamsiąją pusę. O tu, sėsdamas už vairo, turi tai prisiminti ir suvokti, kad taip pat esi viso šito dalis.

DELFI – Vilniuje automobilis mirtinai sužalojo moterį

Panašūs įrašai:

1. Didieji ir OpenID – leidimas į vieną pusę
2. Prieblandos zona plečiasi

Itališka alternatyva – būtent toks pavadinimas jus pasitinka pirmame reklaminio bukleto apie Alfa Romeo 159 puslapyje. Jei alternatyva laikysime tai, kad šio gamintojo modeliai visada pasižymėjo tiek išvaizdos, tiek ir važiavimo ypatybių savotišku išskirtinumu savo „bendraklasių“ tarpe, tai toks apibūdinimas – pats tas. Tačiau man jau nebereikia įrodinėti Alfos išskirtinumo. Taigi, kai šį antradienį ėjau bandyti Alfa Romeo 159 2.4 JTDM Distinctive su mechanine 6 pavarų greičio dėže, mano galvoje sukosi tik vienas klausimas: nežiūrint naujos išvaizdos, kuri tikrai man patinka, ar tas automobilis ir važiuojant vis dar Alfa, ar tai yra žingsnis pirmyn lyginant su maniške Alfa Romeo 156 V6? Tad, sutvarkius keletą formalumų (automobilį gavau valandai ir be palydos), su vadybininke patraukėme link vidiniame UAB „Autobrava“ kieme stovinčio automobilio.

Pirmiausia šiek tiek apie išvaizdą. Žiūrint į išorę aiškiai matosi, kad, lyginant su senesniuoju modeliu, 159-oji yra didesnė. Po keletą centimetrų pridurta tiek į ilgį, tiek ir į plotį, o aukštis liko toks pats, nors vizualiai atrodo, kad automobilis yra taip pat ūgtelėjęs. Antras dalykas, kuris krenta į akis – agresyvesnė išvaizda. Tai pasiekta po tris sugrupuotų priekinių žibintų dėka bei platesnių sparnų arkų. Bet kokiu atveju, nesvarbu iš kurios pusės bežiūrėsi , matosi kad tai Alfa ir su jokiu kitu automobiliu tu jos nesupainiosi. Beje, dar viena smulkmena – galinių durų rankenėlės atsidūrė visiems įprastose vietose, ir niekam nebereikės spėlioti kiek gi durelių turi Alfa (su maniške šio testo neišlaikydavo maždaug kas trečias ).

Į rankas gaunu tokį nemažą pultelį, kuris vienu metu atlieka keletą funkcijų: iš vienos pusės tai yra įprastas pultelis, kurio pagalba valdomas centrinis užraktas bei signalizacija, iš kitos – elektroninis užvedimo raktelis. Negaišdami daug laiko, greitai įsitaisome automobilio salone, kur panelė Inesa, kol aš susireguliuoju sėdynę ir vairą, dar paaiškina keletą smulkmenų, atsako į keletą mano klausimų dėl kai kurių prietaisų valdymo bei paprašo neišjungti traukos kontrolės bei stabilumo sistemų. Man pažadėjus to nedaryti, ji palinki gero kelio ir palieka mane vieną, akis į akį su Alfa. Reikia pasakyti, kad greitai radau tą darbinę padėti, kada puikiai matosi visi prietaisai ir lengvai pasiekiami visi jungikliai. Visas automobilio salonas, įranga, apipavidalinimas liudija tai, kad automobilis yra aukštesnės klasės nei senoji 156-a. Tačiau pagrindinių prietaisų išdėstymas rodo, kad tai vis dėl to yra evoliucija pastarojo, bet ne revoliucija. Tai vis tas pats „driver car“, kur visi prietaisai skirti tik vairuotojo akims, viskas po ranka, nežiūrint to, kad kai kurie mygtukai permigravo į naujas vietas. Salonas dabar prabangesnis, modernesnis, bet kartu ir ramesnis. Priekyje vietos truputį daugiau, kaip ir kairei kojai palyginus su nepatogia pozicija senesniame modelyje. Gale erdviau į plotį, o va kojoms vietos ne ką daugiau, tad ten sėdintiems ilgesnėje kelionėje nebūtų taip ir patogu. O taip, visgi tai ne šeimyninis sedanas, o greičiau prabangus sportiškas automobilis, kuris visu pirma skirtas vairuotojui bei ilgakojei bendrakeleivei greta, na o gale galima pavėžėti draugus ir tai neilgam. Kaip sakoma, tretieji asmenys čia nereikalingi. Susireguliavęs galinio vaizdo veidrodėlius užmetu akį į galinį vaizdą ir pastebiu, kad pro galinį langą apžvalga tokia pat prasta kaip ir anksčiau, o pūpsantys trys sėdynių galvos atramos vaizdo taip pat negerina. O va šoniniai veidrodėliai žymiai didesni, tad su pro juos matomu vaizdu kaip ir viskas gerai. Taigi, šioje vietoje galiu konstatuoti, kad tie, kas anksčiau važinėjo su Alfa Romeo 156, didelių pokyčių čia neras, na o visa kita tik gerają pusę. Tiek išorė, tiek ir vidus aiškiai rodo, kad turime reikalą su didesniu, prabangesniu ir aukštesnės klasės automobiliu, t.y. Alfa Romeo flagmanu. Dabar beliko išsiaiškinti kaip visas šis grožis važiuoja.

Įstačius pultelį į jam skirtą lizdą centrinėje konsolėje, visi prietaisai nušvinta jau įprasta raudona spalva, o tai reiškia, kad Alfa Romeo 159 yra pasiruošusi startui. Būtent startui, nes sekantis žingsnis, norint paleisti variklį, reikia paspausti šalia esantį „Start“ mygtuką. Jį paspaudus, pasigirsta dyzeliniam varikliui būdingas garsas bei pasijunta vibracija (sakykite ką norite, bet man malonesnis benzininio V6 Alfos variklio firminis urzgimas, nei kad ir geriausio dyzelio garsas). Pirmas įspūdis nuspaudus sankabos pedalą – tai tarsi kojos padėjimas į tuštumą. Pedalas tikrai labai minkštas, nesijaučia jokio pasipriešinimo. O štai pavaros jungiasi standžiai ir tiksliai, tad keliais pirštais ir lengvu riešo judesiu čia neapsieisi. Akseleratorius jautrus, bet pripratus prie galingos 156-osios, su sklandžiu pajudėjimu nekyla jokių problemų. Atsargiai išvairuoju iš kiemo (reikia gi nors kažkiek apsiprasti) bei pajudo link magistralės. Antras pastebėjimas: vairas praktiškai tokio pat dydžio ir storio, sukasi lengvai, bet aiškiai jaučiama jėga, kuri nori jį gražinti į pradinę padėtį. Greitėjimo juostoje toliau švelniai spaudžiu akseleratorių, o mašina gan vangiai, su aiškiai jaučiama turbinos „duobe“ pradeda bėgėtis. Bet aš neskubu, nes tuoj vėl nusuku į kitą magistralę, kur greitėjimo juostoje jau judu žemesne pavara, o variklis sukasi virš 2000 aps/min. Stipriai spusteliu greičio pedalą, ir čia 200 AG turbodyzelis parodo savo jėgą. Alfa staigiai, praktiškai be jokios turbinos pauzės šauna į priekį ir akimirksniu pasiekia 90 km/h. Garso izoliacija gerai atlieka savo darbą, tad variklio garso labai ir nesigirdi, kas būtų savotiškas minusas, jei tai būtų benzininis V6 . Dar kiek pasisukiojus gatvėmis pasidaro aišku, kad variklis nėra toks elastingas kaip aš tikėjausi, o pirmosios pavaros kiek „trumpokos“, kas truputį gadina staigaus starto iš vietos visą malonumą. Taigi, norint važinėti dinamiškai ir išnaudoti visą galia, reikia pasidarbuoti pavarų perjungimo svirtimi, kuri, ačiū konstruktoriams, yra tiksli, o eiga irgi pati ta, tad ranką galima patogiai padėti ant porankio, kuris dėl nuožulnaus kampo visai netrukdo junginėti pavarų. Pakaba pakankamai kieta, bet dėl ilgesnės bazės automobilis gerai susidoroja su kelio nelygumais ir jie neerzina. Be to pakaba geriau išbalansuota nei maniškėje, todėl nesijaučia priekyje esančio sunkaus variklio. Stabdžiai labai efektyvūs, tik gal kiek stabdžių pedalas galėtų būti informatyvesnis. Bet pripratus, su stabdžių dozavimu problemų kaip ir nekyla.

Tačiau kaip ten bebūtų, kaip ir 156-oji, Alfa Romeo 159 tikrai nėra miesto automobilis. Jos stichija – greiti ir vingiuoti asfaltuoti užmiesčio keliai. Todėl ilgai negaišdamas suku link Nemenčinės plento, kurį puikiai pažįstu, nes kasdien juo važinėju. Čia tikrai galėsiu geriau pajusti kaip automobilis elgiasi ant kelio, nes čia bus ir lygus kaip stalas „prezidentinis“ asfaltas iki posūkio į Turniškes, įvairių nelygumų bei provėžų, o taip pat serija greitų posūkių su smagiomis tiesiosiomis lenkimui tarp jų.

„Prezidentinio“ asfalto ruožą pravažiuoju kaip ant skraidančio kilimo stengdamasis neviršyti greičio, nes šį ruožą labai mėgsta policija. Toliau nuo kalniuko atsiveria ilgos tiesiosios vaizdas, tad čia kiek didinu greitį ir patenku į gan nemalonų nelygumų ruožą kairėje kraštinėje juostoje ir giliomis provėžomis dešinėje. Alfa gerai ir be didelio kratymo susidorojo su duobutėmis kairėje, tačiau aiškiai pasijautė kietesnė pakaba, bet visą reikalą gelbėjo didesni automobilio matmenys. Tad rezultatas puikus. O su provėžomis truputi prasčiau – pajutau kelis smagius pasiūbavimus į šonus, bet tai greičiau padangų „nuopelnas“. Reikalas tame, kad aš ir ant saviškės buvau užmovęs panašių charakteristikų ir piešinio padangas, ant provėžų patirdavau panašų mėtymą, bet kai pakeičiau padangas kitomis, tas efektas išnyko. Įvažiavus į dvipusį kelią, dėl intensyvaus eismo toliau riedu leistinu greičiu ir klausausi įvairių garsų, Tačiau nieko tokio neišgirstu, išskyrus tylų padangų šnaresį, tolimą pakabos dunksėjimą riedant per nelygumus ir minkštą dyzelio burzgimą. Taip prariedu ir Antavilius, o toliau kelias prasivalo, o man prieš nosį penkių, smagiai riedančių automobilių kolona. Žinodamas jau šitos Alfos variklio valdymo ypatumus (kurie labai panašus į maniškės), perjungiu į žemesnę, ketvirtą pavarą ir 80km/h greičiu „prisiklijavęs“ prie pirmojo „taikinio“, kantriai laukiu už posūkio esančios kilometro ilgio tiesiosios. Mano laimei ji buvo laisvą, tad nieko nelaukdamas spaudžiu pedalą iki dugno. O, vaikeli, toks jausmas, lyg kas nors mane kaip kamštį būtų iššovęs iš suplakto šampano butelio! Vos spėjau perjungti į penktą pavarą bei kirsti truputi daugiau kaip pusę tiesiosios ilgio, visa kolona liko gale (koks buvo greitis neklauskit, tikrai nesakysiu), o man dar liko pakankamai vietos ir laiko pasiruošti pakankamai staigiam posūkiui į Miškonis. Tad greitas grįžimas į savo juostą ,trumpas bet energingas stabtelėjimas ir greitas nėrimas į posūkį. Alfa visa tai atliko labai tvarkingai, puikiai laikydamasi užsibrėžtos trajektorijos ir be jokios elektronikos pagalbos. Vairo mechanizmas ,kurio stiprintuvo galia priklauso nuo greičio, veikė tiksliai. Vairo „sunkumas“ ir jautrumas buvo tikrai man labai priimtinas ir leido tiksliai kontroliuoti mašinos judėjimo kryptį. Panašiai smagiai įveikiau ir sekantį staigų posūkį, o toliau, ilgoje tiesiojoje tik galėjau konstatuoti, kad skriedama pakankamai dideliu greičiu Alfa Romeo 159 puikiai „laiko“ kelią ir dėl geros prispaudimo jėgos praktiškai nebereagavo į provėžas. Tinkamai naudojantis pavaromis, visai nebesijaučia, kad tai didesnis ir kiek sunkesnis automobilis. Bet kartu jis labiau civilizuotesnis, galbūt labiau subrendęs nei jo pirmtakas. Tai greičiau „grand turismo“ klasės prabangus sedanas.

Jau Nemenčinėje, įsukęs į mokyklos aikštelę, atlikau savotišką „alfišką“ testą. Jis man pavyko. Tik prisiparkavus, 159-oji tuoj pat atsidūrė dėmesio centre. Abejingų tikrai nebuvo. Tai tikrai Alfa, kuri patraukia praeivių žvilgsnius tiek važiuodama, tiek ir stovėdama.

Atgal grįžau besimėgaudamas važiavimu tikrai puikiu automobiliu, jau gerai žinodamas atsakymą į savo klausimą. Taip tai tikrai Alfa ir tai yra žingsnis į priekį. Ne revoliucinis palyginus su Alfa Romeo 156, bet evoliucinis, labai tvirtas ir užtikrintas.

Tai kaip aš vertinu Alfa Romeo 159 2.4 JTDM Distinctive? Tvirtas 8 iš 10. Aiškūs minusai už nelabai elastingą variklį ir trumpas pavaras, o dar visą kelią erzino galinės palangės atspindys stikle. Vertinau tikrai griežčiau nei Seat Leon FR, nes pats turiu senesnio modelio Alfą, o ir klasė, į kurią pretenduoja šis automobilis, įpareigoja. Ar aš norėčiau šios Alfos? O kas jos nenorėtų? Tikriausiai tik visiškas pragmatikas, kuris nejaučia gyvenimo skonio ir praktiškumas jam yra aukščiau visko. O aš toks tikrai nesu.

Šiaip labai norėčiau išbandyti Q-Tronic 6 pavarų automatinę dėžę su tokiu pačiu varikliu arba benzininiu 3.2 V6 benzininiu. Tie laikai, kai sportinio ar sportiško automobilio privalomas atributas buvo mechaninė pavarų dėžė, jau, mano manymu, praėjo.

Dėkoju UAB „Autobrava“ už šią galimybę ir pasitikėjimą.

Panašių įrašų nėra.

Tie, kas mane pažįsta jau senai ir skaito mano rašliavas, tikriausiai labai stebisi, kad per tiek laiko, kiek rašau tinklaraštyje, nebuvo nė žodelio apie automobilius. Jie tikrai žino, kad automobiliai yra vienas iš mano pomėgių, kad aš esu savotiškai jų apsėstas, tiesiog dievinu galingus ir greitus aparatus ir man patinka juos vairuoti. Kita vertus, jie taip pat žino, kad nemėgstu kasdienių ir nuobodžiai atrodančių automobilių, kurie neturi kokio nors užkabinančio perliuko. Kaip ir nekasdieninė išvaizda man taip pat yra svarbu, kad sėdęs už tokio automobilio vairo aš nenuobodžiausiu. Paprastai tariant, man patinka taip vadinami “driver car”, t.y automobiliai kurie skirti vairavimo malonumo patyrimui. Todėl dabar važinėju su Alfa Romeo 156 V6. Bet nežiūrint mano savotiškos meilės alfoms, aš nesu abejingas ir kitoms markėms, ypač jei jos turi ką įdomaus pasiūlyti. O be to gyvenimas yra įvairialypis, tad norisi pabandyti ir ką nors kitokio, su mintimi, kad tai gali tapti sekančiu mano automobiliu. Kadangi įžanga gavosi ir taip jau ilga, tai leiskite jums pristatyti…

Seat Leon FR

Seat markės automobiliai stipriau patraukė mano dėmesį, kai pasirodė paskutinė jų karta. Jei Seat Toledo man nepatiko dėl savo gremėzdiško galo, Tai Leon modelis man pasirodė visai patrauklus. Gal dėl to, kad pirmą kartą jį pamačius kelyje iš galo, jis man kažkiek priminė Alfa Romeo 147 dėl joms būdingų galinių šviesų formos. Bet apžiūrėjus ji atidžiau, reikia pripažinti, kad ispanų dizaineriai gerai padirbėjo – automobilis turi savo “veidą” ir jo niekaip nesupainiosi su kitais panašios klasės automobiliais. Antra priežastis, dėl kurios aš jai pradėjau domėtis – Seat priklausomybė Audi grupei, o tai reiškia gerus ir inovatyvius techninius sprendimus bei automobilius su labai geromis techninėmis charakteristikomis. Paskutinė ir bene svarbiausia yra ta, kad eilinį kartą viešėdamas Ispanijoje, turėjau galimybę truputi pavažiuoti Seat Leon Cupra, kurį ką tik buvo įsigijęs mano pažįstamas ispanas.

Todėl nieko nuostabaus, kad pirmadienį, atsitiktinai atsidūręs prie Seat atstovybės Vilniuje, negalėjau susilaikyti ir užėjau į saloną bei pradėjau apžiūrinėti ten stovinčius automobilius. Su priėjusiu vadybininku greitai radome bendrą kalbą (taip taip, man neduok valgyti, bet leisk paplepėti apie automobilius – tai jau, ko gero, tapo mano savotiška yda) ir besišnekučiuodami apie keliones, automobilius, vairavimą greitai išsiaiškinome mano prioritetus. Tad apėję saloną, man pasėdėjus ir kituose modeliuose, vėl grįžome prie Seat Leon ir pratęsėme pokalbį truputi jau sportiškesne tema. Man paminėjus Cupra ir tai, kad ta galia mane sužavėjo, bet, žinant mano pomėgį keliauti gan dideliais atstumais, be kompromisinis sportinės pakabos kietumas mane vargintų, vadybininkas paminėjo, kad Seat gamoje yra FR modeliai, kurie yra taip pat sportiški, bet labiau “civilizuoti”. Besigilinant į technines detales ir paminėjus DSG pavarų dėžę, aš tuoj pat “pastačiau” ausis. Apie ta dėžę aš jau buvau girdėjęs senai, kai dar Audi pristatė savo pirmąjį A6 modelį, bet neturėjau progos jos pabandyti. Taip bekalbant, gimė maždaug mano poreikius atitinkančio Seat modelio variantas – Seat Leon FR su 2.0 TSI benziniu turbo varikliu ir 6 pavarų DSG greičių dėže. Paaiškėjus, kad yra galimybė išbandyti būtent tokį modelį, aš jau niekaip negalėjau praleisti tokios progos.

Po trumpo derinimo, šiandien 12 val. aš, tikrai nekantraudamas ir kupinas vilčių patirti tikrai gerų emocijų, vėl pravėriau salono duris. Mane pasitiko pardavimų direktorius p. Marius Sasnauskas (aš labai atsiprašau, kad neįsiminiau pirmojo atstovo nei pareigų, nei vardo su pavarde, todėl jį tiesiog pavadinau “vadybininku”), su kuriuo, daug negaišdami laiko, išėjome į kiemą, kur mūsu jau laukė juodos spalvos  Seat “liūtukas”. Pradžioje už vairo sėdo ponas Marius ir, kol išvairavome iš aikštelės bei pravažiavome porą sankryžų, jis man spėjo pademonstruoti ir automobilio dinamiką bei nupasakoti šio modelio komplektacijos ypatumus. Tačiau man tikrai labiau knietėjo pačiam išbandyti ką gali 200 AG turbinis variklis sujungtas su DSG pavarų dėže ir kokia gi ta kiek labiau “civilizuota” FR modelio sportinė pakaba. Tad greitai mes pasikeitėme vietomis ir aš tikrai gan patogiai ir lengvai įsitaisiau vairuotojo krėsle.

Nežiūrint to, kad tai “Golfo” klasės automobilis, erdvės už vairo tikrai pakanka netgi tikrai stambios kompleksijos žmogui, tokiam kaip aš, ir nereikia stumdytis alkūnėmis su šalia sėdinčiu keleiviu. Pirmiausia, ką pajutau įsėdęs – tai sportiškos sėdynės su tikrai labai geru prilaikymu iš šonų. Antras malonus pojūtis – oda aptrauktas vairas, kurio dydis ir storis man tikrai patiko. Viską susireguliavus, prietaisų skydelis tapo gerai matomas, o jo viduryje “karaliavo” tachometras. Kalbant apie prietaisų skydelį bei pačią priekinę panelę visumoje, reikia paminėti, kad kai kurios detalės, rankenėlės, jų išdėstymas, nežiūrint savotiškai originalaus dizaino, visgi išduoda giminystę su Volswagen, bet tai negadina bendro vaizdo. Savotiškai įdomus sprendimas, siekiant pabrėžti sportiškumą, nediduką tachometrą patalpinti per vidurį, viršutinėje prietaisų skydelio dalyje. Tad visą kelią, jis tikrai buvo dėmesio centre. Pati panelės ir salono apdaila pabrėžia kokybę. Čia niekur nėra pigaus plastiko, niekas nebarška ir negirgžda, tad įspūdis toks, lyga sėdėtum aukštesnės klasės automobilyje. Salono spalvos dera su kėbulo juoda spalva, t.y vyrauja juodi ir tamsiai pilki tonai, bet tai nei kiek neslegia. Prietaisų skydelis, borto kompiuterio ekranas, kuris įsitaisęs kairiame dideliame apskritime kartu su benzino ir variklio temperatūros rodyklėmis iš šonų, bei didelis spidometras, esantis dešinėje pusėje, šviečia man jau įprasta bei taip pat ir seatams būdinga raudona spalva. Kad sėdi ne eiliniame Seat Toledo, rodo ir rodmenys, atvaizduoti sidabriniame fone. Didelis, tolyn į priekį nusileidžiantis priekinis stiklas užtikrina puikią panoraminę apžvalgą, kuriai netrukdo net gan stambūs priekiniai stramsčiai, kuriuose iš lauko pusės tūno pasislėpę valytuvai su dideliai šepetėliais (gaila, kad neteko išbandyti kaip jie veikia). Priekiniai šoniniai langai taip pat dideli, na o galiniai jau žymiai mažesni, tad matomumas į galą gan stipriai mažėja, bet tai gerai kompensuoja optimalaus dydžio ir gerai parinktose vietose esantys šoniniai veidrodėliai. Galinis langas nedidelis, bet pakankamas kad pamatytum gale sustojusį didžiulį autobusą, kuris nekantriai užpypino, tad daugiau dairytis po saloną nebebuvo kada. Bet su ponu Mariumi sutarėme, kad “parktronikas” gale būtų netgi labai pageidautinas.

DSG pavarų dėžė valdoma lygiai taip pat kaip ir įprasta automatinė, tad man, turėjusiam kadaise Audi su “automatu”, gana greitai grižo senieji įgūdžiai. Tad nusistatau į “D” padėtį ir, žinodamas kokia galia po kapotu, šveniai paspaudžiau akceleratorių. Nors ir buvau pasiruošęs smagiam truktelėjimui, vis dėlto buvau nustebintas. Transmisija suveikė momentaliai, na o turbina užtikrino, kad maksimalus sukimo momentas būtų pasiektas jau prie 1800 aps/min. Tad, lyg mestelėtas iš katapultos, greitai įsiliejau į bendrą srautą. Kadangi toliau stipriai neakceleravau, tai sekančios pavaros “sušoko” praktiškai nepastebimai, be jokio trukčiojimo. Kol judėjome kartu su kitais, galėjau atkreipti dėmesį kaip dirba pakaba. Riedant per Laisvės prospekto nelygumus aiškia jautėsi kad ši sportinė pakaba žymiai kietesnė nei įprastame automobilyje, tačiau ne ant tiek kiek Cuproje. Jautėsi kad ji turi šiokią tokią eigą, kurios pilnai pakako, kad kratymas būtų minimalus ir neerzinantis bei varginantis. Iš kitos pusės, tas jos kietumas labai gerai užtikrino automobilio stabilumą važiuojant per panašius nelygumus jau gerokai didesniu greičiu magistralėje. Daug nesiplėtojant, galiu konstatuoti, kad toks pakabos variantas man tikrai patiko: sportiškai kieta, bet ir pakankamai komfortiška ilgesnėje kelionėje. Būtent tai, ko man ir reikia. Tą patį galiu pasakyti ir apie vairo mechanizmo darbą. Jis tikrai pakankamai, priklausomai nuo greičio, jautrus ir informatyvus, kas leidžia, derinyje su sportine pakaba, praktiškai preciziškai kontroliuoti važiavimo trajektoriją. Dar kiek pasisukinėjome gatvėse, kur tikrai galima įvertinti valdomumą važiuojant miesto sąlygomis ir automatinio pavarų dėžės darbo privalumus. Tačiau šis Seat’as tikrai sutvertas kitokiam važiavimui, o ne maloniai lėtam važiavimui gatvėmis!

Greitai išsukame prie “Siemens” arenos į Geležinio vilko gatvę, kur galima ir spustelėti. Greitėjimo juostoje įsakmiai spūsteliu greičio pedalą ir čia DSG dėžė padaro maža, tačiau juntamą pauzę prieš persijungdama į žemesnę pavarą. Tačiau dinamika vistiek labai gera ir greitis nuo 50 km/h akimirksniu pašoka iki 90, o greičio pojūčio jokio, tad reikia vis žvilgčioti į spidometrą, nors stebėti mažąjį tachometrą žymiai smagiau. Ta greičių dėžės pauzė kažkiek suerzina, kažkas čia ne taip. Bet palaukite, čia gi tik vienas iš DSG darbo režimų, kuris skirtas įprastam, sąlyginai komfortiškam, važiavimui, kokio galima tikėtis sportiniame automobilyje. Trumpas p. Mariau instruktažas, ir aš perjungiu pavarų svirtį iš “D” režimo į “S”, kas reiškia sportinį. Va čia “liūtukas” ir pradėjo rodyti savo charakterį. Apsukos pakilo geru 1000 aps/min, o prisilietimas prie akceleratoriaus greičiau pradėjo panašėti į atviro nervo mindžiojimą. DSG žaibiškai (vargu ar pavyktų su rankine dėže taip greitai) pradėjo junginėti pavaras pirmyn – atgal be jokių pauzių, bet su aiškiu trukčiojimu, nes pavara keičiama esant vos ne maksimaliai leistinoms variklio apsukoms. Neliko jokio judėjimo švelnumo, pabudo žvėris. Bet koks akceleratoriaus spūstelėjimas baigiasi besąlygišku prispaudimu prie krėslo nugarėlės. Tiems kas mėgsta staigiai greitėti, staigiai manevruoti mašinų sraute tokie momentai turėtų būti tikra šventė. Aš tiesiog mėgavausi mašinos dinamika, aš mėgavausi vairavimu! Tai buvo mažutė šventė mano sielai. Bet tai dar ne viskas, O kurių velnių tos pavarų dėžės valdymo rankenėlės prie vairo? O gi tam, kad atsegtum žvėries pavadėlį ir galutinai perimtum automobilio kontrolę ir iš jo išspaustum viską, ką jis gali. Visas smagumas tame, kad nereikia papildomai spausti jokių papildomų mygtukų norint rankinio dėžės valdymo. Pakanka spustelėti kurią nors svirtelę ir dėžė pati supranta, kad bosas dabar tu. Kai atsibosta karaliauti, pakanka perjungti pavarų rankeną į kitą režimą arba dėžė pati grįžta į automatinį režimą po antro priverstinio automatinio pavarų persijungimo kai stabdai arba greitėji. Tikrai, valdyti galingą automobilį su tokia greičių dėže bet kokiomis eismo sąlygomis – didelis malonumas.

Deja, kaip ir visi geri dalykai, testinis važiavimas ėjo link pabaigos, nes dėl laiko stokos reikėjo sukti atgalios. Tad artimiausioje sankryžoje apsisukome, dar stabtelėjome nuotraukai ir patraukėme atgalios. Kol dar važiavome Geležinio vilko gatve, aš dar pasimėgavau sportiniu režimu. Dabar pats laikas pakalbėti ir apie stabdžius. Gan intensyviai stabdydamas prie sankryžos, atkreipiau dėmesį į tai, kad stabdyme aktyviai dalyvauja ir variklis su transmisija, t.y stabdant aiškiai jaučiasi kaip žemyn persijungia pavaros ir vyksta savotiškas stabdymas varikliu. Pats stabdžių pedalas nėra kietas, bet ir ne minkštas ar “guminis”, tad “dozuoti” stabdžius visai paprasta. Aišku, kaip ir visi šiuolaikiniai automobiliai, šis aprūpintas visomis pagalbinėmis elektroninėmis sistemomis, užtikrinančiomis saugumą ir efektyvią pagalbą važiuojant ekstremaliomis sąlygomis.

Tačiau miesto gatvės tikrai nėra ta vieta, kur galima pilnai pasimėgauti tokio automobilio valdymu ir išbandyti jo daugumą savybių. Todėl su p.Mariumi sutarėme, kad jei bus noro, bus galima ir kitą kartą vėl išbandyti šį “liūtuką” ir tai padaryti užmiesčio trasoje. Gal visgi verta, a?

Pabaigai pasidalinsiu savo pirmaisiais įspūdžiais. Atvirai pasakius, mašina man labai patiko. Patiko tiek, kad galbūt rimtai svarstyčiau, kad pasitaikius progai persėsčiau iš savo Alfos. Kiek jį įvertinčiau, bent jau pradžiai, ir kalbant apie važiavimą? Kol kas 9 iš 10 ir tai todėl, kad visoje “žvėriukų” gamoje nėra modelio su visų ratų pavara.

Nieko neparašiau apie kokius nors trūkumus. Tačiau kol važinėjau, kažkaip niekas ir neužkliuvo, o ir laiko buvo nedaug. Tam tikrų “pasatiškų” elementų buvimo salone už trūkumus tikrai neverta užskaityti, kadangi skonis – dalykas labai jau subjektyvus. O ir į akis, kas labai nesidomi automobiliais, tokie dalykai nekrenta ir bendro vaizdo negadina.

Taigi, Seat Leon FR su 2.0 TSI benziniu turbo varikliu ir 6 pavarų DSG greičių dėže aš kol kas vertinu kai rimtą, galimą kandidatą pirkimui.

O, bet, tačiau manęs, ko gero, jau kitą savaitę laukia sekantis bandymas. Koks tai automobilis? Kol galutinai nesuderinta, nesakysiu. Tačiau jei išdegs,  nešališkam išlikti oi kaip sunku bus .

O čia dar paskutinis (o gal ir ne?) žvilgsnis:

Tikrai noriu padėkoti UAB “Oskaro motorai” už suteiktą galimybę išbandyti šį “žvėriuką”.

P.S. Man tikrai svarbu sužinoti jūsų nuomonę apie šią apžvalgą, nes tai pirmasis blynas. Savaime aišku, aš nesu šios srities profesionalas, tad rėmiausi pirmiausiai savo patirtais įspūdžiais ir savotiška patirtimi vairuojant kitų gamintojų automobilius. Todėl visai gali būti, kad kai kuriuos jums įdomius aspektus ir praleidau. Tačiau sąmoningai palyginimų su vairuotais automobiliais nerašiau, nes tai buvo mašinos skirtingų klasių ir charakteristikų. Tad, mano manymu, tokie palyginimai būtų tikrai nekorektiški. Jei pavyks vėl bandyti panašius į šį, ir jums bus įdomu, tikrai parašysiu.

Panašūs įrašai:

1. Alfa Romeo 159 – itališka alternatyva