Šiandien kažkaip toptelėjo, kad ilgokai jau nesu lankęsis Anykščių krašte. Iš kitos pusės, nesinorėjo vėl žygiuoti per tas pačias vietas, kur aplankytos vaikystėje ar pagal mokyklos programas. Norėjosi pamatyti kažką naujo. Taip bemąstant ir dėliojant taškus navigaciniame kompiuteryje, susikonstravo toks virš 200 km ratas, kuris, tam, kad negrįžti tuo pačiu keliu, užkabino ir Utenos rajoną ir vieną smagiausių kelių Lietuvoje: Molėtai – Anykščiai, kurį mano žmona gan taikliai pavadino lunaparku. Bet apie viską iš eilės.
Pirmas apsilankymo punktas buvo Šeimyniškėlių (Vorutos) piliakalnis:
Ne pirma kartą, belaipiodamas po piliakalnius, pagalvoju, kad tokios vietos turi savotišką aurą. Čia paprasčiausiai gera būti. Matyt protėviai, pasirinkdami gyvenamąsias vietas, apart gynybinių ir kitų praktinių sumetimų, sugebėdavo įvertinti ir kitus kriterijus, kurie mums, jau stipriai atitrūkusiems nuo gamtos, tapo nesuvokiami.
Sekantis tikslas – Mikierių kaimas, šalia kurio yra kita mus dominanti vieta, t.y Šventosios upės kilpos. Pakeliui, važiuojant per Andrioniškio miestelį, akys užklliuvo už gražios bažnytėlės:
O štai ir pati Šventosios Mikierių kilpa:
Manau tikrai verta dėl tokių vaizdų kažkiek pasikratyti ir ant žvyrkelio, kuris tikrai nėra prastas.
O paskutinis, bet tikrai ne ką mažiau įdomus, kelionės tikslas jau yra Utenos rajone, už Užpalių miestelio. Tai – Konglomerato atodanga, kuri, kepinant saulei, kažkiek primena vaizdus iš Amerikos ar Australijos, tik su lietuvišku atspalviu 
:
Štai va toks gavosi savotiškas mini Aukštaitijos žiedas. Tikrai smagiai prasivažinėjome. Nuostabi gamta, puikus oras ir vienintelė mažytė problemėlė - tai susitvarkyti su plieskiančia saulė, nes giedras vidudienis tikrai ne geriausias metas fotografuoti.
Panašių įrašų nėra.
Žymos:bažnyčios, Gamta, Lietuva, pavasaris, piliakalniai, su automobiliu
Loading ...
grumlinas (1)
Ilona (1)
Įrašų RSS srautas
Liuks reportažas
Ypač įdomus tas konglomeratas – šito dar nemačiau
Anyksciu krastas man pats graziausias. Kazkada ten gyvenau pora metu…
O sventoji visai nebe sventa:( Pasiglemze gera drauga, jo teva, kuris neislaike sunaus netekties… o visai neseniai ir jo brolis paskendo:((((((((((((
Labai liudna.
Andrioniškio bažnyčia ne tik graži, bet ir šalta. Nesu niekur tokio šalčio jautęs
Atodanga nuotraukose apgauna. Tie dideli akmenys nuotraukose atrodo akmenėliais. Reikia į kadrą kokio žmogaus, kad matytųsi dydis
Pravažiavai per 5 kilometrus nuo iškasto karjero su plaukiojančia žemsiurbe. Retas vaizdas Aukštaitijos laukuose
Jega kad pafotografavai, uz Andrioniskio sodyboje vienkiemyje, priesais vadinama “Anyksciu syleli” penkis metus is eiles atidarydavaom vasaros sezona, siemet turetu irgi buti ten kazkas panasaus.
Dailios fotografijos
MM, tu visad toks ciniskas? Paziureciau kaip pats “nusistatytum” santyki su gamta kai visa vaikystes draugo seima upeje prazutu. Gink die to nelinkiu. Ir upes as nekaltinu tik man nebegsivercia liezuvis vadint ja sventaja…
Vnz tu gali skaitytis ir su gamta ir su gatve bei visais ju malonumais/pavojais,bet kartais aplinkybes susiklosto butent taip ir nekitaip. Ir jokie tavo priemimai ar skaitymaisi negelbsti. O tavo tokie tauskalai tai tiesio besirdiskumo apraiska. Mol nesiskaite tai va patys kalti,kad zuvo. Tfu…
O aš tikrai negalėčiau pasakyti, kuris Lietuvos kraštas man gražiausiais. Visur yra kažko, kas yra gražu i savaip unikalu.
O dėl upės – tai ji buvo prieš mus, galbūt dar ilgai bus ir po mūsų. Jai nėra jokio reikalo ką nors pasiglemžti. Mes patys nustatome savo santykius su gamta. Bet jai susimauname, dažniausiai linkę kaltinti ją, o ne save.
O dėl draugo ir jo artimųjų – užuojauta.
Tu teisus, jei nėra su kuo palyginti, dydį perteikti yra sunku. Bet ne visi kadrai buvo verti publikavimo. Tiesa pasakius, atodangoje aš truputi mokiausi, t.y fotografavau rankiniu režimu.
Taip, tikrai žinau, kad šone palikau nemažai lankytinų vietų
. Bet, kaip sakoma, kas bando daug apžioti, dažnai tuščiu pilvu lieka.
Kažkodėl man susidarė įspūdis, kad keliavau netoli tamstos gyvenamos vietos
Šventoji – man tai tik upės pavadinimas kaip ir Nemunas ar Neris, bet nepriklausomai nuo to, vietos aplink ją tikrai gražios.
Nežiūrint to, kad man artimų žmonių tarpe taip pat yra panašiai žuvusių, mano požiūris į gamtą nesikeičia. Ir tikrai nemanau, kad tai yra cinizmo išraiška. Gamtą reikia priimti tokią, kokia ji yra: su visais teikiamais malonumais ir pavojais, bei su tuo skaitytis. Tai pamiršus, galima susilaukti ir bėdos.
Prie ko cia poziuris i gamta? Apskritai is tavo paskutines pastraipos galima suprast,kad kaltini zuvusiuosius aplaidumu? Bent aplinkybes tu ivykiu zinai!? Nu tu ir tipas… Viso gero. Isbraukiu sita vieta is lankomu saraso. O savo zodzius prisimink kai tau ar tavo artimiesiems nutiks nelaime.
Tai nėra mano gyvenamosios vietos, bet ten teko būti ne kartą. Esu kažkiek susijęs su tom vietom
Tai puiku, kad ir dar kartą važiuodamas randi ką naujo 
Apie visko aprėpimą tiesą sakai
Galima diskutuoti dėl požiūrio ar nuomonės, bet šitame tinklaraštyje neleidžiama nukreipti savo pykčio į asmenį. Dar kvailesnis dalykas – tai pareiškus, kad daugiau čia negrįši, vėliau atėjus maltis po visą blogą ir baksnoti ant vienos žvaigždutės. Tad nuo šiol, tamsta, čia esi daugiau nei nepageidaujamas, t.y užbanintas.
Geros dienos !