Alfa Romeo 159 – itališka alternatyva

Itališka alternatyva – būtent toks pavadinimas jus pasitinka pirmame reklaminio bukleto apie Alfa Romeo 159 puslapyje. Jei alternatyva laikysime tai, kad šio gamintojo modeliai visada pasižymėjo tiek išvaizdos, tiek ir važiavimo ypatybių savotišku išskirtinumu savo „bendraklasių“ tarpe, tai toks apibūdinimas – pats tas. Tačiau man jau nebereikia įrodinėti Alfos išskirtinumo. Taigi, kai šį antradienį ėjau bandyti Alfa Romeo 159 2.4 JTDM Distinctive su mechanine 6 pavarų greičio dėže, mano galvoje sukosi tik vienas klausimas: nežiūrint naujos išvaizdos, kuri tikrai man patinka, ar tas automobilis ir važiuojant vis dar Alfa, ar tai yra žingsnis pirmyn lyginant su maniške Alfa Romeo 156 V6? Tad, sutvarkius keletą formalumų (automobilį gavau valandai ir be palydos), su vadybininke patraukėme link vidiniame UAB „Autobrava“ kieme stovinčio automobilio.

Pirmiausia šiek tiek apie išvaizdą. Žiūrint į išorę aiškiai matosi, kad, lyginant su senesniuoju modeliu, 159-oji yra didesnė. Po keletą centimetrų pridurta tiek į ilgį, tiek ir į plotį, o aukštis liko toks pats, nors vizualiai atrodo, kad automobilis yra taip pat ūgtelėjęs. Antras dalykas, kuris krenta į akis – agresyvesnė išvaizda. Tai pasiekta po tris sugrupuotų priekinių žibintų dėka bei platesnių sparnų arkų. Bet kokiu atveju, nesvarbu iš kurios pusės bežiūrėsi , matosi kad tai Alfa ir su jokiu kitu automobiliu tu jos nesupainiosi. Beje, dar viena smulkmena – galinių durų rankenėlės atsidūrė visiems įprastose vietose, ir niekam nebereikės spėlioti kiek gi durelių turi Alfa (su maniške šio testo neišlaikydavo maždaug kas trečias 😉 ).

Į rankas gaunu tokį nemažą pultelį, kuris vienu metu atlieka keletą funkcijų: iš vienos pusės tai yra įprastas pultelis, kurio pagalba valdomas centrinis užraktas bei signalizacija, iš kitos – elektroninis užvedimo raktelis. Negaišdami daug laiko, greitai įsitaisome automobilio salone, kur panelė Inesa, kol aš susireguliuoju sėdynę ir vairą, dar paaiškina keletą smulkmenų, atsako į keletą mano klausimų dėl kai kurių prietaisų valdymo bei paprašo neišjungti traukos kontrolės bei stabilumo sistemų. Man pažadėjus to nedaryti, ji palinki gero kelio ir palieka mane vieną, akis į akį su Alfa. Reikia pasakyti, kad greitai radau tą darbinę padėti, kada puikiai matosi visi prietaisai ir lengvai pasiekiami visi jungikliai. Visas automobilio salonas, įranga, apipavidalinimas liudija tai, kad automobilis yra aukštesnės klasės nei senoji 156-a. Tačiau pagrindinių prietaisų išdėstymas rodo, kad tai vis dėl to yra evoliucija pastarojo, bet ne revoliucija. Tai vis tas pats „driver car“, kur visi prietaisai skirti tik vairuotojo akims, viskas po ranka, nežiūrint to, kad kai kurie mygtukai permigravo į naujas vietas. Salonas dabar prabangesnis, modernesnis, bet kartu ir ramesnis. Priekyje vietos truputį daugiau, kaip ir kairei kojai palyginus su nepatogia pozicija senesniame modelyje. Gale erdviau į plotį, o va kojoms vietos ne ką daugiau, tad ten sėdintiems ilgesnėje kelionėje nebūtų taip ir patogu. O taip, visgi tai ne šeimyninis sedanas, o greičiau prabangus sportiškas automobilis, kuris visu pirma skirtas vairuotojui bei ilgakojei bendrakeleivei greta, na o gale galima pavėžėti draugus ir tai neilgam. Kaip sakoma, tretieji asmenys čia nereikalingi. Susireguliavęs galinio vaizdo veidrodėlius užmetu akį į galinį vaizdą ir pastebiu, kad pro galinį langą apžvalga tokia pat prasta kaip ir anksčiau, o pūpsantys trys sėdynių galvos atramos vaizdo taip pat negerina. O va šoniniai veidrodėliai žymiai didesni, tad su pro juos matomu vaizdu kaip ir viskas gerai. Taigi, šioje vietoje galiu konstatuoti, kad tie, kas anksčiau važinėjo su Alfa Romeo 156, didelių pokyčių čia neras, na o visa kita tik gerają pusę. Tiek išorė, tiek ir vidus aiškiai rodo, kad turime reikalą su didesniu, prabangesniu ir aukštesnės klasės automobiliu, t.y. Alfa Romeo flagmanu. Dabar beliko išsiaiškinti kaip visas šis grožis važiuoja.

Įstačius pultelį į jam skirtą lizdą centrinėje konsolėje, visi prietaisai nušvinta jau įprasta raudona spalva, o tai reiškia, kad Alfa Romeo 159 yra pasiruošusi startui. Būtent startui, nes sekantis žingsnis, norint paleisti variklį, reikia paspausti šalia esantį „Start“ mygtuką. Jį paspaudus, pasigirsta dyzeliniam varikliui būdingas garsas bei pasijunta vibracija (sakykite ką norite, bet man malonesnis benzininio V6 Alfos variklio firminis urzgimas, nei kad ir geriausio dyzelio garsas). Pirmas įspūdis nuspaudus sankabos pedalą – tai tarsi kojos padėjimas į tuštumą. Pedalas tikrai labai minkštas, nesijaučia jokio pasipriešinimo. O štai pavaros jungiasi standžiai ir tiksliai, tad keliais pirštais ir lengvu riešo judesiu čia neapsieisi. Akseleratorius jautrus, bet pripratus prie galingos 156-osios, su sklandžiu pajudėjimu nekyla jokių problemų. Atsargiai išvairuoju iš kiemo (reikia gi nors kažkiek apsiprasti) bei pajudo link magistralės. Antras pastebėjimas: vairas praktiškai tokio pat dydžio ir storio, sukasi lengvai, bet aiškiai jaučiama jėga, kuri nori jį gražinti į pradinę padėtį. Greitėjimo juostoje toliau švelniai spaudžiu akseleratorių, o mašina gan vangiai, su aiškiai jaučiama turbinos „duobe“ pradeda bėgėtis. Bet aš neskubu, nes tuoj vėl nusuku į kitą magistralę, kur greitėjimo juostoje jau judu žemesne pavara, o variklis sukasi virš 2000 aps/min. Stipriai spusteliu greičio pedalą, ir čia 200 AG turbodyzelis parodo savo jėgą. Alfa staigiai, praktiškai be jokios turbinos pauzės šauna į priekį ir akimirksniu pasiekia 90 km/h. Garso izoliacija gerai atlieka savo darbą, tad variklio garso labai ir nesigirdi, kas būtų savotiškas minusas, jei tai būtų benzininis V6 😉 . Dar kiek pasisukiojus gatvėmis pasidaro aišku, kad variklis nėra toks elastingas kaip aš tikėjausi, o pirmosios pavaros kiek „trumpokos“, kas truputį gadina staigaus starto iš vietos visą malonumą. Taigi, norint važinėti dinamiškai ir išnaudoti visą galia, reikia pasidarbuoti pavarų perjungimo svirtimi, kuri, ačiū konstruktoriams, yra tiksli, o eiga irgi pati ta, tad ranką galima patogiai padėti ant porankio, kuris dėl nuožulnaus kampo visai netrukdo junginėti pavarų. Pakaba pakankamai kieta, bet dėl ilgesnės bazės automobilis gerai susidoroja su kelio nelygumais ir jie neerzina. Be to pakaba geriau išbalansuota nei maniškėje, todėl nesijaučia priekyje esančio sunkaus variklio. Stabdžiai labai efektyvūs, tik gal kiek stabdžių pedalas galėtų būti informatyvesnis. Bet pripratus, su stabdžių dozavimu problemų kaip ir nekyla.

Tačiau kaip ten bebūtų, kaip ir 156-oji, Alfa Romeo 159 tikrai nėra miesto automobilis. Jos stichija – greiti ir vingiuoti asfaltuoti užmiesčio keliai. Todėl ilgai negaišdamas suku link Nemenčinės plento, kurį puikiai pažįstu, nes kasdien juo važinėju. Čia tikrai galėsiu geriau pajusti kaip automobilis elgiasi ant kelio, nes čia bus ir lygus kaip stalas „prezidentinis“ asfaltas iki posūkio į Turniškes, įvairių nelygumų bei provėžų, o taip pat serija greitų posūkių su smagiomis tiesiosiomis lenkimui tarp jų.

„Prezidentinio“ asfalto ruožą pravažiuoju kaip ant skraidančio kilimo stengdamasis neviršyti greičio, nes šį ruožą labai mėgsta policija. Toliau nuo kalniuko atsiveria ilgos tiesiosios vaizdas, tad čia kiek didinu greitį ir patenku į gan nemalonų nelygumų ruožą kairėje kraštinėje juostoje ir giliomis provėžomis dešinėje. Alfa gerai ir be didelio kratymo susidorojo su duobutėmis kairėje, tačiau aiškiai pasijautė kietesnė pakaba, bet visą reikalą gelbėjo didesni automobilio matmenys. Tad rezultatas puikus. O su provėžomis truputi prasčiau – pajutau kelis smagius pasiūbavimus į šonus, bet tai greičiau padangų „nuopelnas“. Reikalas tame, kad aš ir ant saviškės buvau užmovęs panašių charakteristikų ir piešinio padangas, ant provėžų patirdavau panašų mėtymą, bet kai pakeičiau padangas kitomis, tas efektas išnyko. Įvažiavus į dvipusį kelią, dėl intensyvaus eismo toliau riedu leistinu greičiu ir klausausi įvairių garsų, Tačiau nieko tokio neišgirstu, išskyrus tylų padangų šnaresį, tolimą pakabos dunksėjimą riedant per nelygumus ir minkštą dyzelio burzgimą. Taip prariedu ir Antavilius, o toliau kelias prasivalo, o man prieš nosį penkių, smagiai riedančių automobilių kolona. Žinodamas jau šitos Alfos variklio valdymo ypatumus (kurie labai panašus į maniškės), perjungiu į žemesnę, ketvirtą pavarą ir 80km/h greičiu „prisiklijavęs“ prie pirmojo „taikinio“, kantriai laukiu už posūkio esančios kilometro ilgio tiesiosios. Mano laimei ji buvo laisvą, tad nieko nelaukdamas spaudžiu pedalą iki dugno. O, vaikeli, toks jausmas, lyg kas nors mane kaip kamštį būtų iššovęs iš suplakto šampano butelio! Vos spėjau perjungti į penktą pavarą bei kirsti truputi daugiau kaip pusę tiesiosios ilgio, visa kolona liko gale (koks buvo greitis neklauskit, tikrai nesakysiu), o man dar liko pakankamai vietos ir laiko pasiruošti pakankamai staigiam posūkiui į Miškonis. Tad greitas grįžimas į savo juostą ,trumpas bet energingas stabtelėjimas ir greitas nėrimas į posūkį. Alfa visa tai atliko labai tvarkingai, puikiai laikydamasi užsibrėžtos trajektorijos ir be jokios elektronikos pagalbos. Vairo mechanizmas ,kurio stiprintuvo galia priklauso nuo greičio, veikė tiksliai. Vairo „sunkumas“ ir jautrumas buvo tikrai man labai priimtinas ir leido tiksliai kontroliuoti mašinos judėjimo kryptį. Panašiai smagiai įveikiau ir sekantį staigų posūkį, o toliau, ilgoje tiesiojoje tik galėjau konstatuoti, kad skriedama pakankamai dideliu greičiu Alfa Romeo 159 puikiai „laiko“ kelią ir dėl geros prispaudimo jėgos praktiškai nebereagavo į provėžas. Tinkamai naudojantis pavaromis, visai nebesijaučia, kad tai didesnis ir kiek sunkesnis automobilis. Bet kartu jis labiau civilizuotesnis, galbūt labiau subrendęs nei jo pirmtakas. Tai greičiau „grand turismo“ klasės prabangus sedanas.

Jau Nemenčinėje, įsukęs į mokyklos aikštelę, atlikau savotišką „alfišką“ testą. Jis man pavyko. Tik prisiparkavus, 159-oji tuoj pat atsidūrė dėmesio centre. Abejingų tikrai nebuvo. Tai tikrai Alfa, kuri patraukia praeivių žvilgsnius tiek važiuodama, tiek ir stovėdama.

Atgal grįžau besimėgaudamas važiavimu tikrai puikiu automobiliu, jau gerai žinodamas atsakymą į savo klausimą. Taip tai tikrai Alfa ir tai yra žingsnis į priekį. Ne revoliucinis palyginus su Alfa Romeo 156, bet evoliucinis, labai tvirtas ir užtikrintas.

Tai kaip aš vertinu Alfa Romeo 159 2.4 JTDM Distinctive? Tvirtas 8 iš 10. Aiškūs minusai už nelabai elastingą variklį ir trumpas pavaras, o dar visą kelią erzino galinės palangės atspindys stikle. Vertinau tikrai griežčiau nei Seat Leon FR, nes pats turiu senesnio modelio Alfą, o ir klasė, į kurią pretenduoja šis automobilis, įpareigoja. Ar aš norėčiau šios Alfos? O kas jos nenorėtų? Tikriausiai tik visiškas pragmatikas, kuris nejaučia gyvenimo skonio ir praktiškumas jam yra aukščiau visko. O aš toks tikrai nesu.

Šiaip labai norėčiau išbandyti Q-Tronic 6 pavarų automatinę dėžę su tokiu pačiu varikliu arba benzininiu 3.2 V6 benzininiu. Tie laikai, kai sportinio ar sportiško automobilio privalomas atributas buvo mechaninė pavarų dėžė, jau, mano manymu, praėjo.

Dėkoju UAB „Autobrava“ už šią galimybę ir pasitikėjimą.

4 komentarai

  1. Kol nebuvau pabandęs to Seat Leon su DSG dėže, tol buvau šventai įsitikinęs, kad mechaninė sportiniame automobilyje valdo. Tačiau pažiūrėk kas darosi sporte – praktiškai visur vyrauja automatinės arba pusiau automatinės su sekvenciniu perjungimu.

    • radai palyginima dyzelio pavaru deze su benzino, kiek dyzelis apsuku duoda ir kiek benzinas pasiziurek

      • Net ir kaip dyzeliui, pirmos pavaros per trumpos. Tačiau, kai apie tai šnekėjau su pardavėjais ir inžinieriais, padaryta dėl ekologinių reikalavimų. Beje, bandant Alfa Romeo Giulieta 1.4 turbo, pastebėjimai buvo panašūs, tik gal ne taip jaučiami.

Parašykite ką nors