Ką gi, jei jau kolegos tinklaraštininkai pradėjo dalintis savo mėgstamais skaitiniais, tai tą patį padarysiu ir aš. Iš karto perspėju, kad sąrašas sudarytas bandant prisilaikyti abėcėlės, tačiau vis tiek yra lygesnių už lygius.

Taigi, jūsų dėmesiui mano rinkinukas mėgstamiausių skaitalų iš lietuviškos blogosferos:

Grumlino palėpė – sakykite ką norite, bet man tai šiuo momentu tinklaraštis Nr.1. Daug įvairių ir įdomių temų, milžiniškas generuojamos informacijos srautas (tikrai kartai kyla įtarimas, kad palėpes šeimininkas prilaiko kokį tuntą pagalbininkų arba yra pats klonuotas daugybę kartų), be viso to plius dar visada aiški, nors kartais ir kategoriška nuomonė įvairiais klausimais, bet už tai ir yra mėgstamas.

Altajus.net – kadangi pats nors ir netiesiogiai susijęs su švietimu, man šį tema tikrai nėra svetima. Be to, tikrai įdomu stebėti kaip sekasi jaunam ir progresyviam mokytojui.

Andriaus Užkalnio protokolai – šmaikštus “varguolių” išganytojo tinklaraštis. Kai nustosite piktintis jo turiniu ir skaitydamas pradėsite šypsotis, vadinasi jūs jau nebe “varguolis”.

Ant bangos – tikra atgaiva tokios sausumos žiurkės, kaip MariukasM, sielai. Kai skaitau, vis užduodu sau klausimą: o kodėl, po velniu, manęs ten nėra?

Baltumos blogas – smagūs ir taiklūs įrašai.

Common sense – “verslininkų ne tik pagal pareigas, bet ir pagal mąstymą” tinklaraštis.

Giedrės blogas – įdomios mintys, tik rašyti galėtų ir dažniau.

Greit grįšim – ech…. kelionės. Labai artimas mano valkataujančiai dūšiai.

Po Lietuvos dvarus besižvalgant – dar vienas visur esančio, ir visur spėjančio Grumlino tinklaraštis. Besidomintiems lietuviškais dvarais – tikras dvarų “Eldoradas”.

ScaniaGTI – užsislaptinęs (bet man pažįstamas) gyvenimo stebėtojas, darantis kartais įdomias, kartais ir kontraversiškas išvadas.

Rokiškis – Rokišio, kuris yra Rabinovičius (ir viskas tuo pasakyta), tinklaraštis.

VU Gidas – ypatingai laukių įrašu Vilniaus istorijos tema.

Naujai atrastas:

Kūtvelos kelionės – dar viena gimininga siela, tik keliaujanti pėsčiomis.

Aišku, kad tai toli gražu ne viskas, ką skaitau lietuviškoje blogosferoje, bet tai tikrai neblogas rinkinukas smagiam pasiskaitymui.

Panašūs įrašai:

1. mariukasm.LT naujas rūbas
2. Vartotojų privatumo nustatymai pagal geografinę vietą
3. Gatvės muzikos diena 2008 pagal Sigį

Pagaliau atėjo eilė paskutinei pasakojimo daliai apie buvusią Microsoft konferenciją. Šį kartą jums parodysiu ne tai, kas vyko konferencijų centro viduje, o tai, ką radau šalia jo. Na o nuotrauka viršuje – tai vaizdelis, kurį mačiau kiekvieną mielą (apsiniaukusią) dieną eidamas iš metro stotelės link konferencijų centro. Taip ir buvo, kad praktiškai beveik visą laiką buvo apsiniaukė ir palydavo. Tik labai retai kada išlįsdavo saulė. Bet vieną, tokią retą dieną, bevaikščiodamas po konferencijų centrą, prie vienų lauko durų pamačiau užrašą “Žiemos sodas”. Bebūnant visą dieną viduje tikrai norisi nors trumpam išbėgti į lauką, o tuo labiau kai ten šviečia saulė.

Tad daug nemąstęs patraukiau pro duris ir atsidūriau jei ne žiemos sode, tai jau rudens tikrai:

Visas taip vadinamas sodas ar parkelis savo forma priminė savotišką stadioną, o už jo matėsi Vakarų Berlyno radijo bokštas:

Tikrai nebloga vieta per pertrauką pabėgti nuo viso renginio triukšmo. Kaip pastebėjote, ruduo Berlyne tikrai buvo dar ne toks vėlyva kaip Lietuvoje.

Šiuo įrašu ir baigiu apžvalgas iš Microsoft Tech-ed Europe 2009. Aišku, kad liko nemažai dalykų už kadro ar dar ko nepaminėjau. Todėl jei ką domina daugiau, drąsiai klauskite. O visas publikuotas nuotraukas vienoje vietoje ir didesnes galite pasižiūrėti albumo peržiūroje.

Panašūs įrašai:

1. Microsoft® Tech·Ed Europe #4
2. Microsoft® Tech·Ed Europe – pirma diena
3. Microsoft® Tech·Ed Europe #5

Toliau tęsiu foto pasakojimą apie tai, kas buvo Microsoft Tech-ed Europe 2009.

Viršuje matote vieną iš labiausiai man patikusių lektorių Marcus Murray. Tikrai buvo įdomi ir įsimintina sesija. Tačiau, jei skaitėte ankstesnes apžvalgas, tikriausiai susidarėte įspūdį, kad ten buvo tik seminarai ir pratybos. bet iš tikro ne visai taip.

Viena įdomiausių patalpų konferencijoje – eksplozijų salė, kur renginio rėmėjai bei Microsoft partneriai galėjo pristatyti savo įrangą. Vienas jų HP stendas, kur turėjau progos atidžiau susipažinti su vienu mane dominančiu įrenginių:

Parodų salė dar buvo naudinga netik tuo, kad ten buvo galima pamatyti įvairios įrangos, susipažinti su trečių šalių programiniais sprendimais, bet ten buvo taip pat vietos, kur vykdavo interaktyvios sesijos, kur galima buvo diskutuoti bei dalintis patirtimi:

Netrūko ten ir pramogų. Buvo galima pažaisti įvairius kompiuterinius žaidimus, kad ir savotišką Formulę IT:

Be žaidimų, parodos dalyviai stengėsi patraukti dėmesį ir įvairiomis loterijomis bei prizais. Viena kompanija, kaip prizą siūlė keturratį:

Visas linksmumas su šiuo prizu buvo tame, kad jo savininkai niekaip negalėjo jo pralošti, nors loterijos numeriukus įkyriai siūlė visiems einantiems pro šalį. Tačiau atėjus sutartam lošimo laikui, niekada nesusirinkdavo pakankamai norinčių dalyvauti lošime. Taip ir nežinau, ar kas nors laimėjo šį daiktą, ar ne.

Aišku ten kur daug dalyvių, neliko nepastebėti išpažįstantys ir kitą “religiją”:

Taigi, šiam kartui tiek. Bet tai dar ne viskas…

Panašūs įrašai:

1. Microsoft® Tech·Ed Europe #6
2. Microsoft® Tech·Ed Europe – pirma diena
3. Microsoft® Tech·Ed Europe #2

Na va, pagaliau atėjo laikas ir nuotraukoms.

Tai ką matote viršuje – įėjimas į Berlyno konferencijų centrą Messe Sud. Tokį vaizdą aš mačiau pirmadienį ryte. Atrodo turėtų nustebinti toks mažas žmonių skaičius beeinančių link centro, nes kasdien rytais prieš save matydavau kiek kitokį vaizdelį:

Čia tikrai ne didžiausia koncentracija (šiaip Tech-ed’e dalyvavo virš 7000 žmonių). Tačiau pirmą dieną centro prieigos buvo tuščios, nes didžioji atvykėlių masė susikaupė čia:

Čia pirmoji eilutės, o pratęsimas sekančioje nuotraukoje:

Va kodėl aš džiaugiausi, kad atvykau sekmadienį ir nepatingėjau tą pačia dieną atvykti į konferencijų centrą bei užsiregistruoti.

Taigi, norint konferencijoje kur nors patekti, reikia užsiregistruoti ir gauti dalyvio kortelę:

Užsiregistravus, visi keliavo prie kito stalo, kur gavo po neprastą kompiuterinį krepšį ir keletą gerų dalykėlių jame:

Einam toliau pasidairyti.

Viena reikalingiausių patalpų – CommNet salė, kurios vienoje dalyje buvo sustatyti kompiuteriai laboratoriniams darbams:

Buvo ir nekantriausių, kurie jau pačią pirmą dieną bandė ten kažką maigyti:

Kitoje dalyje buvo kompiuteriai skirti dalyviams, kurie neturėjo savų, arba tiesiog neorėjo jų trauktis:

Tais kompiuteriais paprastai skirti atsiliepimų apie sesijas užpildymui, nes galima buvo laimėti prizą, peržiūrėti ar atsisiųsti prezentacijas bei padirbėti su savo tvarkaraščiu. Tokios vietos su keliais kompiuteriais dar buvo įrengtos ir kitose centro dalyse, kad nereikėtų lakstyti iš vieno galo į kitą.

Tiems, kas turėjo savo kompiuterius, ten pat buvo keli stalai su rozetėmis ir tinklo kabeliais, jei to prireiktų, nors daugumoje vietų veikė bevielis tinklas:

Tokių stalų buvo keletas, bet vietų užtekdavo toli gražu ne visiems:

O kiti galbūt šiaip norėdavo pabūti vieni su savo kompiuteriu:

Na o jei labai jau būni pavargęs nuo keliavimo po didžiulį konferencijų centrą bei nebenori eiti į metro, tavo paslaugoms taksi prie pat durų:

Šiam kartui tiek, bet čia dar ne viskas…

Panašūs įrašai:

1. Microsoft® Tech·Ed Europe #6
2. Microsoft® Tech·Ed Europe – pirma diena
3. Microsoft® Tech·Ed Europe #2

Ką gi, pagaliau kažkiek visa konferencijoje gauta informacija susigulėjo mano galvoje, todėl galima pakalbėti ir apie tai, kas man labiausiai patiko ar atkreipė dėmesį. Tikriausiai neatskleisiu jokios paslapties teigdamas, kad labiausiai įsimena tie renginiai ar seminarai, kuriuos veda mokantys tai daryti ar tiesiog turintys reikiamas savybes žmonės. Todėl nieko nuostabaus, kad svarbios temos tiesiog užsimiršta, nes apie jas pasakojo nuobodūs lektoriai ar žmonės, kurie galbūt ir gerai išmano savo sritį, bet tiesiog neturi sugebėjimų tai perteikti kitiems. Ir atvirkščiai – tema gal ir nelabai, bet pristatytojas viską pateikia įdomiai ir gyvai. Geriausias atvejis – kai ir tema įdomi bei aktuali, ir žmogus, kuris veda seminarą, yra savo srities profesionalas, o ir žodžio kišenėje jam ieškoti tikrai nereikia. Todėl tikrai nepasakosiu apie visas konferencijos sesijas, kuriose buvau, bet apie tas, kurios buvo tikrai įdomios bei įsimintinos ir, mano manymu, aktualios šiai dienai, jei pažvelgti iš tos srities, kurioje aš dirbu. Taigi, pradedam…

Iš visų sesijų labiausiai patiko ir įsiminė “Hack-Proofing Your Clients Using Windows 7 Security”, kurią vedė Marcus Murray. Šios sesijos pagrindinė tema – tai kaip apsaugoti eilinio vartojo, dirbančio kompanijos tinkle, kompiuterį. Šiaip laikais eilinio vartotojo kompiuteris įsilaužėliams yra lygiai toks pat svarbus taikinys, kaip ir kompanijos serveriai, duomenų bazės ir t.t. Ne paslaptis, kad konstruojant korporatyvinio tinklo saugumo sistemą, vartotojo kompiuterio apsaugai kartais skiriama mažiau dėmesio nei paties duomenų centro apsaugai. To pasekoje galima visai nesunkiai, pasinaudojus vartotojo neatsargumu, perimti kompiuterio kontrolę bei ne tik kad paimti jo duomenis, bet ir įkelti parazitinį programinį kodą, kurio pagalba jau galima patekti ir kitus kompiuterius bei serverius. Vienas iš tokių scenarijų ir buvo pademonstruotas. Taigi, net ir turint tinkle naująją Windows 7 operacinę sistemą, galima visai lengvai tapti blogiuko auka net to ir nepajautus. Ką gi daryti? Problemą sprendžiama pasinaudojant visu kompleksu priemonių bei galimybių, kurias suteikia tiek pati Windows 7, bet kartu ir panaudojant centralizuoto valdymo naujas galimybes, kurios yra realizuotos Windows Server 2008 R2 Server aplinkoje. Čia kalbama apie naująsias Active Directory grupinių politikų savybes, kurios derinyje su Windows 7 savybėmis leidžia pasiekti tikrai gerų rezultatų, nenuskriaudžiant paties vartotojo su per didele ir įkyria kontrole.

Išmoktos pamokos? Pati svarbiausia ir pagrindinė – atpraskite be reikalo dirbti kompiuteriu naudodamiesi administratoriaus teisėmis! Toliau jau galima kalbėti apie paties duomenų centro serverių segmentaciją pagal paskirtį, panaudojant IPSec politikas bei naująsias Windows Sever 2008 R2 savybes, tokias kaip Read-only domain controler bei galimybė tų pačių grupinių politikų pagalba atskirti skirtingus vartotoju identifikacijos būdus (slaptažodis ar skaitmeninė identifikacija), tuo pačiu nukreipiant vartotojus į skirtingas saugumo sritis su skirtingomis teisėmis. Savaime suprantama, kad kalbant apie identifikaciją ir autentifikaciją, skaitmeniniai registarvimosi būdai bei gera sertifikatų sistema šiais laikais yra būtina. Po šios sesijos tikrai dabar turiu nemažai rimtų argumentų, kodėl vertą permigruoti į Windows Server 2008 R2 aplinką, o vartotojų kompiuteriuose diegti Windows 7.

Dar viena techninio lygio sesija, kuri buvo taip pat gražiai pravesta ir man patiko, bet joje aš apsilankiau daugiau iš smalsumo – tai “How Windows Storage Is Changing: Everything’s Going VHD!” su Mark Minasi.  tikrai buvo įdomu žiųrėti kaip paprastai (na iš tikro ne visai paprastai) galima susikurti iš instaliacinio Windows 7 DVD VHD failą ir iš jo savo kompiuteryje užkrauti operacinę sistemą. Gaunasi tikrai įdomus variantas tokio “multiboot’inio” kompiuterio, kuriame galima naudoti kelias OS, jų tiesiogiai neįdiegiant į patį kompiuterio. Daug techninių detalių, viso proceso sekos parodymas. Įdomu, bet dar reiktų sugalvoti kam to reikia. Šiaip pati sesija pristatoma taip:

“Load Windows 7 or Windows Server 2008 R2 on a system, and you’ll notice something sort of strange: there’s no boot record or BCD folder. Look at other Windows 7/R2 systems, and you may notice something even stranger: there’s only one file on the hard disk, and yet you can boot the system and run a normal Windows system. What’s going on here? Simple: Windows 7 gets a lot of press for its faster-than-Vista performance and newer user interface, but there’s a lot more to it also, including native support of VHD files (that’s how a one-file system boots) as well as a new default disk structure, support of direct-to-disk ISO burning, and more. Whether you’re going to Windows 7 sometime soon or five years from now, you’ll want to be prepared for the changes that Windows 7 brings to storage — and who better to prepare you than veteran Windows explainer Mark Minasi? Join Mark for this quick look at Windows 7/R2 storage and save yourself having to read a small mountain of whitepapers! “

Jei jau kalbama apie skaitmeninę identifikaciją, sertifikatus ir panašiai, tai tokių dalykų neįmanoma savo aplinkoje panaudoti be sutvarkytos vieningos identifikacijos (single sign-on). Microsoft ir čia turi ką pasiūlyti. Šiuo atveju kalbama apie sistemą iš ForeFront Security šeimos – tai Forefront Identity Manager 2010. Tokios sistemos mane senai domina, o ypač jų planavimas ir diegimas. Todėl geriausia pasimokyti iš tų, kurie jas ne tik kūrė, bet ir patys ant savęs išbandė bei įdiegė. Todėl natūralu, kad sesija “Microsoft Forefront Identity Manager 2010 Case Study: FIM in Microsoft IT“ sulaukė mano dėmesio. Kokias pamokas išmoko Microsoft IT, kaip jie viską darė, kokia sistemos architektūra, kaip buvo derinamos sena ir nauja aplinka – visa tai manau tikrai turi būti įdomu bet kuriam sistemų architektui. Nors pasakojimas nebuvo toks uždegantis ir žavus kaip ankstesnių paminėtų sesijų, bet informacija labai naudinga. Todėl ši tema liko pas mane pažymėta raudonai, kaip ir tema apie Windows 7 saugą, kad, atsisiuntus pristatymo medžiagą, dar kartą peržvelgti ir paieškojus daugiau informacijos panagrinėti giliau. Vienokia ar kitokia identifikacijos valdymo sistema šiais laikas privaloma bet kokiai kiek didesnei IT infrastruktūrai.

Tęsiant saugumo temą, mane visada domino saugus apsikeitimas informacija net tik vidiniame tinkle, bet kaip tuo pačiu tai saugiai padaryti ir su kompanijos išoriniais partneriais. Tam kažkiek tiko dar viena techninė sesija – “Securely Collaborate with Partners and Employees Using Microsoft SharePoint and Business Ready Security from Microsoft Forefront”. O tam kad pabandyti susidaryti pilną saugumo lygių vaizdelį, prie šios pridėjau dar vieną – "Secure Endpoints from Emerging Threats Using Business Ready Security from Microsoft Forefront”. Bendrai paėmus truputi likau nusivylęs, nes negavau tos informacijos apie Forefront security šeimos produktus, kurios tikėjausi, nes buvo labiau akcentuojamas vienas – Threat Management Gateway (tai sekanti jau žinomo ISA serverio karta). Vėl gi, reikės daugiau informacijos papildomai, tuo labiau, kad kai ką iš šios šeimos produktų naudojame bei planuojame rinkinuką plėsti.

Ar jums teko kada netyčia išsiųsti elektroninį laišką ne tiems kam reikia, o po to pergyventi, kad informacija gali patekti ne į tas rankas? Dabartinėse pašto sistemose tikrai nesunku taip susimauti, o ar galima tai kaip nors suvaldyti ir kontroliuoti? Galima, jei naudositės Exchange 2010. Būtent tokie klausimai mane atviliojo į dar vieną sesiją, kurioje šnekama apie informacijos saugumą: “Information Protection and Control in Microsoft Exchange Server 2010”. Naujo Exchange serverio savybės, tokios kaip pašto transporto moderavimo taisyklės, įvairūs šablonai, dinaminės žymės bei derinimas su teisių valdymo aplikacijomis, leidžia sukurti įvairius informacijos, kuri perduodama elektroniniu paštu, apsaugos scenarijus. Tikrai verta atkreipti dėmesį Exchange serverio ir Active Directory Rights Management Service paralelinį panaudojimą.

Viso šios sesijos buvo pakankamai techninės ir čia buvo kalbama apie saugumą. O nuo didelio tokio pobūdžio informacijos kiekio galima ir pavargti. Todėl savotiškam prasiblaškymui paieškojau kažko lengvesnio.

Naujų SharePoint Server 2010 savybių apžvalga, kur parodyta nauja vartotojo sąsaja, naujos taxonomijos bei paieškos savybės, priartėjimas prie socializacijos (jei galima taip išsireikšti). Apie visa tai “Overview of Enterprise Content Management in Microsoft SharePoint Server 2010” apžvalginėje sesijoje. Tik ar viso to pakaks, kad šios sistemos aplinka taptų kompanijos darbuotojų bendradarbiavimo ir bendravimo aplinka? Apie panašius dalykus buvo šnekama pristatinėjant ir ankstesnę versiją, tik dabar visos šios savybės dar labiau pabrėžtos ir išryškintos naujoje sąsajoje. Atvirai pasakius, kad visą tai įgyvendinti, neužtenka įdiegti tokią ar panašią sistemą. Turi būti ir tam tikros žmonių, dirbančių įmonėje, bendravimo bei bendradarbiavimo ne tik taisyklės ar reikalavimai, bet ir tradicijos ar bent jau noras tai daryti.

Pačiame pirmame įraše sakiau, kad Microsoft nemažą dėmesį skiria debesų kompiuterijai, o ir pati kompanija turi savo viešą debesį, kurio paslaugas pardavinėja savo klientams. O kas tai per velnias yr? Su kuo tai valgoma? Ar verta visą savo infrastruktūrą perkelti į debesį? Kokie pliusai ir minusai? Kokie tie debesys yra ir ar galima juos palyginti? Į šiuos klausimus pabandyta atsakyti kitoje man patikusioje apžvalginėje sesijoje “Demystifying Cloud Computing”. Buvo įdomu pasiklausyti bei bent pasižiūrėti kaip Microsoft savo debesį palygina su Google bei Amazone analogiška infrastruktūra. Taip pat buvo verta išklausyti tiek apie tokio sprendimo privalumus bei trūkumus. Taigi, keltis į debesį ar ne? Viskas priklauso nuo verslo modelio, nes vienu atveju galima išlošti arba ne. Bet jei jums kas pasakys, kad visa kompiuterijos ateitis priklausys debesiui (turiu galvoje viešą debesį), tai tikrai galiu pasakyti, kad taip tikrai nebus. Bet faktas yra tai, kad dabartiniai tradiciniai duomenų centrai tikrai transformuosis į debesio struktūrą, nes tai leidžia atsikratyti tiesioginės priklausomybės nuo “geležies”, t.y nuo to, kai aplikacija ar tarnyba buvo diegiama į konkrečias fizines mašinas ir susiejama su konkrečiomis duomenų saugyklomis. Tam tikro virtualaus sluoksnio atsiradimas leidžia žymiai lanksčiau ir efektyviau panaudoti turimus resursus bei nesunkiai juos keisti gedimo atveju ar, esant reikalui, atnaujinti.

Taigi, ko gero tiek apie šių metų Microsoft Tech-ed Europe. Lieku dar skolingas nuotraukas iš ten pat.

Jei paklausite ar patiko ir ar buvo verta ten sudalyvauti, tikrai atsakysiu taip. Nes tai labai gera vieta sužinoti apie visus kompanijos siūlomus produktus bei sprendimus, Čia galima pažvelgti truputį į ateitį, bent jau porą metų į priekį, tuo pačiu nusibrėžiant gaires ir sau. Kas be ko, techniniams specialistams tai gera proga susipažinti giliau bei pabandyti įvairias sistemas. Čia galima diskutuoti bei keistis patirtimi ne tik su Microsoft žmonėmis, bet ir su kolegomis iš įvairių šalių ir kompanijų. Susipažinti su Microsoft partnerių siūloma technine įranga bei programiniais sprendimais. Taigi, jei jus norite kaip IT specialistas būti ant technologijų smaigalio, tada čia kaip tik viena tų vietų, kur privalote apsilankyti bent jau ne kasmet, tai retkarčiais būtinai.

Microsoft® Tech·Ed Europe

Panašūs įrašai:

1. Microsoft® Tech·Ed Europe #2
2. Microsoft® Tech·Ed Europe #5
3. Microsoft® Tech·Ed Europe – pirma diena

Ką gi, dabar visiškai aišku, kad dėl gan intensyvaus laiko leidimo tiek konferencijoje, tiek ir vakare, man tikrai neišeina rašyti kiekvieną dieną. Todėl pavadinime tik apžvalgos numeris, bet be diena.

Kai rašiau apie tai, kas vyko pirmą dieną, papasakojau tikrai ne viską. Reikalas tame, kad tą dieną visada vainikuoja taip vadinama Keynote. kitaip tariant tai tarsi atidarymo sesija, kuri skirta visiems dalyviams. Tokioje sesijoje visada kalba kas nors iš Microsoft vadovų, kurie tarsi perduoda IT bendruomenei kaip ir pagrindinę žinią apie tai, kaip kompanija mano dabartį ir ateitį bei į ką kreips savo pagrindinį dėmesį artimiausiu laiku. Kas be ko, taip pat kalbama apie naujus produktus (šį kartą pasidžiaugta Windows 7 sėkme bei papasakota apie Exchange 2010 bei Outlook 2010). Deja, šį kartą keynote buvo tikrai gan silpna. Maigyti Outlook’ą 7000 žiūrovų akivaizdoje – tikrai ne pati geriausia mintis, tuo labiau, kad tą dieną vienas iš seminarų buvo būtent apie Outlook 2010. Bet pagrindinė žinia iš Microsoft visgi nuskambėjo: beveik viskas orientuota į  virtualizaciją bei aplikacijų bei kitų resursų perkėlimą į “debesį”. Todėl nieko nuostabaus, kad seminaruose pasakojama apie tokių produktų kaip MS Exchange 2010 ar MS Office Sharepoint 2010 online versijas bei apie iššūkius informacijos saugumu apsikeičiant duomenimis tarp pačios įmonės infrastruktūros bei aplikacijų, kurios “sukasi” internete. Aišku, puikiai suvokiama, kad tikrai ne visi perkels savo duomenis į “debesį”, todėl pristatomi įvairūs virtualizacijos sprendimai tam, kad susikurti savo privatų debesį, tuo pačiu užtikrinant savo turimų resursų efektyvų panaudojimą bei papildomą lankstumą.

Nemažai dėmesio skiriama naujos ar atnaujintoms operacinių sistemų versijoms, jų naujoms savybėms, diegimui, konfigūravimui ir, savaime suprantama, saugumui. Jei jau buvo paminėta virtualizacija, tai ji neįsivaizduojama be efektyvaus valdymo. Netgi sakoma, kad geriau neturėti jokios virtualios aplinkos, nei turėti prastai valdomą. Šioje srityje Microsoft tikrai turi kuo pasigirti – naujas MS System Center 2010 su jau po truputi pristamoma dar viena nauja savo dalimi Service Manager 2010 beta, o tai yra ne kas kitas kaip ServiceDesk atitikmuo. Praktiškai su šia dalimi Microsoft turi beveik pilną valdymo paketą, su kurio galima valdyti didžiąją dalį įmonės infrastruktūros, įskaitant Unix ar Linux mažinas.

Tai tiek šiam kartui. Kitą kartą gal daugiau papasakosiu apie tas sesijas, kurios man patiko labiausiai.

Microsoft® Tech·Ed Europe

Panašūs įrašai:

1. Microsoft® Tech·Ed Europe #6
2. Microsoft® Tech·Ed Europe #3
3. Microsoft® Tech·Ed Europe – pirma diena

Taigi, kaip jau supratote iš pavadinimo, šiemet vėl dalyvauju viename didžiausių IT renginių Europoje – Microsoft Tech-ed Europe konferencijoje, kuri vyksta Berlyne, Vokietijoje.

Atvirai pasakius, tai jau mano antra diena Berlyne. Visada stengiuosi į tokius renginius atvykti iš vakaro. Bet toks sprendimas turi ir pliusų ir minusų. Pliusas tas, kad, atvykus į konferencijų centrą , bus parasta užsiregistruoti ir gauti visą reikalingą informaciją, nes dalyvių dar labai nedaug, todėl jokių kilometrinių eilių, kurios driekiasi šiandien. Iš kitos pusės – visas konferencijos organizatorių servisas pradeda veikti tik pirmadienį , todėl niekas nepasitinka aerouoste ir nenugabena iki vietos. Bet tai nėra didelė problema, nes Berlyno transporto schema gan aiški, todėl tai nesudaro jokių sunkumų. Vienintelė egzotika, kuri buvo keliaujant į Berlyną, o gi tai, kad iš Rygos kartu su mumis į vyko ir Latvijos prezidentas.

Apie ką bus ši konferencija? Apie viską, ką daro Microsoft. Nuo operacinių sistemų kompiuteriams ir serveriams iki sudėtingų kompleksinių sprendimų. Ko gero taip galima trumpai apibūdinti apie ką čia bus kalbama, ir kas bus demonstruojama. Be to, nemažai dalykų galima pačiupinėti “gyvai” čia pat esančiose pratybų laboratorijose.

Truputi apie tai, kas vyksta pirmadieniais Tech-ed’e. Paprastai būna didelė sangrūda iš atvykstančių, kuriems reikia užsiregistruoti ir gauti savo žaislų porciją, ir jau atvykusių anksčiau (tokių kaip aš), kurie bimbinėja aplinkui betyrinėdami, kas ir kur yra ir padėta. Susipažinti su teritorija reikia, nes konferencijų centras tikrai didelis. Nors seminarai ir užsiėmimai prasideda nuo pat ryto, tačiau didžioji dalis dalyvių laiką leidžia prie savo kompiuterių, bandydami susidėlioti savo tvarkaraštį, nes vienu metu vyksta virš dešimties sesijų. Pasirinkimą apsunkina ir tai, kad šiemet vyksta vienas bendras renginys tiek IT-pro, tiek ir programuotojams. Anksčiau buvo daroma atskirai, kas sąlygojo mažesnį tiek žmonių, tiek ir temų kiekį. Tad yra ką veikti, tik reikia atidžiai atsirinkti tai, kas domina, bei tinkamai susiplanuoti savo laiką.

Nežinau ar man pavyks reguliariai rašyti iš vietos, nes, sprendžiant iš visko, turėsiu gan įtemptą tvarkaraštį tiek sesijų metu, tiek ir vakare, bet bandysiu. Na, o dabar užsiimsiu savo seminarų ir praktinių užsiėmimų tvarkaraščiu bei susipažinimu su aplinka. Aišku, kaip visada, fotoaparatas visada keliauja kartu su manimi .

Šiam kartui tiek ir nuoširdžiausi linkėjimai iš Berlyno.

Microsoft® Tech·Ed Europe

Panašūs įrašai:

1. Microsoft® Tech·Ed Europe #2
2. Microsoft® Tech·Ed Europe #3
3. Microsoft® Tech·Ed Europe #4

Besivažinėdamas dviračiu įvairiais miško keliukais nusprendžiau, kad visai būtų gerai turėti GPS įrenginį, kuris man padėtų susiorientuoti kur aš esu ir kaip man, esant reikalui, trumpiausiu keliu grįžti namo ar į pradinį kelionės tašką. Kita vertus, taip pat norėjosi, kad aš galėčiau ne tik dalintis įrašytais maršrutais, bet ir įkelti savo ar kitų iš anksto sudarytus maršrutus. Be to, kadangi toks daiktas būtų naudojamas lauke ir dar ant dviračio, jis turi būti atsparus kratymams ir krituliams, o jo ekranas lengvai įskaitomas bet kokiomis apšvietimo sąlygomis (todėl iš kandidatų sąrašo buvo atmesti visi įrenginiai, kurie turi lietimui jautrų ekraną). Dar vienas noras – kad tai būtų ne dar vienas papildomas griozdiškas įrenginys ant vairo, o galbūt pakeistų mano dabartinį naudojamą dviračio kompiuteriuką. O jei dar galėčiau  jį pasiimti kartu kai keliauju be dviračio, iš vis būtų liuks. Taigi, kaip matote, norų ar reikalavimų nemažai, o ką gi galima pasirinkti? Kiek pasidomėjus, mano dėmesį patraukė kompanijos Garmin sukurti Edge serijos sportiniai įrenginiai, 605 ir 705 modeliai, kurie yra skirti būtent dviratininkams. Beskaitant įvairias apžvalgas ir atsiliepimus, į akis krito tai, kad nuomonės apie šiuos prietaisus yra labai priešingos, praktiškai 50/50, nuo visiško susižavėjimo iki kategoriškų pareiškimų, kad tai yra visiškas šlamštas.  Buvo momentas, kad aš net buvau pradėjęs mąstyti apie tai, ar man nepasirinkus kokio “grynakraujio” kompaktinio dydžio GPS navigatoriaus, kaip, pvz., Garmin etrex Vista HCx. Tačiau apsvarstęs savo norus, poreikius ir lūkesčius, aš visgi pasirinkau Garmin Edge 605. Todėl, ilgai nelaukdamas, pirmadienį užsukau į Fedingo biurą ir, kiek dar šnektelėjęs su pardavėju, nusipirkau ir norimą įrenginį, ir dar priedo CD su Lietuvos TOPO žemėlapiu (kodėl CD ir TOPO paaiškinsiu kiek vėliau). O grįžęs po darbo namo, tą patį vakarą aš jį ir išbandžiau. Kadangi ieškodamas atsiliepimų nieko neradau lietuviškai, tai leiskite man pasidalinti su jumis savo pirmaisiais įspūdžiais.

Pirmas įspūdis, išpakavus ir paėmus Garmin Edge 605 į rankas – tai, nežiūrint jo gan kompaktiško dydžio (atrodo kaip vidutinio dydžio mobilusis telefonas), gerai ir tvirtai pagamintas daiktas, kur niekas nekliba, o spustelėjus delne, ir negirgžda. Visi mygtukai ir USB lizdas apsaugoti nuo vandens, vienintelis mikro SD kortelės lizdas yra uždengtas plastmasiniu dangteliu. Kompiuterio pritvirtinimas ant dviračio yra labai paprastas ir greitas. Praktiškai aš tai padariau per porą minučių. Jums tereikia nuspręsti kur bus tvirtinamas prietaisas ir toje vietoje priveržti laikiklį dviem plastmasiniais, bet tvirtais dirželiais. Aš pasirinkau, kad tai bus vairo vidurinis stramstis, o ne pats vairo skersinis. Tą rekomenduoja padaryti ir gamintojas. Kadangi maniškio dviračio vairo stramstis eina kiek kampu, tai po laikikliu aš pakišau taip pat komplekte esančią guminę pagalvėlę, kurios pagalba galima kiek pakoreguoti kampą. Visa tai priveržus dirželiais, laikiklis prilipo tvirtai ir net nebandė slidinėti. Todėl pridėtos gumos tarpinės, kuri yra skirta palengvinti gyvenimą tiems, kurių dviračių vairo skersiniai ar stramsčiai yra gan ploni, kaip ir neprireikė. Beje, komplekte yra du laikikliai, todėl kompiuteris gali būti paprasčiausiai perkeltas ant kito dviračio, nes čia nereikia montuoti jokių papildomų greičio daviklio ant rato, nes visa informacija gaunama GPS pagalba. Paties kompiuterio paleidimas yra taip pat nesudėtingas, o valdymas gan nesunkiai suprantamas ir intuityvus. Mygtukai gan patogus, o viduryje esanti svirtelė (joystick’as) tikrai palengvina visą reikalą. Mano nuostabai, kol suvedinėjau pradinius duomenis kambaryje, prietaisas gan nesunkiai užmezgė ryšį su GPS palydovais. Taigi, pradžiai jums reikia dviračio kompiuteryje aprašyti savo ir jūsų turimų dviračių profilius (pamenate ką sakiau apie du laikiklius?) Apie save jums reikia nurodyti savo lytį, gimimo datą ir svorį (čia būkite sąžiningi ). O dviračių profiliuose jus galite įvesti dviračio pavadinimą, jo svorį ir ridą. Jei naudosite du dviračius, tereiks pasirinkti dviračio profilius ir informacija bus kaupiama kiekvienam dviračiui atskirai. Be to jums dar reikės nurodyti laiko juostą, pasirinkti matavimo vienetus bei nuspręsti kiek ir kokių laukų jus norite matyti kelionės kompiuterio ir navigaciniame ekranuose bei kokio detalumo žemėlapio norite. Dar galima pasirinkti maršruto skaičiavimo algoritmą iš kelių režimų: automobilis, dviratis, pėsčiasis. Aišku, aš pasirinkau režimą dviračiui, kuris yra specialiai sukurtas šiam prietaisui, kur galima nurodyti ne tik, kad vengti pvz., neasfaltuotu kelių, bet ir pagrindinių kelių ir gatvių. Kadangi mano dviratis yra skirtas bekelei, o aš ten ir važinėju daugiausia, tai palikau tik nurodymą vengti pagrindinių kelių ir gatvių. Aišku, ten dar galima suvesti begalę kitokios informacijos, kaip greičių zonos ir pan. Tačiau aš kol kas į tai nesigilinau, nes norėjau kuo greičiau atsidurti trasoje ir pažiūrėti kaip viskas veikia. Praktiškai visa tai aš padariau beveik intuityviai, nesinaudodamas dokumentacija o tik trumpu pridėtu aprašymu. Valdymą irgi perpratau labai greitai. Tai tikrai paprasta ir patogu.

Kita pasiruošimo dalis buvo darbas su kompiuteriu. Edge 605 su kompiuteriu jungiamas per USB prievadą. Dėl prietaiso atpažinimo nekilo jokių problemų ir neprireikė jokių papildomų tvarkyklių tiek naudojant MS Windows VIsta, tiek ir Windows XP (aš pabandžiau su dviem skirtingais kompiuteriais). Kas tikrai gerai, o gi tai, kad prietaisas matomas kaip du atskiri papildomi diskai, tiek jo pagrindinė atmintis, tiek ir atminties kortelė, esanti prietaiso lizde. Tad, jei norėsite ką ir įkelti, jums tereikia reikalingą rinkmeną nukopijuoti į atitinkamą katalogą.

Toliau atėjo žemėlapių eilė. Visu pirma iš karto paaiškinsiu kodėl pirkau TOPO žemėlapį ir dar CD variantą, o ne įrašytą kortelėje. Skirtumas tame, kad TOPO žemėlapyje, nežiūrint to, kad kelių ir lankytinų vietų bei adresų bazė yra tokia pati kaip ir Lietuvos kelių žemėlapyje, pirmajame taip pat yra ir topografinė informacija, t.y visos aukštumos ir žemumos, kas tikrai praverčia planuojant keliones dviračiu. Aišku, kad už tai atitinkamai skiriasi ir kaina. Kitas pasirinkimo klausimas: CD ar atminties kortelė. Jei pasirinksite žemėlapį kortelėje, tai juo galėsite naudotis tik pačiame įrenginyje. CD variante jus dar gausite papildomą programinę įrangą Mapsource, kurios pagalba savo kompiuteryje galėsite tvarkyti savo žemėlapius, maršrutus ir t.t., o taip pat visa tai nusiusti ir atsisiusti iš savo įrenginio. Tačiau pirmiausia, ką turite padaryti, tai atrakinti žemėlapį. Tam jus privalote užsiregistruoti vartotojų zonoje, kur suvedę prie žemėlapio pridėto kupono numerį, savo įrenginio ID bei serijinius numerius, jums sugeneruojamas atrakinimo kodas, kurį galite po to suvesti rankytėmis į Mapsource arba tiesiai įrenginyje, jei nepirkote CD, o pasirinkote kortelę. Kadangi aš jau turiu kompiuteryje minėtą programą, tai man buvo dar paprasčiau, kadangi iš vartotojų zonos aš galėjau parsiųsti sistemos registro rinkmeną su sugeneruotu kodu, kurį įdiegus ir po to vėl paleidus programą, visa registracija buvo atlikta automatiškai. Šioje vieoje kol kas aš per daug nesiaiškinau visų darbo su programa subtilybių, o tiesiog jos pagalba sukroviau žemėlapius į prijungtą dviračio kompiuterį.

Manau svarbu yra paminėti vieną žemėlapių registracijos aspektą, o tiksliau kaip iš Edge 605 išpešti jo ID numerį, nes nei ant prietaiso, nei ant pakuotės jo nėra. Matosi tik serijinis numeris. Lietuviškas Garmin tinklalapis siūlosi tai padaryti automatiškai, jei į savo kompiuterį iš tarptautinio Garmin tinklalapio įdiegsite papildinį, kuris tinka tiek IE, tiek ir FF naršyklėms. Kitas variantas, įrenginio ID numerį mato ir Mapsource programa. Tai va, lietuviškame žemėlapio registracijos tinklalapyje automatinis ID nustatymas man neveikė nei su FireFox naršykle, nei su IE8 ar IE7 iš skirtingų kompiuterių tiek su Vista, tiek su XP. Tačiau veikė testinis Garmin puslapis, kur galima patikrinti ar tas papildinys veikia. Iš ten ir nukopijavau savo įrenginuko ID į registracijos puslapį.

Kaip ten bebūtų, bet visas pasiruošimas užėmė kažkur pusvalandį. Per tą laiką, per USB prie kompiuterio prijungto Garmin Edge 605 akumuliatorius galutinai pasikrovė, todėl nebeliko jokių priežasčių, kodėl aš negaliu sėsti ant dviračio ir dumti į trasą. O ir jums, manau jau pabodo skaityti apie visą tą pasiruošimą .

Taigi, aš jau lauke prie dviračio. Kompiuteris į laikiklį įsistato kaip ir dauguma tokio tipo prietaisų ir, iš pirmo žvilgsnio, laikosi tikrai tvirtai. Kadangi mano šiam bandymui sugalvoto maršruto dalis bus gan nelygus miško kelias, o aš tikrai nenusiteikęs važiuoti ramiai, viskas ten ir turėtų paaiškėti (žmona, nujausdama koks tai bus važiavimas, kategoriškai atsisakė vykti kartu). Pirmą, ką tuoj pat padariau įjungęs prietaisą, tai įvedžiau namų koordinates. Iš karto pasidarė aišku, kad norint gan ryškioje dienos šviesoje ką nors įžiūrėti ekrane, reikia įjungti ekrano apšvietimą bent jau iki 70 – 80 %. Tada viskas matoma labai aiškiai ir nesvarbu, ar esate prieblandoje, ar saulėkaitoje.  Kas iš karto nepatiko – tai, kad kompiuteris neįsimena ekrano apšvietimo nustatymų, todėl įjungus reikia nustatinėti iš naujo. Laimei tai labai paprasta, todėl šį trūkumą galima laikyti tik mažu nepatogumu. Pirmai kelio pusei pasirinkau nustatymą kai rodomas kelionės kompiuterio ekranas, kur matosi nuvažiuotas atstumas, greitis, kelionės laikas, kryptis, laikrodis, sudegintų kalorijų kiekis, GPS tikslumas ir aukštis virš jūros lygio. Kaip ir minėjau, visatai galima kaitalioti, pasirenkant kitus rodmenis ir jų kiekį. Įdomumo dėlei dar palikau ir senąjį dviračio kompiuterį, kurio paklaidą aš jau gerai žinau, todėl bus galimą palyginti rezultatus. Taigi, pirmyn.

Tik pajudėjus, aš mygtuko paspaudimu įjungiau taimerį ir lenktynės prasidėjo! Atvirai pasakius, nesu aš joks sportininkas, o ir paskutiniu metu aš daugiau važinėjau ramiai, bet patikėkite, aš tikrai labai stengiausi . Nemenčinės gatvelėmis myniau taip, lyg mane vytųsi visi miestelio šunys. Todėl neužilgo aš kirtau plentą ir atsidūriau miške, ant ne paties lygiausio keliuko. Tačiau mano azartas nei kiek neatslūgo, todėl dūmiau pirmyn nelabai saugodamas save ir dviratį, šokinėdamas per šaknis ir kratydamasis ant nelygumų. Edge 605 laikėsi savo vietoje tvirtai, be jokio bereikalingo garso ir vibracijos, tarsi priaugęs. GPS signalas nei karto nebuvo prapuolęs net ir važiuojant tankmėje, o tikslumas svyravo tarp kokių 3 – 11 metrų. Kadangi šalia buvo ir senasis kompiuteris, kurio paklaidą aš žinau, tai naujasis atstumą ir greitį rodė žymiai tiksliau. Visus rodmenis taip važiuodamas, ir prakaitui varvant per akis, mačiau lengvai ir aiškiai. Taip belekiant, netrukus įveikiau maždaug 4 km ir pasiekiau suplanuotą tikslą, tolimąją Gėlos ežero pusę. Čia teko nulipti nuo dviračio, nes dardėti nuo stataus, akmenuoto ir vandens išplauto kalno aš nesiryžau. Peržengus du ežerus jungianti upelį, teko vėl užsitempti dviratį į nemažiau statų kalną dar ir brendant per klampų smėlį. Taigi, čia pirmoji bandymų dalis ir baigėsi. Naujokas puikia tai atlaikė, o aš likau patenkintas jo darbu. Toliau sekė antroji dalis, kur aš sugalvojau patikrinti jo navigacines savybes ir kaip viskas matysis jo nedideliame ekrane.

Taigi. šioje vietoje aš, galima sakyti, suimitavau situaciją, kai dėl kažkokių priežasčių norima kuo greičiau grįžti į pradinį kelionės tašką (mano atveju tai būtų namo). Šiuo atveju, jus galite rinktis iš dviejų galimybių. Pirma – funkcija “Atgal į startą”. Tai reiškia, kad jus galėsite grįžti tuo pačiu kelių į pradinį kelionės tašką. Ši funkcija veikia tik tuo atveju, jei buvo paleistas taimeris. Tada yra automatiškai įsimenamas pradinis taškas ir įrašomas maršrutas. Priešingu atveju, jūs galite įvesti pradinį kelionės tašką kaip lankytiną vietą, jei nenorite prarasti ir namų koordinačių. Antras variantas – funkcija “Namo”, kuria aš ir pasinaudojau. Dabar jau supratote, kodėl bandymo pradžioje įvedžiau namų koordinates. Šiuo atveju dviračio kompiuteris, kaip ir bet kuris GPS navigatorius, sutvėrė pagal jau anksčiau mano minėtą algoritmą maršrutą iki namų. Kadangi visai šalia buvo asfaltuotas keliukas nuo Gėlos ligoninės iki Nemenčinės plento, tai man ir buvo pasiūlyta juo važiuoti. Kai įjungta navigacija, pirminis yra navigacijos ekranas su žemėlapiu, be to atsiranda dar du papildomi: kompasas ir detalių kelio instrukcijų išklotinė. Visi ekranai perjungiami vieno mygtuko paspaudimu, tad važiuojant juos galima paprastai kaitalioti. Pats žemėlapio ekranas vėl gi turi keletą nustatymų variantų: tik žemėlapis arba dar iki keturių papildomų, pasirenkamų rodmenų. Aišku, kad esant nedideliam ekranui, tų rodmenų norisi kuo mačiau. Aš apsistojau ties dviem, panašiai kaip paveikslėlyje. Važiuojant maršrutas atvaizduojamas ištisine rožine linija, kuri nėra labai jau stora, bet pakankamai gerai įžiūrima. Jūsų padėtį rodo mažas trikampiukas. Aišku – tai ne automobilinė navigacija, todėl tikrai super aiškaus ir detalaus vaizdo čia tikėtis neverta. Bet net ir minant pedalus maršrutas matosi neblogai, o detalės aplinkui tikrai nedomina, nes ir taip yra kur žiūrėti. Todėl verta, derinant įrenginį, žemėlapio detalumą pasilikti normalų, o ne labai detalų. Artėjant manevrui jus busite perspėti pora kartų gan garsiu pyptelėjimu, o ekrane pasirodys aiškus užrašas su instrukcija. Rožinėje maršruto linijoje atsiras slenkančios krypties rodyklės. Todėl tikrai man nebuvo keblumu smagiai minant suprasti kur ir kaip aš turiu važiuoti. Tik įsukus į Nemenčinę, aš iš pagrindinės gatvės tuoj pat buvau nukreiptas į šonines gatveles (pamenate, ką sakiau apie maršruto sudarymo algoritmą?) ir jomis sėkmingai pasiekiau namus. Čia sustabdžiau taimerį ir palaikęs ilgiau nuspaustą pravažiuotų ratų apskaitos mygtuką, maršrutą įrašiau į atmintį.

Grįžus namo, žaidimas su 605-uoju dar nepasibaigė. Iš Garmin tinklalapio parsisiuntus nemokamą programą Training Center, galima visus pasivažinėjimo duomenis perkelti į kompiuterį. Dabar čia galima analizuoti kaip jums sekėsi važiuoti, žemėlapyje peržiūrėti maršrutą ir dar nemažai dalykų, kas, galbūt, jus vėl paskatins kuo greičiau sėsti ant dviračio ir dar kartą pralėkti jau važiuota trasa.

O, velnias, kiek aš čia prirašiau. Ko gero, jei jums užteko kantrybės iki čia skaityti, jus pagalvojote, kad mane ištiko grafomanijos priepuolis . Na, bet aš norėjau kaip geriau .

Taigi, metas šiokioms tokioms išvadoms. Pirmas mano įspūdis apie Garmin Edge 605 tikrai yra teigiamas. Jis mane maloniai nustebino, ir ar aš gavau tai, ko ir tikėjausi. Iš karto noriu pasakyti, kad tai vis gi pirmoje eilėje yra sportinis treniruočių kompiuteris su navigacinėmis galimybėmis, todėl tikrai netiks tiems, kas planuoja tolimas, daugiau nei dienos trukmės,  keliones dviračiais. Tačiau ir navigacinėmis savybėmis kol kas aš likau patenkintas, bent jau tuo aspektu, kad informacijos pateikiamumas yra pakankamai geras. Pats daiktas tikrai yra pritaikytas gyvenimui ant dviračio, bet, manau, jis neblogai pasitarnaus ir vaikštinėjant  pėsčiomis. Dar labiau juo patenkinti bus mėgstantys siekti kažkokių sportinių rezultatų ir, galbūt, jiems net labiau tiktų 705 modelis su daugiau galimybių. Jei sugalvosite jį naudoti kaip navigacinį prietaisą automobilyje, tai tikriausiai nusivilsite, nes jis nėra toks greitas perskaičiuojant kiek ilgesnį maršrutą. Bet važiuodami dviračiu, vargu ar tai pajausite. Taip pat labiau būsite linkę maršrutus sudaryti savo kompiuteryje ir tik po to juos perkelti į įrenginį. Aš tai bandžiau padaryti ir pačiame įrenginyje. Nėra labai sunku, bet nelabai patogu. Tačiau jei jums prireiks staiga susirasti kokį objektą ir jį pasiekti, tikrai be vargo tai padarysite. Aišku, nepamirškite ką sakiau apie žemėlapio atvaizdavimo detalumo pasirinkimą. Su tokia didžiule lankytinų objektų baze, kokia yra Lietuvos TOPO ir kelių žemėlapiuose, didelis detalumas taps tikru košmaru jums ir jūsų dviračio kompiuteriui. Net mano kompiuterio ekrane, kurio rezoliucija 1920X1200, Vilnius visas padengtas vien tik lankomų vietų ženkliukais, daugiau nieko per juos nesimato . Tie, kas važinėja plento ar sportiniais dviračiais, turėtų atkreipti dėmesį į maršruto sudarymo taisykles, kad nebūtų, vengiant pagrindinių ir todėl užtvindytų automobiliais kelių ir gatvių, nukreipti į kokius nors neasfaltuotus šoninius kelius, ką maniškis ir padarė, pabandžius sudaryti maršrutą nuo Nemenčinės iki Vilniaus. Bet kokiu atveju, GPS imtuvo darbu tikrai negaliu skųstis. Kaip dviračio kompiuteriui jam tikri jokių priekaištų neturiu. Mano galva, jis – tobulas.

Dar vienas dalykas, į kurį noriu atkreipti dėmesį tų, kurie nori dalintis savo įrašytais maršrutais. Reikalas tame, kad maršrutą, įkeltą į Training center programą jus galite eksportuoti Garmin palaikomu tcx formatu. Tačiau dauguma tokio tipo svetainių priima apsikeitimui tik gpx tipo rinkmenas. Todėl konvertacijai manau tikrai jums parvers GPS Visualizer tiklalapis, nes mano mėgsta programėlė GPSBabel tcx formato nežino.

Apie tai kas nuvylė. Labiausia tai mane nuvylė Lietuvos TOPO žemėlapis. Savo turima informacija jis toks pats kaip ir pigesnis Lietuvos kelių žemėlapis. TOPO informacija tikrai galėtų būti detaliau ir tiksliau atvaizduota, kita vertus iš tokio tipo žemėlapio aš daugiau tikėčiausi platesnio periferinių kelių ir keliukų tinklo. Šiuo atveju lietuviškas gaminys stipriai nusileidžia City Navigator Europe NT. Kalbant apie žemėlapius visumoje, deja, mes kol kas gyvename automobilių pasaulyje, todėl navigaciniai kelių žemėlapiai pirmiausia yra skirti automobiliams. Yra jau kai kurių šalių žemėlapiu, kuriose yra informacija ir apie dviračių takus. Tikiuosi, kad ir Lietuvos gamintojai pasistengs ir ateityje tikrai praplės keliukų tinklą ir pridės dviratininkams reikalingą informaciją.

Tai tiek šiam kartui apie dviračio kompiuterį Garmin Edge 605. Jei bus kokių klausimų ar kas norės ką pridurti, visada mielai prašom tą padaryti komentaruose.

Panašių įrašų nėra.

Taigi, po visų atnaujinimų, vargų su mano liūdnai pagarsėjusiu HP iPAQ 614c Business Navigator, jau antrą savaitę naudojuosi kitu komunikatoriumi – HP iPAQ 914c Business Messenger. Buvęs nelaimėlis su pridėtu sutrikimų sąrašu ir pastabomis grįžo namo į HP, kur, tikiuosi, jie pagaliau išsiaiškins visų nelaimių priežastis.

Kaip ir praeitoje apžvalgoje, šioje taip pat pasistengsiu aprašyti savo patirti naudojantis naujuoju įrenginiu, bei palyginsiu jį su prieš tai gamintu ir turėtu HP iPAQ 6915c, bei jau minėtu HP iPAQ 614c.

Išvaizda ir ergonomika

Kalbant apie įrenginio išvaizdą, pirmiausia krenta į akis kiek prabangesnis, tarsi simbolizuojantis verslo klasę, dizainas. Lyginant su kitais dviem, tai pastarieji savo išvaizda daugiau primena darbinius arkliukus. O ir paėmus į rankas, 914-asis palieka žymiai malonesnį įspūdį. Valdymo ir navigacijos mygtukų išdėstymas ir funkcionalumas, bei pilnavertė QWERTY klaviatūra leidžia naudotis komunikatoriumi nenaudojant lietimui jautraus ekrano bei pagaliuko. Tai taip pat palengvina gyvenimą mėgstantiems viską daryti viena ranka.

Tačiau tuo daugiau džiaugtis gali dešiniarankiai. Kairiarankiams šiaip visai nepatogu yra išsitraukti pagaliuką, kuris kaip tyčia tūno apatiniame dešiniajame kampe. Labai geras sprendimas – tai pagaliuko laikiklio perkėlimas iš korpuso gelmių ant galinio dangtelio. Jei laikiklis nusilps ir pagaliukas daugiau nesifiksuos, tai užtenka nuimti galinį dangtelį ir palenkti laikiklį. Kitas sprendimas, kuris man nelabai patiko, tai USB (tai tuo pačiu ir pakrovėjo jungtis) ir atminties kortelės (taip, ji vėl dedama iš išorės !) patalpinimas kairiajame šone. Tai tikrai nenudžiugins tų vartotojų, kurie naudosis delninuku automobilyje ir turi paprastus laikiklius su nereguliuojamo aukščio auselėmis (geriausia, kai jų yra keturios, ir visos reguliuojasi atskirai). Šviesioji viso šio reikalo pusė – visi lizdai, tame tarpe ir viršuje esantis papildomas antenos lizdas, yra uždengti guminiais dangteliais, kurie gerai apsaugo nuo drėgmės ir visokio šlamšto patekimo į vidų.

Jei lyginsime iPAQ 6915 ir iPAQ 614 klaviatūras, tikrai pastebėsime, kad pastarojo klaviatūros klavišai yra prispausti vienas prie kito. Man labiau patiko senoji, kai tarp klavišų buvo tarpeliai ir nerizikuodavai paspausti ne tą simbolį. Padėti kažkiek gelbėja tai, kad 614-tajame klavišai yra reljefiškai gan daug iškilę, tad nėra jau taip sunku gan greitai rinkti tekstą.

Kalbant apie visų trijų modelių ekranus, tai praktiškai nėra jokio techninio skirtumo tarp iPAQ 614 ir iPAQ 914, Pagrindinis skirtumas yra tas, kad paskutiniojo ekranas yra paverstas ant šono (240X320 v.s 320X240) ir labai nežymiai mažesnis (2.8″ v.s. 2.46”). Palyginus su iPAQ 6915 – tai skirtumai yra dideli ir akivaizdūs. Nežiūrint to, kad senojo modelio ekranas didžiausias, jis savo parametrais ir vaizdo kokybe akivaizdžiai pralaimi naujajam modeliui. Senoji 240X240 rezoliucija buvo tikra nelaimė dirbant su programomis, kurios neturėjo tokios rezoliucijos specialaus palaikymo. Jei kas man norės paprieštarauti, kad važiuojant su navigacija senasis (3.0″) buvo geriau, tai drąsiai galiu atsakyti, kad ir naujajame dėl geresnės vaizdo kokybės nekyla jokių problemų dėl esamos situacijos stebėjimo vairuojant.

Jei kam įdomu ir svarbu, tai galima palyginti išmatavimus bei svorį:

6.4 x 1.6 x 11.3 cm ir 154 g (iPAQ 914) v.s

6.03 x 1.75 x 11.7 cm ir 145 g (iPAQ 614) v.s

7.1 x 1.8 x 11.8 cm ir 175 g (iPAQ 6915)

Kaip matome, skirtumai tikrai minimalus ir daugiau vizualūs.

Apibendrinant, galiu pasakyti, kad šio aparato išvaizda ir ergonomika iš visų minėtų man yra priimtiniausia,

Procesorius, atmintis ir atmintinės

Visų trijų modelių procesoriai yra skirtingo našumo. Čia aiškus lyderis yra iPAQ 614 su savo Marvell PXA270 Processor 520 MHz, po to seka iPAQ 914 su Marvell PXA270 Processor 416 MHz. ir iPAQ 6915 su Intel® PXA270 Processor 416 MHz.

Su atmintimi reikalai čia geresni, nes iPAQ 914 ir iPAQ 614 turi jos vienodai, t.y 128 MB SDRAM pagrindinė programoms bei 256 MB papildoma atmintinė. Skurdžiausiai čia apdovanotas iPAQ 6917, t.y tik 192 MB viso (128 MB papildoma ir 64 MB programoms SDRAM).

Kalbant apie darbo spartą, kažkaip nepastebėjau, kad iPAQ 914 dirbtų pastebimai lėčiau nei 614-as, bet kad stabiliau – tai jau tikrai.

Atmintines abu naujos kartos delninukai naudoja tokio pačio tipo, t.y micro SD. Pagrindinis skirtumas tas, kad 914-as turi išorinį lizdą, kuris dar ir apsaugotas guminiu dangteliu, kas yra totalus gėris, palyginus su 614-0 lizdu, paslėptu viduje, po baterija. Lyginant su iPAQ 6915, tai skirtumas tik kortelių tipe, t.y senasis naudoja mini SD, įstatomą taip pat iš išorės, bet naujasis gali pasigirti jau minėta lizdo apsauga.

Ryšys su pasauliu

Čia viskas tas pats kaip ir iPAQ 614, tad paprasčiausiai dabar perkopijuoju tekstą iš anos apžvalgos:

“Be įprastų GSM/GPRS/EDGE dar atsirado HSDPA 3.6/7.2 Mpbs, bet UMTS nepalaikymas kažkaip nesiderina su šiais laikais. Dar rasime ir WLAN 802.11b/g su WPA2 saugumo protokolu (anksčiau reikėjo tam naudoti papildomą programinė įrangą) bei Bluetooth® 2.0 su EDR (renkantis laisvų rankų įrangą labai svarbų į tai atkreipti dėmėsį jei norite gero suderinamumo). Be abejo yra ir GPS imtuvas.”

Šiaip yra dar vienas niuansas, t.y telefoninis/ryšio modulis tikrai silpnesnis, nes šiam komunikatoriui reikia žymiai stipresnio signalo, kad į 3G ar HSDPA. Iš kitos pusės – nebeturiu problemų su persikrovinėjimais, kai dažnai kaitaliojasi ryšio tipas, kas buvo chroniška iPAQ 614 liga. Trūkinėjančių pokalbių problema išliko, tačiau mano ir kolegų akys vis labiau krypsta “Bitės” link, nes su tuo susiduria ir mano išsvajotojo HTC modelio turėtojai.

OS ir programinė įranga

Pagrindinis iPAQ 914 skirtumas nuo kitų dviejų – tai nauja operacinė sistema MS Windows Mobile 6.1. Vėl gi, iš pirmo žvilgsnio, žiūrint į ekraną, jokių sistemų skirtumų nesimato, bet giliau palandžiojus jų yra. Vieniems jie gali pasirodyti nesvarbus, bet kompanijų IT administratoriams tai turėtų patikti.

Pirma naujovė – tai Exchange Server AutoDiscovery funkcija. Dabar įvedus tik el. pašto adresą, sistema paprašo registravimosi rekvizitų ir pati bando pasiimti nustatymus iš serverio.

Antra naujovė – patogus įrenginio surišimas su MS Active Directory.

Naujovė SMS maniakams – dabar nusiuntus žinutę, ji patalpinama ir Inbox kataloge, kur patampa savotiška susirašinėjimo su tuo gavėju sesija, t.y jus ten iš karto galite rašyti sekančia žinutę tam pačiam adresatui ir gauti atsakymą į ta pačia vietą. Indox’e tėra tik vienas įrašas, kuriame visas susirašinėjimas, kurį galima bet kada pratęsti.

Naudojantiems Bluetooth laisvų rankų įranga – automatinis surišimas be jokio kodo, be to yra galimybė per automobilinę įranga prieiti prie adresų knygutės.

Papildoma HP programinė įranga kaip ir iPAQ 614 atveju yra tokia pat skurdi, palyginus su senuoju 6915-u. GPS – ta pati Google Maps. Tad norint rimčiau keliauti, reikia ir rimtesnės navigacijos.

Foto ir video

Viskas tas pats kaip ir iPAQ 614:

“Delninukas turi 3 megapikselių kamerą, su kuria galima gauti tikrai neblogos kokybės nuotraukas ar video. Tačiau didžiausias gėris – greitas nuotraukos įrašymas į kortelę. iPAQ 6915 turėtojai tikrai supras mano tokį džiūgavimą, nes tame aparate tai buvo katastrofa, jei naudoji 1.3 MP rezoliuciją,  ir gauti vaizdai kokybe nedžiugino. Bet naujame modelyje neliko fotoaparato ir GPS integracijos, o ir valdymo piktogramos ekrane yra mažokos.”

Baterija, įkrovimo laikas ir visa kita

Šiuo atveju turime dar talpesnę bateriją (lithium-ion 1940 mAh) nei iPAQ 614 (Lithium-Polymer 1590 mAh) ar iPAQ 6915 (1200 mAh Lithium-Ion ir 1800 mAh papildoma). Aparatas dirba maždaug penktadaliu (čia tokie mano preliminarūs ir gan subjektyvūs pastebėjimai) laiko ilgiau, bet taip pat ilgiau ir kraunasi.

Visumoje šitas HP iPAQ 914c Business Messenger man patinka labiau nei turėtasis HP iPAQ 614c Business Navigator. Jis ir dirba stabiliau, per visą naudojimo laiką jis nei karto neperskrovė ar užstrigo. Atlaikė savaitgalinius pasivažinėjimus su TomTom navigacija ir nesukėlė problemų. Juo man patogiau naudotis nei 614-tuoju ar HP iPAQ 6915c. Tiesa, išliko trūkinėjančių pokalbių problema.

Kaip sakoma, pagyvensime, pamatysime.

Panašūs įrašai:

1. HP iPAQ 614c Business Navigator
2. Prasta žinia iš HP dabartiniams iPAQ savininkams
3. Kantrybė

Itališka alternatyva – būtent toks pavadinimas jus pasitinka pirmame reklaminio bukleto apie Alfa Romeo 159 puslapyje. Jei alternatyva laikysime tai, kad šio gamintojo modeliai visada pasižymėjo tiek išvaizdos, tiek ir važiavimo ypatybių savotišku išskirtinumu savo „bendraklasių“ tarpe, tai toks apibūdinimas – pats tas. Tačiau man jau nebereikia įrodinėti Alfos išskirtinumo. Taigi, kai šį antradienį ėjau bandyti Alfa Romeo 159 2.4 JTDM Distinctive su mechanine 6 pavarų greičio dėže, mano galvoje sukosi tik vienas klausimas: nežiūrint naujos išvaizdos, kuri tikrai man patinka, ar tas automobilis ir važiuojant vis dar Alfa, ar tai yra žingsnis pirmyn lyginant su maniške Alfa Romeo 156 V6? Tad, sutvarkius keletą formalumų (automobilį gavau valandai ir be palydos), su vadybininke patraukėme link vidiniame UAB „Autobrava“ kieme stovinčio automobilio.

Pirmiausia šiek tiek apie išvaizdą. Žiūrint į išorę aiškiai matosi, kad, lyginant su senesniuoju modeliu, 159-oji yra didesnė. Po keletą centimetrų pridurta tiek į ilgį, tiek ir į plotį, o aukštis liko toks pats, nors vizualiai atrodo, kad automobilis yra taip pat ūgtelėjęs. Antras dalykas, kuris krenta į akis – agresyvesnė išvaizda. Tai pasiekta po tris sugrupuotų priekinių žibintų dėka bei platesnių sparnų arkų. Bet kokiu atveju, nesvarbu iš kurios pusės bežiūrėsi , matosi kad tai Alfa ir su jokiu kitu automobiliu tu jos nesupainiosi. Beje, dar viena smulkmena – galinių durų rankenėlės atsidūrė visiems įprastose vietose, ir niekam nebereikės spėlioti kiek gi durelių turi Alfa (su maniške šio testo neišlaikydavo maždaug kas trečias ).

Į rankas gaunu tokį nemažą pultelį, kuris vienu metu atlieka keletą funkcijų: iš vienos pusės tai yra įprastas pultelis, kurio pagalba valdomas centrinis užraktas bei signalizacija, iš kitos – elektroninis užvedimo raktelis. Negaišdami daug laiko, greitai įsitaisome automobilio salone, kur panelė Inesa, kol aš susireguliuoju sėdynę ir vairą, dar paaiškina keletą smulkmenų, atsako į keletą mano klausimų dėl kai kurių prietaisų valdymo bei paprašo neišjungti traukos kontrolės bei stabilumo sistemų. Man pažadėjus to nedaryti, ji palinki gero kelio ir palieka mane vieną, akis į akį su Alfa. Reikia pasakyti, kad greitai radau tą darbinę padėti, kada puikiai matosi visi prietaisai ir lengvai pasiekiami visi jungikliai. Visas automobilio salonas, įranga, apipavidalinimas liudija tai, kad automobilis yra aukštesnės klasės nei senoji 156-a. Tačiau pagrindinių prietaisų išdėstymas rodo, kad tai vis dėl to yra evoliucija pastarojo, bet ne revoliucija. Tai vis tas pats „driver car“, kur visi prietaisai skirti tik vairuotojo akims, viskas po ranka, nežiūrint to, kad kai kurie mygtukai permigravo į naujas vietas. Salonas dabar prabangesnis, modernesnis, bet kartu ir ramesnis. Priekyje vietos truputį daugiau, kaip ir kairei kojai palyginus su nepatogia pozicija senesniame modelyje. Gale erdviau į plotį, o va kojoms vietos ne ką daugiau, tad ten sėdintiems ilgesnėje kelionėje nebūtų taip ir patogu. O taip, visgi tai ne šeimyninis sedanas, o greičiau prabangus sportiškas automobilis, kuris visu pirma skirtas vairuotojui bei ilgakojei bendrakeleivei greta, na o gale galima pavėžėti draugus ir tai neilgam. Kaip sakoma, tretieji asmenys čia nereikalingi. Susireguliavęs galinio vaizdo veidrodėlius užmetu akį į galinį vaizdą ir pastebiu, kad pro galinį langą apžvalga tokia pat prasta kaip ir anksčiau, o pūpsantys trys sėdynių galvos atramos vaizdo taip pat negerina. O va šoniniai veidrodėliai žymiai didesni, tad su pro juos matomu vaizdu kaip ir viskas gerai. Taigi, šioje vietoje galiu konstatuoti, kad tie, kas anksčiau važinėjo su Alfa Romeo 156, didelių pokyčių čia neras, na o visa kita tik gerają pusę. Tiek išorė, tiek ir vidus aiškiai rodo, kad turime reikalą su didesniu, prabangesniu ir aukštesnės klasės automobiliu, t.y. Alfa Romeo flagmanu. Dabar beliko išsiaiškinti kaip visas šis grožis važiuoja.

Įstačius pultelį į jam skirtą lizdą centrinėje konsolėje, visi prietaisai nušvinta jau įprasta raudona spalva, o tai reiškia, kad Alfa Romeo 159 yra pasiruošusi startui. Būtent startui, nes sekantis žingsnis, norint paleisti variklį, reikia paspausti šalia esantį „Start“ mygtuką. Jį paspaudus, pasigirsta dyzeliniam varikliui būdingas garsas bei pasijunta vibracija (sakykite ką norite, bet man malonesnis benzininio V6 Alfos variklio firminis urzgimas, nei kad ir geriausio dyzelio garsas). Pirmas įspūdis nuspaudus sankabos pedalą – tai tarsi kojos padėjimas į tuštumą. Pedalas tikrai labai minkštas, nesijaučia jokio pasipriešinimo. O štai pavaros jungiasi standžiai ir tiksliai, tad keliais pirštais ir lengvu riešo judesiu čia neapsieisi. Akseleratorius jautrus, bet pripratus prie galingos 156-osios, su sklandžiu pajudėjimu nekyla jokių problemų. Atsargiai išvairuoju iš kiemo (reikia gi nors kažkiek apsiprasti) bei pajudo link magistralės. Antras pastebėjimas: vairas praktiškai tokio pat dydžio ir storio, sukasi lengvai, bet aiškiai jaučiama jėga, kuri nori jį gražinti į pradinę padėtį. Greitėjimo juostoje toliau švelniai spaudžiu akseleratorių, o mašina gan vangiai, su aiškiai jaučiama turbinos „duobe“ pradeda bėgėtis. Bet aš neskubu, nes tuoj vėl nusuku į kitą magistralę, kur greitėjimo juostoje jau judu žemesne pavara, o variklis sukasi virš 2000 aps/min. Stipriai spusteliu greičio pedalą, ir čia 200 AG turbodyzelis parodo savo jėgą. Alfa staigiai, praktiškai be jokios turbinos pauzės šauna į priekį ir akimirksniu pasiekia 90 km/h. Garso izoliacija gerai atlieka savo darbą, tad variklio garso labai ir nesigirdi, kas būtų savotiškas minusas, jei tai būtų benzininis V6 . Dar kiek pasisukiojus gatvėmis pasidaro aišku, kad variklis nėra toks elastingas kaip aš tikėjausi, o pirmosios pavaros kiek „trumpokos“, kas truputį gadina staigaus starto iš vietos visą malonumą. Taigi, norint važinėti dinamiškai ir išnaudoti visą galia, reikia pasidarbuoti pavarų perjungimo svirtimi, kuri, ačiū konstruktoriams, yra tiksli, o eiga irgi pati ta, tad ranką galima patogiai padėti ant porankio, kuris dėl nuožulnaus kampo visai netrukdo junginėti pavarų. Pakaba pakankamai kieta, bet dėl ilgesnės bazės automobilis gerai susidoroja su kelio nelygumais ir jie neerzina. Be to pakaba geriau išbalansuota nei maniškėje, todėl nesijaučia priekyje esančio sunkaus variklio. Stabdžiai labai efektyvūs, tik gal kiek stabdžių pedalas galėtų būti informatyvesnis. Bet pripratus, su stabdžių dozavimu problemų kaip ir nekyla.

Tačiau kaip ten bebūtų, kaip ir 156-oji, Alfa Romeo 159 tikrai nėra miesto automobilis. Jos stichija – greiti ir vingiuoti asfaltuoti užmiesčio keliai. Todėl ilgai negaišdamas suku link Nemenčinės plento, kurį puikiai pažįstu, nes kasdien juo važinėju. Čia tikrai galėsiu geriau pajusti kaip automobilis elgiasi ant kelio, nes čia bus ir lygus kaip stalas „prezidentinis“ asfaltas iki posūkio į Turniškes, įvairių nelygumų bei provėžų, o taip pat serija greitų posūkių su smagiomis tiesiosiomis lenkimui tarp jų.

„Prezidentinio“ asfalto ruožą pravažiuoju kaip ant skraidančio kilimo stengdamasis neviršyti greičio, nes šį ruožą labai mėgsta policija. Toliau nuo kalniuko atsiveria ilgos tiesiosios vaizdas, tad čia kiek didinu greitį ir patenku į gan nemalonų nelygumų ruožą kairėje kraštinėje juostoje ir giliomis provėžomis dešinėje. Alfa gerai ir be didelio kratymo susidorojo su duobutėmis kairėje, tačiau aiškiai pasijautė kietesnė pakaba, bet visą reikalą gelbėjo didesni automobilio matmenys. Tad rezultatas puikus. O su provėžomis truputi prasčiau – pajutau kelis smagius pasiūbavimus į šonus, bet tai greičiau padangų „nuopelnas“. Reikalas tame, kad aš ir ant saviškės buvau užmovęs panašių charakteristikų ir piešinio padangas, ant provėžų patirdavau panašų mėtymą, bet kai pakeičiau padangas kitomis, tas efektas išnyko. Įvažiavus į dvipusį kelią, dėl intensyvaus eismo toliau riedu leistinu greičiu ir klausausi įvairių garsų, Tačiau nieko tokio neišgirstu, išskyrus tylų padangų šnaresį, tolimą pakabos dunksėjimą riedant per nelygumus ir minkštą dyzelio burzgimą. Taip prariedu ir Antavilius, o toliau kelias prasivalo, o man prieš nosį penkių, smagiai riedančių automobilių kolona. Žinodamas jau šitos Alfos variklio valdymo ypatumus (kurie labai panašus į maniškės), perjungiu į žemesnę, ketvirtą pavarą ir 80km/h greičiu „prisiklijavęs“ prie pirmojo „taikinio“, kantriai laukiu už posūkio esančios kilometro ilgio tiesiosios. Mano laimei ji buvo laisvą, tad nieko nelaukdamas spaudžiu pedalą iki dugno. O, vaikeli, toks jausmas, lyg kas nors mane kaip kamštį būtų iššovęs iš suplakto šampano butelio! Vos spėjau perjungti į penktą pavarą bei kirsti truputi daugiau kaip pusę tiesiosios ilgio, visa kolona liko gale (koks buvo greitis neklauskit, tikrai nesakysiu), o man dar liko pakankamai vietos ir laiko pasiruošti pakankamai staigiam posūkiui į Miškonis. Tad greitas grįžimas į savo juostą ,trumpas bet energingas stabtelėjimas ir greitas nėrimas į posūkį. Alfa visa tai atliko labai tvarkingai, puikiai laikydamasi užsibrėžtos trajektorijos ir be jokios elektronikos pagalbos. Vairo mechanizmas ,kurio stiprintuvo galia priklauso nuo greičio, veikė tiksliai. Vairo „sunkumas“ ir jautrumas buvo tikrai man labai priimtinas ir leido tiksliai kontroliuoti mašinos judėjimo kryptį. Panašiai smagiai įveikiau ir sekantį staigų posūkį, o toliau, ilgoje tiesiojoje tik galėjau konstatuoti, kad skriedama pakankamai dideliu greičiu Alfa Romeo 159 puikiai „laiko“ kelią ir dėl geros prispaudimo jėgos praktiškai nebereagavo į provėžas. Tinkamai naudojantis pavaromis, visai nebesijaučia, kad tai didesnis ir kiek sunkesnis automobilis. Bet kartu jis labiau civilizuotesnis, galbūt labiau subrendęs nei jo pirmtakas. Tai greičiau „grand turismo“ klasės prabangus sedanas.

Jau Nemenčinėje, įsukęs į mokyklos aikštelę, atlikau savotišką „alfišką“ testą. Jis man pavyko. Tik prisiparkavus, 159-oji tuoj pat atsidūrė dėmesio centre. Abejingų tikrai nebuvo. Tai tikrai Alfa, kuri patraukia praeivių žvilgsnius tiek važiuodama, tiek ir stovėdama.

Atgal grįžau besimėgaudamas važiavimu tikrai puikiu automobiliu, jau gerai žinodamas atsakymą į savo klausimą. Taip tai tikrai Alfa ir tai yra žingsnis į priekį. Ne revoliucinis palyginus su Alfa Romeo 156, bet evoliucinis, labai tvirtas ir užtikrintas.

Tai kaip aš vertinu Alfa Romeo 159 2.4 JTDM Distinctive? Tvirtas 8 iš 10. Aiškūs minusai už nelabai elastingą variklį ir trumpas pavaras, o dar visą kelią erzino galinės palangės atspindys stikle. Vertinau tikrai griežčiau nei Seat Leon FR, nes pats turiu senesnio modelio Alfą, o ir klasė, į kurią pretenduoja šis automobilis, įpareigoja. Ar aš norėčiau šios Alfos? O kas jos nenorėtų? Tikriausiai tik visiškas pragmatikas, kuris nejaučia gyvenimo skonio ir praktiškumas jam yra aukščiau visko. O aš toks tikrai nesu.

Šiaip labai norėčiau išbandyti Q-Tronic 6 pavarų automatinę dėžę su tokiu pačiu varikliu arba benzininiu 3.2 V6 benzininiu. Tie laikai, kai sportinio ar sportiško automobilio privalomas atributas buvo mechaninė pavarų dėžė, jau, mano manymu, praėjo.

Dėkoju UAB „Autobrava“ už šią galimybę ir pasitikėjimą.

Panašių įrašų nėra.