Aplink Alaušo ežerą

Around Alaušas lake


EveryTrail – Find hiking trails in California and beyond

Tęsdami pažintį su Aukštaitija, šį kartą sugalvojome iš arčiau susipažinti su vieno didžiausio Lietuvoje vandens telkinių – Alaušo ežero apylinkėmis.

Iš karto galiu pasakyti, kad gavosi ne pats įdomiausias maršrutas. Jei norime tikrai smagesnio maršruto, reikia važiuoti kaip siūlo Zarasų rajono turizmo informacijos centras, t.y prasukant pro Užpalius ir jų apylinkes. Tačiau mes ten jau esame buvę, tad žmogutis “švelniai” stūmė mintį, kad verta apsiriboti tik Alaušo pakrante. O mes žinome, kad ginčas su moterimi yra bergždžias užsiėmimas, o ir žemėlapyje gerai matosi kieno buvo viršus.

Taigi, šios dienos kelionę mes nusprendėme pradėti nuo Sudeikių, o tiksliau nuo šalia esančio Sudeikių kempingo, kuris saugiai priglaudė mūsų Alfą, kol mes mynėme pedalus.

Pirmas sustojimas ir vienas iš pagrindinių tikslų, dėl ko mes atsitrenkėme į šiuos kraštus – tai Bikuškio dvaras. Deja čia ne viskas taip paprasta, nes tai yra privati valda. Mums ten atvykus, nebuvo ko paklausti dėl galimybės apžiūrėti patį dvarą ir fotografavimo. Kadangi mes gerbiame privačią nuosavybę, tad tik užmetėme akį:

Bikuškio dvaras

Bikuškio dvaras

Galbūt kiek išsamesnis reportažas atsiras ateity, kai vėl kada prie progos ten apsilankysime.

Taigi, mes vėl grįžome prie nuobodaus minimo asfaltu. Iš karto pastebėjome, kad Alaušo apylinkės stipriai urbanizuotos. Tankiai pristatyta kaimo turizmo ir šiaip poilsiautojų sodybų, pakrantėse pilna stovyklaviečių. Tad nelabai yra kur įkišti nosį arčiau prie ežero pakrantės, tad didžiąją laiko dalį grožėjomės Alaušu iš toli:

Alaušas

Alaušas

Linksmiau pasidarė jau antroje maršruto ir tuo pačiu ežero pusėje, kai už Alaušos baigėsi asfaltas. Minti pasidarė iš karto smagiau, nes keliukas tai platėjo, tai siaurėjo, o ir pasitaikančios dumblinos balos teikė važiavimui kalnų dviračiu savotiško žavesio. Tačiau kaip ir pirmoje pusėje, čia vėl gi buvo tiršta sodybų bei stovyklaviečių ir tarp jų zujančių automobilių. Prieš kažkokią gyvenvietę ar kaimelį aptikome vis dar stovinčius kamino likučius:

O jis vis dar stovi

Man tai nepanašu į sodybos kaminą, greičiau kokios katilinės ar plytinės. Gal kas žino?

Dar vienas šios išvykos tikslas – Maneičių piliakalnis ir kažkur ten palėptas “lobis”. Vėl gi, teko ieškoti prieigos prie tos vietos. Problema išsisprendė, kai prie vienos sodybos sustojus paklausti kelio, vietoj atsakymo mums buvo maloniai pasiūlyta ten patekti tiesiai per sodybos kiemą, nes tai, ko gero, ir buvo vienintelis kelias. Deja, “lobiuko” mums ten surasti nepavyko, tačiau bent jau vėl turėjome progą pasidžiaugti Alaušo vaizdu nuo aukšto kalno:

Alaušas nuo Maneičių piliakalnio

Grįžę į trasą, toliau mynėme miško keliu, dalindamiesi jį su automobiliais, kol nepasiekėme Salų kaimo. Prieš pat kaimą mūsų dėmesį patraukė savotiškas papartynas:

Papartynas

Jei ne beržai, pagalvotum, kad tai koks atogrąžų miškas.

O nuo čia jau buvo visai arti iki Sudeikių, kurių centras, kartu su ten esančia ekostotele prie ežero, buvo pilnas žmonių. Tad šia vietą pravažiavome nesustoję ir  netrukus pasiekėme kempingą, į kurį rinkosi nemažai jaunimo, nes čia vyko kažkoks roko festivalis. Tačiau mes čia tik kiek atsipūtėme, šnektelėjome su malonia darbuotoja, suraitėme po ledų porciją, susipakavome ir pajudėjome link namų.

25 komentarai

    • Deja, ežeras nepriklauso jokiam parkui ar draustiniui, tad tie užstatymai yra natūrali to pasekmė. Iš kitos pusės, tai gerai norintiems ten civilizuotai papoilsiauti, nes pakrantės prižiūrimos ir tvarkomos. Nes kai tenka laisvai prieinamose vietose matyti kalnus šiukšlių, tai gal ir ne blogiausia išeitis. O tiems, kas mėgsta laukinę gamtą, prie šio ežero nelabai yra ką veikti.

      • mano prosenelių žemė ribojosi su Alaušos kaimu ir taip pat didelis atstumas pakrante, tai šiuo klausimu esu labai subjektyvus 🙂 jeigu tai buvo mano protėvių žemė, tai kodėl dabar ji turėtų būti vieša nuosavybe? kitas dalykas – jeigu svečiai tvarkingi, tai nebuvo atvejo, kad ko nors neleistumėme pasimaudyti. kitas dalykas, kai būna svečių, kurie mąsto, kad šiukšlių tvarkymas – visų kitų, tik ne jų pačių reikalas. ir aš čia ne tik apie tradicines šiukšles, bet ir elgesį, garsus, gyvūnus ir t.t.

      • dar – jeigu papildant maršrutą dar kokiais 5-7 km, tai būtinai rekomenduočiau nuo Alaušos žvirkeliu į Užpalių pusę ŠR kryptimi Šeimyniškių piliakalnį – labai įdomi ir nusikalstamai pamirštas kultūros paveldo objektas

  1. Aš pati praeitą savaitę poilsiavau kempinge „Sudeikiai“, nuostabi vieta, labai tvarkinga, darbuotojai labai rūpinasi turistais, paklausia ar viskas gerai, ar mums čia patinka, vaikams yra daug pramogų, todėl su šeimomis ten labai gera, vaikai turi ką veikti, puiki pakrantė, o dviračiais kai važiavome aplink Alaušo ežerą, tai seniai buvau mačiusi tokias gražias Lietuvos vietas 🙂

    • Jei poilsiauti kokiame kempinge, kaimo turizmo sodyboje ar mokamoje stovyklavietėje, tai tikrai viskas puiku. Tačiau man ten per daug urbanizuota. 🙂

  2. Klaidelė tag’uose – Aikštaitija 🙂 O maršrutas fainas. Bet tikriausiai reikalingas MTB dviratis, kad įveiktum?

    • Tagą pataisiau, dėkui 🙂 Maršrutas bent jau man kiek nuobodokas. Pusė kelio asfaltu, kas ant kalnų dviračio nėra labai smagu. Kita pusė geriau, bet kad labai reiktų MTB irgi nepasakyčiau. Gal trumpame ruože, kur yra balų ir smėlio, praverstų storos MTB dviračio padangos ir pavaros. Manau ten ir su turistiniu ar hibridu taip pat būtų neblogai, tik tektų kiek atsargiau ir lėčiau važiuoti. Kadangi važiavau ne vienas, tai ir pas mane kažin okio greičio nebuvo. Tad žioplinėti ten galima bet kokiu dviračiu, išskyrus plentinį.

  3. Aš irgi neseniai sumaniau aplankyt Bikuškio dvarą – lyg ir viešas kultūros objektas, aprašomas visuose dvarų žinynuose. Bet kai atsitrenki į užrašą „privati valda“, tai tikrai nebeaišku , kaip elgtis: ar tai tik informacija, ar tai reiškia, kad maždaug nelįskit.
    Mes vis dėlto praėjom tą užtvarą ir nuėjom taku link paties dvaro (rūmų), bet artėdami prie taip gerai iš nuotraukų pažįstamo pastato, pamatėm, kad ten sėdi žmonės terasoj, valgo ar kavą geria; tai iš tolo pasižiūrėjom ir tiek. Gal ir nieko nesakytų, bet pati situacija nejauki.
    Tas pats Aukštadvario dvare.
    Žinoma, niekas nedraudžia iš anksto susitarti, telefonai nurodomi.

    • man asmeniškai nemaloniausia situacija buvo Biliūnų dvaras (Raseinių rajone, šalia autostrados ir įdomaus objekto – Volų giraitės) – vienas gražiausių išlikusių baroko stiliaus dvarų. tai prie įėjimo užrašas „Pikti šunys“, o praėjus į teritoriją tikrai atbėga du stamboki, abu piktai loja, tai gelbėja tik ramus reagavimas ir patirtis bendraujant su gyvuliukais.

  4. Su gerais norais Jums padėti.Taipogi pritariu Liutauro siūlymui del Šeiminiškių piliakalnio,jis tiesiog puikus. Pats Alaušas dabar urbanizuotas,motorizuotas,nurimsta tik į spalio menesį.Bet jeigu pasisukiot po kiek atokesnes jo apylinkes ,su kažkada nuo jo atitrūkusiais ežerėliais..visiškai urbanizacijos neliestų kampelių su nuostabiais vaizdais ir ypač rudeninėm spalvom surasti nesunku.Nuostabu.Kalbu apie Šešėlių,Ruklių miškus,link Pakaso ežero.Kas megsta laukinę aplinką,pats tas.

Parašykite ką nors