Aplink Lakajus

Aplink Lakajus


EveryTrail – Find the best hikes in California and beyond

Kadangi motulė Gamta paskutiniam vasaros savaitgaliui, o tiksliau šeštadieniui nepašykštėjo nuostabaus oro, tai mes nusprendėme įgyvendinti bent jau vieną planą, kurio dėl orų nesugebėjome realizuoti praeitą savaitgalį. Kalba eina apie pasivažinėjimą dviračiais Labanoro regioniniame parke, o jei konkrečiau, kelionę aplink Lakajų ežerus.

Taigi, pasiruošimas išvykai ilgai netruko, nes pagrindiniai namų darbai, įskaitant ir ieškomų lobių koordinates, buvo atlikti senai, o sukrauti dviračius ant Alfos stogo ir likusius daiktus į bagažinę – keliolikos minučių reikalas.

Maršrutą sugalvojome pradėti nuo Rudesos kaimelio, nes pirmiausia norėjome pamatyti ten esančią koplyčią. Mintis tikrai buvo teisinga. Mums ten be vargo pavyko priglausti mašinuką prie vienos sodybų, jos šeimininkui maloniai leidus, tad nereikėjo jaudintis dėl palikto automobilio saugumo.

Kai šis svarbus reikalas buvo sutvarkytas, mes tuoj pat patraukėme link Rudesos kapinaičių, kuriose ir yra ta koplyčia bei kažkur paslėptas vienas iš “lobiukų”. Tačiau vietoje paaiškėjo, kad kapinaitės pilnos žmonių, kurie čia susirinko kažkokia proga, tad apie “lobio” paieškas teko pamiršti. Tačiau tai nesutrukdė, o gal netgi padėjo apžiūrėti koplyčią, kuri ta proga buvo atidaryta, bei varpinę:

Rudesos varpinė

Rudesos koplyčia

Rudesos koplyčia

Apžiūrėjus vietines įžymybes, reikėjo išsirinkti teisingą keliuką tolimesniam judėjimui. Šalia kapinaičių pakabintas parko žemėlapis liudijo, kad mes dabar esame Vakarinėje mėlynojoje dviračių ir pėsčiųjų trasoje. Tačiau tai nei kiek nepagelbėjo, nes niekur nesimatė trasos žymėjimo, todėl teko pasikliauti navigatoriumi. To pasekoje pasirinktas keliukas mus kiek atitolino nuo ežero. O kai nematai ežero, tai jokio skirtumo kurioje Lietuvos dalyje tu mini miško keliukais – visi jie labai panašūs.

Kai mums jau tai buvo pradėję pabosti, mes vėl įsikirtome į minėtą trasą, ką rodė ne tik atsiradę žymėjimai ant medžių, bet ir keliuką pakeitęs gerai pravažinėtas žvyrkelis, kuriuo zujo nemažai automobilių. Juo mes pasiekėme sekantį kelionės tikslą – dvikamienę pušį:

Dvikamienė pušis

Dvikamienė pušis

Kadangi šį keistenybė stovi beveik prie pat ežero, tai nieko nuostabaus, kad aplinkui esančiose prieigose prie vandens buvo ne tik išties nemažai iškylaujančių bei stovyklaujančių, bet ir to reikalo jau įprastų palydovų, t.y šiukšlių, kurių kiekis varijuoja priklausomai nuo vietos populiarumo. Deja, taip buvo praktiškai visose stovyklavietėse prie visų ežerų, kuriuos mes tą dieną aplankėme. Aš dar bandžiau paieškoti čia paslėpto “lobiuko”, bet, deja, nesėkmingai. Ilgai čia neužsibuvome, nes keistos pušies ir šalia besimėtančių šiukšlių vaizdas mus nelabai žavėjo.

Toliau mes judėjome keliu, kuris vedė gilyn į Ščiurio ragą. Žvyrkelis baigėsi ties kažkokia aptverta poilsine, o apylankos ženklas nukreipė į miško keliuką, kuris kuo toliau, tuo labiau buvo prastesnis. Bet tai niekaip netrukdė norintiem su automobiliais privažiuoti arčiau Juodųjų Lakajų ežero. O mes irgi, kai tik pavykdavo rasti kokią neužgultą prieigą arčiau vandens, gėrėjomės atsiveriančiais vaizdais:

Juodieji Lakajai

Juodieji Lakajai

Ščiurio iškyšulyje

Taip po mažu pasiekėme Ščiurio rago galą, kur vėl eilinį kartą neradę ten paslėpto “lobiuko”, ant skardžio prie ežero įsitaisėme ilgesniam poilsiui. Skardžio apačioje mažos bangelės labai viliojančiai daužėsi į smėlėtą krantą, tarsi kviesdamos atsigaivinti, ką mes ir padarėme nusileidę stačiu takeliu žemyn.

Pailsėję ir atsigavę tuo pačiu keliu išvažiavome iš iškyšulio ir žymėta bei judria trasa patraukėme link kito numatyto maršruto taško. Vėl riedėjome neblogu žvyrkelio tik šį kartą tolome nuo Lakajų ir artėjome prie kito nemažo ir gražaus Kertuojų ežero. Tuo netrukus gavome įsitikinti stabtelėję vienoje iš daugelio ten esančių poilsiaviečių:

Kertuojai

Tai buvo vienintelė viešai prieinama
poilsiavietė, kurioje nebuvo kalno šiukšlių. Tad čia vėl gi užtrukome kiek ilgiau, nes tikrai norėjosi ilgiau pasimėgauti vaizdu.

Toliau mynėme žvyrkeliu palei šio ežero pakrantę, kur buvo daugybė poilsiautojų, kol pasiekėme Kertuojos piliakalnį:

Kertuojos piliakalnis

Šalia piliakalnio esančioje poilsio aikštelėje kiek pasistiprinome, o vėliau, apvažiavę kalvą iš kitos pusės, radome ten paslėptą lobiuką.

Pakylėti tokios sėkmės, mes smagiai leidomės trasa tolyn, kuri netrukus vėl atsisuko link Lakajų, o žvyrkelį pakeitė kiek smėlėtas, bet neblogas miško kelias su siurprizu:

Grįstas keliukas

Kiekvieną kartą nustembu, kai netikėtai vidury miško ar laukų randu akmenimis grįstą keliuką. Laimei “siurprizas” baigėsi čia pat užvažiavus į įkalnę, tad neužilgo pasiekėme dar vieną poilsio aikštelę, su paslėptu “lobiuku”, tik vėl jau beveik prie pat Juodųjų Lakajų. Su “lobiuku” eilinį kartą gavosi šnipštas. Atvirai pasakius, ilgai jo ieškoti ir negalėjome, nes besigrožėdami vaizdais judėjome gan lėtai, o visas reikalas pradėjo aiškiai slinkti vakarop.

Todėl nieko nelaukdami pajudėjome pirmyn, nes iki kitos lankytinos vietos buvo ilgiausia, virš 15 km atkarpa. Tačiau nors ir stengėmės daugiau nestoviniuoti, vis tiek sustojome Lakajoje, kuri mus pradžiugino asfaltu, tačiau nuo kurio greitai vėl reikėjo nusukti. Čia vienoje sodyboje papildėme savo gertuves. O vėliau dar kartą spaudėme stabdžius prie kažkokio man į akis kritusio upelio:

Upelis

Upelis

Vis žemiau šviečianti saulė vis gi vertė mus paskubėti, o tam labai pasitarnavo už kelių kilometrų pasiektas puikus asfaltuotas kelias, ant kurio buvo galima nors truputį atsigriebti už lėtą važiavimą miško keliukais ir žioplinėjimą prie ežerų. Tačiau jis greitai baigėsi, todėl buvo nuspręsti daugiau su “lobiukais” neprasidėti, o minti tiesiai į Rudesą.

Su tuo “tiesiai” nelabai gavosi, nes vėl prasidėję miško keliukai tai kirtosi su kitais, tai šakojosi į skirtingas puses, tik spėk mažame dviračio borto kompiuterio ekranėlyje sekti, ar vis dar judi reikiama kryptimi. Tad net nenustebau, kai vienu momentu pamačiau, kad vis gi pametėme reikiamą krypti ir judame artyn prie Baltųjų Lakajų kranto. Ir nors jau po truputį temo, visgi važiavome pirmyn (labai jau nesinorėjo suktis atgal), tikėdamiesi, kad užmatysime kokį keliuką, kuris mus gražins į reikiamą kryptį. Tačiau mūsų nelaimei, o gal ir laimei taip nenutiko. O nutiko tai, ko labiausiai mes bijojome, t.y keliukas prie pat ežero praktiškai 180 laipsniu kampu nusisuko į priešingą nei mums reikia pusę. O reikiama kryptimi matėsi krūmynas su per ji pramintomis vėžėmis bei už jo esanti stovyklavietė su palapinėmis.

Neturėdami didelio pasirinkimo, tomis vėžėmis patraukėme į stovyklavietę, tikėdamiesi rasti į ją vedantį kitą keliuką. Gi tikrai ne tomis vėžėmis visi ten suvažiavo. Ir tikrai, už mini sąvartyno buvo keliukas. Tačiau prieš grįždami į trasą, mes dar kartą stabtelėjome trumpam poilsiui bei paskutiniam pasigerėjimui Baltųjų Lakajų grožiu:

Baltieji Lakajai

Toliau į kalną kylančiu keliuku mes vėl pasiekėme trasą, kuri dabar buvo ne tik kad smėlėta, bet ir kalnuota. Tačiau tuo mes “džiaugėmės” neilgai, nes už trijų su viršum kilometrų, kai išnyrome iš jau tamsaus miško, mes praktiškai įsirėmėme į Rudesos kaimelyje mūsų laukusią Alfą.

Tai tiek apie paskutinio šių metų kalendorinės vasaros šeštadienio iškylą Labanoro regioniniame parke aplink Lakajų ežerus. Nors ir neradome beveik visų užplanuotų “lobiukų”, tačiau jie pasitarnavo kaip puikūs orientyrai atrasti gražioms vietoms. Tik gaila, kad šios nuostabios vietos yra apšiukšlintos ir apdergtos. Negi taip sunku į savo makaules įsikalti pagrindinę lankymosi gamoje taisyklę: “KĄ ATSIVEŽEI, TĄ IR IŠSIVEŽEI BEI PALIEKI VISKĄ KAIP RADAI!” ? Negi jūs tikitės, kad kažkas kitas privalo surinkti visas jūsų paliktas šiukšles? O gal norite, kad su laiku išvis nebeliktų jokios laisvai prieinamos pakrantės, nes kol kas panašu į tai, kad tvoros ir užtvarai – kol kas vienintelė efektyvi priemonė prieš tokius lankytojus.

6 komentarai

  1. Grazus pasakojimas apie grazius ezerus Labanoro reijoniniame parke.
    O dar grazesne pabaiga su moralu !
    Kas metai vaziuojam, ilsimes pire siu ezeru, viska po saves issivezam, nes norim sugryze kitais metais rasti toki vaizda, koki palikome. Deja, deja… atsiranda zmoniu, kurie nevertina to ka dar turi ir po savaitgalio palieka siukslynus.
    Nejaugi taip sunku susikrauti i siuksliu maisus ir isvezti savo siuksles?
    Deja….

    • O man vis kyla pagunda vieną kartą ant maršruto sudėti ne gražių vaizdų nuotraukas, o tai, kas lieka po „poilsiautojų“. Bet grožis vis nugali :).

  2. Dėkoju gerb. MariukuiM už poetišką pasakojimą ir puikias nuotraukas. Jei atvirai – prisipažinsiu, kad susijaudinau. Daugybę jaunų dienų vasarų (kartu su a.a. tėveliais ir nemažu būreliu brolių ir seserų) praleidau atostogaudamas ant Baltųjų Lakajų kranto (netoli Lakajos upeliuko) a.a. Simono Kraujelio sodyboje. Pasakiški saulėlydžiai, rytinis rūkas, žuvų pliuškenimas anksti rytą, monotoniškas bangų šnarėjimas naktį, laumžirgiai ir mėlynų lubinų laukai – tai lietuviškas rojus. Praėjo daugybė metų (gal 50 …), o įspūdžiai gyvi. Tik baugu ten apsilankyti – juk pasaka nepasikartos…

    • Nežinau kaip dėl poetiškumo, bet vis tiek malonu, kad pasakojimas patiko. Tokie šilti atsiliepimai tikrai džiugina ir suteikia šiokią tokią prasmę šiam tinklaraščiui.

      O jums tegaliu patarti vis gi išdrįsti apsilankyti savo pamėgtose vietose. Galbūt čia nerasite savo jaunų dienų, bet gal atrasite ką nors naujo?

Parašykite ką nors